Pagrindinės knygos herojės – jaunos moterys, gyvenusios tuo metu, kai tvyrojo užslėpta neapykanta okupantams, bet netrūko ir keliaklupsčiaujančių prieš juos. Pilkoje, be prošvaisčių sovietinėje kasdienybėje tokia buvo išdavystės kaina, jei nenorėjai likti nuošaly nuo privilegijuotųjų.
Išlikti savimi nebuvo lengva, bet ir tuomet žmonės išgyveno meilę, aistrą, pavydą, neapykantą, buvo ištikimi, atsidavę, tikėjo ir vylėsi.
„Tada šių istorijų negalėjau iškloti popieriuje, – nebuvau iš tų, kurie rašo ir krauna į stalčių, paskaito nebent artimiausiems draugams. Spausdinau tik tuos apsakymus, kurių turinys praslysdavo per cenzūrą. Ne iš baimės – tiesiog nemačiau prasmės.
Šios istorijos klostėsi mano atmintyje, įsiskverbė gilyn ir ten nugulė. Savo smegenų stalčiuke jas užslėpiau, užrakinau ir palikau iki geresnių laikų. Į atminties paviršių šios istorijos iškilo 2015-aisiais, kai grįžau į Lietuvą, ir jau nebedavė ramybės, atkakliai ragindamos: išleisk mus į laisvę, išleisk...“ – apsakymų radimosi aplinkybes atskleidė rašytoja.
V.Prėskienytė-Diawara – unikalios patirties kūrėja, daugiau kaip tris dešimtmečius praleidusi Afrikoje. 2018-aisiais ji išleido apsakymų rinkinį „Bėgimas į nežinią. Afrikietiški apsakymai“. Prieš išvykdama į Malį, ji kaip žurnalistė daug keliavo po Lietuvą. Iš susitikimų su įvairiais žmonėmis gimė ne vienas „Džiaugsmo ašarų“ veikėjas.
„Sakoma, kad yra rašytojų, kurie gali kurti tik savo šalyje. Matyt, aš viena iš jų,“ – sakė rašytoja, į antrąją knygą sudėjusi geliančio autentiškumo pasakojimus apie sovietmečio žmones, gyvenusius brukamame „rojuje“.
V.Prėskienytė-Diawara 1965–1969 m. studijavo Maskvos M. Gorkio literatūros institute. Ten susipažino su jau pagarsėjusiu Malio poetu Gaoussou Diawara. G. Diawara stažavo Andrejaus Gončiarovo klasėje 1970-aisiais, tais metais pora susituokė.
M.Gorkio literatūros institutą poezijos fakultetą G. Diawara baigė 1966 m., kai Viktorija Prėskienytė baigė pirmą kursą. Jos studijos truko iki 1972-ųjų, nes po dukters gimimo moteris buvo išėjusi motinystės atostogų.
Vėliau šeimai gimė sūnus Viktoras Diawara, šiandien puikiai žinomas Lietuvos muzikos pasaulyje. Dukra gyvena Vokietijoje.
Malyje V.Prėskienytė-Diawara dirbo Meno institute, ruošė aktorius. 1995 m. su vyru įkūrė teatro trupę „Teriya“, buvo jos direktorė ir režisierė. Su spektakliais apkeliavo Malį, Burkina Fasą, dalyvavo H. Ibseno festivalyje Osle, tapo Lietuvos garbės konsule Malyje.
Grįžusi į Lietuvą, ji tęsia kūrybinę veiklą. 2018 m. sausį Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido pirmąją jos apsakymų knygą „Bėgimas į nežinią. Afrikietiški apsakymai“, 2019 m. – antrąją „Džiaugsmo ašaros“.
Viktorija Prėskienytė-Diawara. „Džiaugsmo ašaros“. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 168 p. Dailininkas Zigmantas Butautis
