„Martos Skowronskos istorija taip suintrigavo, kad po truputį pradėjau  tyrinėti ją klydinėdama istorinių šaltinių, mokslinių darbų labirintais“, – naujojo romano priešistorę atskleidė Kristina Sabaliauskaitė.

Romanų tetralogija „Silva rerum“ išgarsėjusi 45 metų K.Sabaliauskaitė  parašė naują romaną. 

Nors tirštas, tragiškas, pagaulus kūrinys „Petro imperatorė“ (“Baltos  lankos“) knygynų lentynas pasieks rugpjūčio 12 d., tačiau skaitytojai jau dabar itin domisi juo – leidykla sulaukė tiek išankstinių užsakymų, kad turėjo išleisti antrąjį tiražą.

Pašnekesį su K.Sabaliauskaite pradėjome nuo ją išgarsinusios romanų  serijos „Silva rerum“.

– Kad ir kaip norėtųsi išsyk klausti apie naująjį romaną, vis dėlto  prisiminkime praeitį, be kurios greičiausiai nebūtų ir „Petro  imperatorės“. Debiutavote 2008 metais. Kaip jūs prisimenate, kaip  apibūdintumėte pastarąjį savo gyvenimo dešimtmetį, šiaip ar taip,  pažymėtą ryškiu „Silva rerum“ įdagu?

– Sunku dešimt metų sutalpinti į keletą sakinių. Smarkiai pasikeitė pats  lietuvių literatūros peizažas. Prieš dešimtį metų aimanuota – lietuvių  literatūra pilka, nuobodi... Šis įvaizdis buvo labai gajus. Autoriai gal  dar nebuvo pratę kalbėti apie savo kūrybą, daugiau ją pristatinėjo  siaurame būrelyje vieni kitiems, o ne skaitytojams. 

Minios per autorinius susitikimus Knygų mugėje, kai salėje žmonės sėdi  ant grindų, nesibaigiančios trijų valandų eilės prie autografų, gausybė  knygų tinklaraštininkų, uoliai reaguojančių į lietuvių autorių kūrybą –  visa tai prieš dešimt metų buvo neįsivaizduojamas dalykas. 

Kai debiutavau, nebuvo matomas nei lietuviškojo istorinio romano žanras,  nei būta tokio didelio susidomėjimo LDK istorija, nei Vilniaus praeitimi.  Be nuostabių Tomo Venclovos gidų, nelabai daugiau ko ir būta. 

Vlado Drėmos „Dingęs Vilnius“ buvo bibliografinė retenybė. Tais pačiais  2008 metais debiutavo Laimonas Briedis su „Vilnius. City of Strangers“.  Tuo metu tai buvo viskas. 

„Silva rerum“ tetralogija ir jos sėkmė galbūt suteikė postūmį kitiems  autoriams imtis istorinių temų, jų nevengti, jas plėtoti. Atgijo ne tik  romanistika, istorinis mąstymas, bet ir, sakyčiau, apskritai įvyko tam  tikras mūsų savivokos lūžis. 

Įdomu, kad, atrodo, „Silva rerum“ sėkmė impulsą suteikė ir kaimyninei  Latvijai – pasirodžius pirmajai daliai tenykščiai kritikai ir  literatūrologai kiekvienoje recenzijoje klausė: kodėl Latvijoje neturime  tokio šiuolaikiško, literatūrinio istorinio romano? 

Kiek teko kalbėtis su latvių rašytojais, iš noro neatsilikti gimė  ambicingas ir Nepriklausomybės šimtmečiui įgyvendintas 10 istorinių  romanų projektas: „Mes. Latvija, XX amžius“. 

Lenkijoje, kuri turi itin stiprią istorinės literatūros tradiciją,  žanrinių ledų nereikėjo pralaužinėti, bet prieš ketverius metus duodant  kiekvieną interviu teko tirpdyti didelį tarpvalstybinių santykių įšalą,  nepasitikėjimą: „Ir ką gi toji lietuvė gali parašyti apie Abiejų tautų  respublikos istoriją?“ 

Laimei, „Silva rerum“ susilauktas kritikų ir skaitytojų, universitetinės  profesūros įvertinimas buvo tiesiog stulbinantis. Kai tavo naujos knygos  pasirodymą kaimyninėje šalyje pristatinėja per vakaro trumpųjų televizijos  žinių laidą ar skiria atvartus jubiliejiniame Lenkijos Nepriklausomybės  šimtmečiui skirtame nacionalinio dienraščio numeryje, neslėpsiu, norisi  įsižnybti, bet kartu labai džiugu, kad tavo gimtajai šaliai – tokia  reklama ir kad šį tą darai geros kaimynystės labui.  

Turbūt didžiausias pokytis – kad dabar mano literatūrinis gyvenimas  aktyviai vyksta keliose šalyse vienu metu.

– Ar 2016 metais pasirodžiusi ketvirtoji „Silva rerum“ dalis – išties  taškas Norvaišų giminės sagoje? Ką atsakytumėte daugiau šios istorijos  ištroškusiems skaitytojams, kurie klaustų, o gal koks būtas ar nebūtas  Norvaišų giminės palikuonis galėtų atsirasti, tarkime, šiais laikais?

– Niekur nedingę tie Norvaišų ainiai – gyvena ir šiandien, tik kilme  tuščiai nesipuikuoja, nes byloti turi ne genealogija, o darbai. 

Pavyzdžiui, gydytojas, garsusis šokėjas Česlovas Norvaiša yra vieno iš  tų penkių trečioje dalyje minimų brolių tiesioginis ainis. Jų yra ir  daugiau. Kaip tik šiemet su jais rengiamės atstatyti profesoriaus  Pranciškaus Norvaišos antkapinę lentelę Bernardinų kapinėse, jo 200-ųjų  mirties metinių proga. 

Buvo kuklus, pompastikos nemėgęs, bet Lietuvai daug nuveikęs Apšvietos  žmogus. Piramidės prie Nemuno, kuria jį norėjo pagerbti karalius, gal  nereikia, bet pažymėto kapo Norvaiša nusipelno, nes dabar giminės stato  jam per Vėlines žvakę į tuščią kolumbariumo nišą. 

Bet kalbant apie literatūrą ir „Silva rerum“ – taip, taškas padėtas.  Keturios dalys – keturi elementai, keturi aukso laikrodžiai, padalijimai  ir LDK pasaulio pabaiga. 

– Esate sakiusi, kad „Silva rerum“ idėja užsimezgė dar tada, kai rašėte  bakalauro darbą ir darbo vadovas Arūnas Sverdiolas ištarė: „Kristina,  matote, kokie aistringi žmonės gyveno anais laikais“. O kaip ir kada  užsimezgė „Petro imperatorės“ idėja?

– Prieš dešimt metų, rašant „Silva Rerum“ antrąją dalį apie Šiaurės karą  Lietuvoje. Įdėmesni skaitytojai pastebės, kad Marta paminėta jau tame  romane. 

Jos istorija nepaprastai suintrigavo, tad po truputį, lyg Ariadnės siūlo  vedama pradėjau tyrinėti tą istoriją per istorinių šaltinių, mokslinių  publikacijų labirintus. Ir kuo gilyn – tuo labiau mane ji hipnotizavo,  tuo daugiau radau paralelių su dalykais, kurie mums neduoda ramybės ir  šiandien. O paskui atėjo tas suvokimas: neatleisiu sau, jei to  nepabandysiu papasakoti.

– „Man romanai – lyg aliejiniai paveikslai, o apsakymai – tarsi  eskizai“ – tai jūsų žodžiai, ištarti, kai pasirodė apsakymų rinkinys  „Danielius Dalba ir kitos istorijos“. Kadangi esate dailės istorikė, gal  galėtumėte pasvarstyti, į kokios epochos, stiliaus, žanro ar net  konkretaus dailininko aliejinį paveikslą būtų labiausiai panašus romanas  „Petro imperatorė“?

– Labai norėčiau, kad kada nors koks nors mano kūrinys nors truputį  panešėtų į genialią Caravaggio tapybą: kur šviesa lygiai taip pat svarbi  kaip šešėlis, nes tik taip gali sukonstruoti formą ir erdvę. Kur matyti  personažų suragėję padai, randai, raukšlės ir skarmalai, o kartu – kvapą  gniaužiantis grožis, dieviškoji žmogaus sielos kibirkštis, nuodėmė ir  išganymas, kasdienybė ir metafizika. 

Bet kadangi tapyti tenka žodžiais, man ne mažiau svarbi kalbos muzika,  kur ritmas, pauzė, fonetika yra kaip muzikos taktai sakinyje. Tad šįkart  rašiau lietuviškai, bet siekiau, kad būtų girdimos rusų kalbos intonacijos,  būdingos mano herojams. Kad iš teksto truputį gaustų cerkvių choralai ir  stačiatikiškas varpų transas.

– „Petro imperatorė“ – Martos Skowronskos, Petro I žmonos ir pirmosios Rusijos imperatorės, gyvenimo istorija, pasakojama mirties patale  gulinčios herojės lūpomis. Smalsu, kaip ir kodėl pasirinkote tokią  pasakojimo kryptį, nes, neabejoju, svarstėte ir daugybę kitų galimų  variantų?

– Kūryboje visada būna magiškų, iracionalių momentų. Idėjas brandinti  galvoje galiu metų metus – tie svarstymai juda chaotiškai kaip kokia  keista, taki, nuolat verdanti substancija, tarsi magma, kol galų gale  įvyksta šis tas iracionalaus: viskas tarsi pirštais spragtelėjus  susikristalizuoja,  įgyja formą ir tiesiog žinai, kaip turi būti. 

Atėjo akimirka, kai tiesiog žinojau. Ir viskas atsistojo į savo vietas:  paskutinė para, dvidešimt keturios valandos, dvidešimt keturi gyvenimo  metai, prabėgę nuo tos akimirkos, kai Marta susipažino su Petru I, iki  jos mirties. 

O dar Petro laiko reformos, kalendoriai, filosofinė laiko problema, kuri  mane visada domino. Ir norėjau jai, istorijos nutildytai nepaprasto  likimo moteriai, suteikti balsą. Jei Petro ir Aleksandro Menšikovo balsai  gerai girdimi iš korespondencijos, tai jos balsą reikėjo rekonstruoti –  iš liudininkų memuarų, atsijojant už jas rašiusių jos damų ir sekretorių  stilistines priemaišas.

– Būsiu niekšas ir atskleisiu romano siužetą, kurį jūs taip pat  niekšiškai atskleidėte jau pirmajame romano puslapyje: „Kas aš? Aš  triskart pakeičiau tikėjimą, penkis kartus vardą, keturiskart tekėjau,  triskart – už to paties vyro.“ Aišku, jokio niekšiškumo čia nėra, nes  akivaizdu, kad rašydama šį romaną turėjote svarbesnių tikslų. Kokių?

– Ne, čia joks niekšiškumas: juk istorinių asmenų biografijos yra  žinomos, jos baigtinės. Todėl jei rašytojas imasi realaus asmens  biografijos, jam visuomet tenka kurti tos biografijos rėmuose. Na,  neprigalvosi juk alternatyvios gyvenimo pabaigos, tarkim laimingos. 

Nors, žinoma, pasitaiko tokių rašytojų, kurie biografijas interpretuoja  labai laisvai, bet toks būdas – ne man. Manau, kad jis tiesiog griauna  pasitikėjimą literatūros kūriniu. 

Todėl skverbiesi į konkrečios biografijos gylį, psichologiją ir tikslu  tampa suprasti, koks gi tas žmogus buvo. Papasakoti Petro I laikų  istoriją, epochą per kitą prizmę, kitu, mikroistorijos, kampu, kuris ne  mažiau įdomus už politinę istoriją, o kartu gal net daugiau atskleidžia  kultūrinius, psichologinius, egzistencinius dalykus. 

Marta buvo kupina prieštaravimų – beraštė, bet labai protinga,  pasižyminti tuo, ką šiandien pavadintume neeiliniu emociniu intelektu.  Turėjo tvirtą stuburą, nesvyruojantį savotišką moralinį kompasą. 

Pradėjusi gyvenimą kaip visiška vargeta, ji vis dėl to turėjo daug  daugiau to vakarietiškojo, jai tiesiog įgimto išsiauklėjimo nei jos  imperatoriškasis sutuoktinis – tai liudija ją pažinojusių Europos  didžiūnų atsiminimai. Bet šiaip jau tikslas visada būna vienas vienintelis  – parašyti gerą tekstą.

– Našlaitės Martos Skowronskos, tapusios Rusijos imperatore, gyvenimas  kartais pavadinamas Pelenės istorija, tačiau ar iš tiesų tai taiklus  apibūdinimas? „Mano tėvynė buvo kančia“ – romane ištaria Marta, tarsi  nubraukdama minėtus svaičiojimus apie XVIII a. Pelenę.

– Skaitytojai patys galės nuspręsti. Man jos istorija, tiesą sakant,  pasirodė turinti daugiau graikų tragedijos nei pasakos elementų.

– Skaitant romaną kartais susidaro įspūdis, kad Marta Skowronska – tarsi  ne to pasaulio ir ne tų laikų moteris, besibaisinti anuometiniais  papročiais ir įpročiais, trokštanti, bet negalinti iš jų ištrūkti. Kitaip  tariant, jos mąstymas gana šiuolaikiškas. O gal aš klystu?

– Tais papročiais, aprašytais Domostrojuje (Senovės Rusijos knyga,  parašyta XVI a. – Red.), pakankamai baisėjosi ir amžininkai Europos  šalių pasiuntiniai savo memuaruose, ir patsai Petras I, siekęs žūtbūt  juos pakeisti ir įnešti šiek tiek vakarietiško laisvumo, kultūros,  palengvinti moterų dalią, išlaisvinti jas. Jis darė tai, kaip mokėjo,  tam tikra prasme buvo net šioks toks protofeministas. 

O papročiai buvo sustabarėję, ir nuo kiekvienos moters padėties, pastangų  priklausė, kiek ji sugebėdavo pagal aplinkybes tos laisvės aplink save  išsikovoti. 

Yra romane istorinių personažių, kurios įvairiai su tuo dorojasi. Kai  kurios, aukštesniojo luomo, stengėsi suimti visus įmanomus gyvenimo  kozirius į rankas. Kai kurioms tai beveik pavykdavo, kitos, surizikavusios  sulaužyti taisykles, tragiškai pralaimėdavo. Dar kitos buvo traktuojamos  tiesiog kaip vergės, siaubingai engiamos, jų istorijos dokumentus skaitai  kaip nesibaigiančių kančių kelią. 

Marta iš protestantiškos, labai tvarkingos, įvairiais kontrolės  mechanizmais styguojamos aplinkos pataikė į tuometinės rusiškosios  barbarybės chaosą, vėliau įgijo galios pati keisti papročius, organizuoti  savo pačios, carienės, dvarą. 

Bet tai jau antroji dalis, neužbėkime už akių. Niekada nesistengiu  kažkaip ypatingai šiuolaikinti personažų, tiesiog nagrinėdama jų  biografijas parodau, kad tų mūsų laikus atliepiančių jausenų buvo ne  viena. Jos paprasčiausiai apčiuopiamos šaltiniuose.

– Martos Skowronskos meilės reikalai – su daugybe atspalvių, bet visi  jie galiausiai susiveda į vieną – išgyvenimo, išlikimo – spalvą. Jūsų  manymu, ar tikroji Marta Skowronska buvo patyrusi tokią meilę, kaip mes  ją suprantame šiandien?

– Man atrodo, kad mes negalime naudoti daugiskaitos ir, apskritai,  bandyti apibrėžti meilę per kažkokią konstantą. Neatmetu galimybės, kad  net ir šiuolaikinėje Lietuvoje atskirų asmenų meilės samprata ir  įsivaizdavimas gali visiškai skirtis. 

Manau, rastume ir tokių, kurie nėra labai nutolę nuo Domostrojuje aprašyto  vyro ir moters santykių suvokimo. O kad pagrindinės herojės meilės  santykiai nevienareikšmiai, su daug atspalvių – tai gerai (juokiasi). Tai,  beje, istorija ne vien apie meilę, bet ir apie santuoką, jos dinamiką.  Tai – ir motinystės, motiniškos meilės istorija.

– Viena įdomesnių romano temų – anuometinės Rusijos, vadinamosios Rytų  kultūros paveikslas, tarsi paaiškinantis šio pasaulio krašto dabartį.  „Rusijoje mėgstamiausia didžiūnų gyvenimo pramoga – mėgautis žmonių  bejėgyste ir kančiomis. Be to jie negali pajusti savo galybės“ – tokios  citatos visai tiksliai apibūdina ir dabarties Rusijos „bauginančią  betvarkę“, ar ne?

– Nežinau, ar viena frazė gali labai išsamiai apibūdinti visą sudėtingą  kokio nors krašto kultūrą, tačiau gašlus, begėdiškas mėgavimasis jėga,  silpnesniųjų gniuždymu, visų įmanomų galios atributų demonstravimas  turbūt vis dėl to glūdi rytietiškosios kultūros DNR. Kai žiūri Andrejaus  Zviagincevo filmą „Leviatanas“, atpažįsti ir Petro I laikų Rusiją.

–  Šiuo požiūriu ganėtinai tragikomiškai romane atrodo Petro I siekis  Rusiją paversti Europa. Tikriausias prasigėręs Sizifas, ar ne?

– Na, nebuvo viskas taip paprasta. Siekis buvo kilnus ir šviesus,  pastangos, nors ir prievartinės – dažnai bergždžios, o rezultatai –  kartais tikrai tragikomiški, o kartais – labai vykę. 

Bet vis dėl to jis nuveikė didžių darbų, o pats buvo nevienareikšmė,  hipnotizuojanti, savo krašto kontekstą praaugusi asmenybė, kuria vienu  metu galima ir baisėtis, ir žavėtis. 

Jis – ir Sizifas, ir Prometėjas, ir Arėjas, ir Bakchas, ir laiko dievas  Kronas... Viskas viename. Įdomu ir tai, kad Petro I europeizacijos  pastangas vėliau įtvirtino būtent moterys: jo dukra, imperatorė  Jelizaveta I ir vokietė Jekaterina II, sukūrusi tikrą Petro Didžiojo  kultą ir panaudojusi jį savo valdžiai stiprinti.

– Vis dėlto kai aš svarsčiau, apie ką šis romanas – apie Rytų ir Vakarų  kultūrų sandūrą, apie moters dalią, apie prievartą ar apie gyvenimą ir  mirtį – galiausiai priėjau prie išvados, kad labiausiai apie laiką.  Laiką, kuris skaičiuoja paskutines gyvenimo valandas, laiką, kuris vienaip  teka jaunystėje, kitaip senatvėje, laiką, kuris Rusijoje tiksėjo kitaip  nei Europoje. Gal net tas skirtingai tekėjęs laikas ir lėmė minėtąją  „bauginančią betvarkę“?

– Nežinau atsakymų, bet nuolat romane užduodu klausimus apie laiką. Man  pasirodė, kad labai įdomu, jog krikščioniškieji Rytai ir Vakarai visiškai  skirtingai įsivaizduoja laiką ir pagal tai skirtingai konstruoja savo  egzistencinius dalykus. 

Vakaruose laikas – linijinis, jis teka tarsi upė. Individas, jo siela  tame laiko sraute yra unikalūs ir nepakartojami, negrįžtamai nugyvenantys  savo gyvenimo tiesę istorijos linijoje ir tą suvokiantys kaip kelią, kurį  turi nueiti krikščionis. 

Tuo tarpu Rytuose laiko supratimas – cikliškas, jis tarsi kartojasi  spiralėmis, o individo samprata – itin sudėtinga, prisodrinta klusnumo  ritualiniam ciklo pasikartojimui, kuris šiek tiek aptvarko tiesiog  lemtingą to pasaulio nenuspėjamumą.

–  Kol kas pasirodė pirmoji „Petro imperatorės“ dalis. Kada skaitytojams  tikėtis sulaukti antrosios, kuri, spėju, bus apie Martos Skowronskos,  tapusios Jekaterina I, imperatoriavimo metus?

– Taip, pirmoji dalis, dvylika valandų ir dvylika metų, baigiasi  oficialiomis vestuvėmis. Antroje dalyje prasidės dvylika jos, kaip  carienės ir imperatorės valdymo metų. Paskutinės dvylika valandų. O  skaitytojams pirmiausia reikia perskaityti pirmąją dalį (juokiasi).

 – „Ko išmokau per gyvenimą – tai melstis tiksliai, nes Dievas kartais  maldas išpildo ir pažodžiui“ – ar galėtumėte šiuos Martos Skowronskos  žodžius pritaikyti ir savo gyvenimo svajonėms ir tikslams?

– Man atrodo, kad svajones ir tikslus geriausiai padeda įgyvendinti ne  maldos, o juodas, bet kartu ir aistringas, mylimas darbas.