66 metų A.Šileika – netipiškas rašytojas. Jis gimė Kanadoje, bet išeivijos lietuvių šeimoje. Jis gerai kalba lietuviškai, bet romanus rašo angliškai. Jo kūriniai iš pradžių išgarsėjo Kanadoje, o tik tuomet buvo pradėti versti į lietuvių kalbą ir čia susirado būrius gerbėjų.
„Bronzinė moteris“, „Pogrindis“, „Pirkiniai išsimokėtinai“, „Basakojis bingo pranešėjas“ – visos lietuviškai pasirodžiusios A.Šileikos knygos mūsų šalyje sulaukė skaitytojų ir kritikų atgarsio. Populiarus greičiausiai bus ir neseniai „Baltų lankų“ išleistas A.Šileikos romanas „Laikinai jūsų“.
– Panašu, kad esate vis dažnesnis svečias Lietuvoje? – paklausiau į Lietuvą trumpam atvykusio A.Šileikos.
– Taip, atvykstu vis dažniau ir būnu vis ilgiau. Tarkime, pernai lankiausi tris sykius, o šiais metais planuoju net penkis vizitus.
– Šiaip ar taip, Kanadoje praleidžiate daugiau laiko. Kaip jūs savo mintyse lyginate gyvenimą Kanadoje ir Lietuvoje?
– Ekonominiu atžvilgiu Kanadoje gyventi lengviau, nes ten pajamos didesnės.
Kita vertus, Toronte paprasto buto nuoma kainuoja 2000 Kanados dolerių per mėnesį.
Lietuva vis dėlto alsuoja senąja Europos istorija – ji priklauso erdvei, kurią istorikas Timothy Snyderis pavadino kruvinomis žemėmis, – čia buvo ir sovietų, ir nacių. Tad tai savotiška įtampos vieta. Lietuva – maža šalis, atsidūrusi labai dramatiškoje situacijoje, o tai negali būti neįdomu.
Be to, su Lietuva mane sieja daug šiltų asmeninių dalykų, kurie išryškėja visai netikėtai. Štai skaičiau Arvydo Anušausko knygą „Aš esu Vanagas“. Vienoje iliustracijoje išvydau savo motiną.
Pasirodo, ji buvo Alytaus mokytojų seminarijos direktorė tuo metu, kai joje dėstė Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Tad mano motina buvo jo vadovė.
Man Lietuva yra ir savotiškas šaltinis, padedantis kurti, rašyti. Tarkime, tokio personažo kaip Kostas Kubilinskas aš norėdamas nesufantazuočiau – viena vertus, nušovė partizaną, kita vertus, kūrė šitokius gražius eilėraščius vaikams.
Tokių dramatiškų istorijų, romanų herojų prototipų Kanadoje sunku rasti, o štai Lietuvoje jie tarsi patys prašosi į knygų puslapius.
– O pats save laikote labiau lietuviu ar kanadiečiu?
– Tikslaus atsakymo taip ir neturiu. Aš esu suformuotas Kanadoje, o jaunystės aplinka smarkiai veikia žmogų visą gyvenimą.
Mano lietuviškasis pagrindas nėra itin tvirtas, tad iki šiol lietuvių kalbos tobulai nevaldau – lietuviškai skaitau, susikalbu, bet negaliu sklandžiai rašyti.
Yra dar toks kultūrinis aspektas – pastebėjau, kad lietuviai iš Pietų Amerikos elgiasi kaip pietų amerikiečiai. Jie laisvesni, net šoka karščiau.
O mes, lietuviai iš Šiaurės Amerikos, esame labiau susikaustę, kai šokame, mūsų pečiai tarsi sustingę. Tad nors mes visi kalbame lietuviškai, vis dėlto esame skirtingi vaikystės aplinkybių rezultatai.
– Atrodo, pristatydamas savo romaną „Bronzinė moteris“ ištarėte: „Mano Lietuva yra kitokia nei geografinė ir aš puikiai atsimenu, kada Lietuva atsirado mano vaizduotės žemėlapyje.“ Ką tuomet turėjote omenyje?
– Lietuva atėjo ne tik iš laikraščių, televizijos, bet ir iš knygų, pasakojimų. Atsimenu konkretų atvejį. Skaičiau 1964 metais pasirodžiusią Juozo Rimanto sudarytą knygą „Petras Rimša pasakoja“.
Joje yra toks epizodas: P.Rimša išvyksta į Varšuvą, tada į Paryžių ir vienoje dailės mokykloje su kolega, taip pat lietuviu, pirmąsyk gyvenime turėjo piešti nuogą modelį. Vienas išsigandęs paklausė: „Ar tu esi kada matęs nuogą moterį?“ Kitas atsakė: „Taip, vieną sykį, bet nusigręžiau.“
Naivu, kuklu, šilta, geraširdiška. Tokie epizodai ir formavo mano vaizduotėje lietuvio charakterį.
Ir apskritai P.Rimšos, kaip ir kito skulptoriaus Jacques’o Lipchitzo, gyvenimas ir likimas – savotiškas lobis, kuris Lietuvoje nedaug kam rūpi, o mane įkvėpė parašyti minėtą romaną.
– Jūsų kūriniuose tai galima rasti, bet vis dėlto papasakokite, kaip jūsų tėvai atsidūrė Kanadoje?
– Istorija panaši į daugelio šeimų emigraciją. Per pirmąją sovietų okupaciją mano tėvo brolį įkišo į kalėjimą ir jame išmušė visus dantis, mat jis buvo aktyvus politinis veikėjas.
Kažkas perspėjo mano tėvą, kad brolis kalėjime, tad jis pabėgo į Vilnių. Čia sutiko mano motiną, atvykusią iš Kauno. Abu buvo šiauliečiai, geri pažįstami. Netrukus jie susituokė. Prasidėjus karui abu pasitraukė iš Lietuvos.
– Jūsų meilės miestu tapo Paryžius, kuriame atsidūrėte pabaigęs studijas Toronte?
– Netyčia. Meilės įkarščio pagautas bėgau paskui moterį Snaigę.
Šiaip turėjau vykti į Australiją, o ji – į Paryžių. Buvau nieko prieš trumpam sustoti Paryžiuje.
Visiems kartojau, kad esu pusiaukelėje į Australiją. Bet netrukus susituokėme, ir aš iki šios dienos taip ir nepasiekiau Australijos. Mes kartu jau keturiasdešimt metų.
– Knygos „Laikinai jūsų“ pabaigos žodyje rašote: „Žmona Snaigė garsėja erelio akimis ir aštria plunksna.“
– Taip. Aš net truputį jos bijau. Ji yra pirmoji mano kūrinių skaitytoja. Dažniausiai ji įvertina arba teigiamai, arba neigiamai, bet visada ganėtinai tiesmukai.
Sykį perskaičiusi mano kūrinį ištarė: „Bandai juokauti, ar ne?“ Šie žodžiai man buvo kaip peilis į širdį. Ten viskas turėjo būti juokinga, bet greičiausiai ji buvo teisi. Ji puiki redaktorė, pasižyminti erelio akimis. Nors, aišku, aš ne visada sutinku su jos kritika, dėl to ir pasipykstame.
Be to, Snaigė labai pastabi. Kai aš išgėręs visiems pasakoju anekdotus ar visokias istorijas, ji kitą dieną man lyg valktį nuo akių nuima: „Užuot pasakojęs, geriau tai aprašytum.“ Ir aš sėdu rašyti.
– Bet pirmąją knygą išleidote vėlokai, 1994-aisiais, perkopęs keturiasdešimtmetį. Kodėl?
– Esu atlikęs tokį asmeninį tyrimą, kada prozininkai išleidžia pirmą knygą. Atradau, kad vidurkis – keturiasdešimt dveji metai. Tad aš savo pirmąją parašiau net metais anksčiau.
Kita vertus, anksčiau turėjau lyg ir svarbesnių darbų.
1988–1993 metais ėmiausi žurnalistikos palaikydamas Lietuvos nepriklausomybės siekį. Nuo 1991-ųjų darbavausi švietimo srityje.
Tad toji žurnalistika ir visuomeninė veikla gal ir atėmė kelerius metus, bet man dėl jų nė cento nėra gaila.
Buvo įdomus laikas – ne visi gyvenime sulaukia progos aktyviai dalyvauti dramatiškuose pasaulio pokyčiuose ir net prie jų prisidėti.
– Kaip žmona Snaigė įvertino neseniai lietuviškai pasirodžiusį romaną „Laikinai jūsų“?
– Aš šį romaną perrašiau dešimt sykių. Perskaičiusi paskutinį variantą ji ištarė: „Dabar jau gerai.“ Šiaip ar taip, jai arčiau širdies mano memuarinė proza, tarkime, „Pirkiniai išsimokėtinai“, o man – „Bronzinė moteris“, „Pogrindis“, „Laikinai jūsų“.
Romane „Laikinai jūsų“ pateikiau ilgą maisto sąrašą. Man tai atrodė įdomu ir juokinga, o jai nuobodu. Aš atsižvelgiau į jos kritiką ir sutrumpinau tą sąrašą.
Kai skaitau tą ištrauką viešai Lietuvoje, dar labiau sutrumpinu, o kai skaitau kanadiečiams, pailginu pridurdamas „starką“, „stumbrinę“, „krupniką“ ir dar suteikiu galimybę jų paragauti po renginio.
– Romano pagrindinis personažas Justas Adamonis turi prototipą. Ar tai irgi iš tų jūsų minėtų netikėtai Lietuvoje atrastų lobių?
– Taip, tai Jonas Budrys, tarpukario Kaune ėjęs karo kontržvalgybos viršininko pareigas.
Kai aš skaičiau medžiagą apie J.Budrį, jis man pasirodė toks tipiškas lietuvių Džeimsas Bondas.
Nemažai kitų personažų detalių prisirankiojau iš knygų apie tuometinį JAV ambasadorių, kuris nemėgo Lietuvos, apie Konstantiną Žuką – Lietuvos valstybės ir karinį veikėją, generolą leitenantą, karo pedagogikos pradininką, dar iš Tado Ivanausko atsiminimų knygos „Aš apsisprendžiau“, kurią pirkau dėl labai gražaus viršelio.
Aišku, visko knygose nerasi, kai ką teko ir sukurti, kitaip „Laikinai jūsų“ būtų ne romanas, o dokumentika. Bet Lietuvos istorijoje tiek tų įdomių personažų, kad man gyvenimo tikrai neužteks visus juos aprašyti.
– Kodėl jums J.Budrys, romane virtęs Adamoniu, priminė Džeimsą Bondą?
– Pirmiausia dėl didžiulio pasitikėjimo savimi, dėl puikaus humoro jausmo.
Kaip ir Džeimsas Bondas, J.Budrys labai daug rūkė, pasikeitė savo tikrąją pavardę slapyvardžiu. Žodžiu, jis buvo nuotykių ieškotojas, kuris negali ramiai gyventi.
Žmonės, kurie J.Budrį matė, yra citavę jo žodžius: „Man patinka gražios moterys, ištaigingi restoranai ir greiti automobiliai.“ Ar ne Džeimsas Bondas?
– Šnipai, nuotykiai, uždrausta meilė... Ką dar ras romane skaitytojai?
– Dar man svarbu buvo tuos naujojo pasaulio, naujos Lietuvos kūrėjus pavaizduoti tikroviškai – su silpnybėmis, nuodėmėmis, savanaudiškumu. Tad kone visi personažai, Lietuvos ateities kūrėjai, romane susikompromituoja, pasiduoda žmogiškosioms silpnybėms, neatlaiko aplinkybių.
– Veiksmas vyksta tarpukario Kaune. Kaip rankiojotės miesto kasdienybės detales?
– Kaune esu lankęsis, bet po miestą vaikščiojau nedaug. Dauguma detalių – iš knygų ir iš motinos atsiminimų. Šiaip ar taip, man Kaunas – vaizduotės miestas. Panašiai kaip Lietuva – vaizduotės šalis.
– Knyga nestokoja ir humoro. Kas jums gyvenime apskritai yra juokinga?
– Viskas, kas nėra tragiška, yra juokinga. O kartais juokinga būna netgi ir tai, kas yra tragiška. Ypač juokingas yra įsimylėjęs žmogus, bet juk nepasakysi, kad nelaimingai įsimylėjęs žmogus nėra juokingas, ar ne?
* * *
Apie ką A.Šileikos romanas „Laikinai jūsų“?
Lietuvai paskelbus nepriklausomybę Justas Adamonis, buvęs caro armijos kontržvalgybos agentas, sugrįžta į laikinąją sostinę Kauną. Jis tikisi ramiai įsikurti ir imtis verslo, bet nugali įgimtas nuotykių troškimas, kovinga dvasia ir noras nedidukei jaunai savo šaliai padėti sustiprėti.
Adamonis tampa Lietuvos karo kontržvalgybos viršininku ir atsiduria pačiame negailestingų politinių audrų verpete. Kaunas knibždėte knibžda užsienio šnipų, korupcijos, pavojingų operacijų, žmogiškųjų dramų, išdavysčių ir paslapčių, kurias slaptasis agentas gliaudytų lyg riešutus, jei ne viena silpnybė – enigmatiškoji antros eilės pusseserė Lilė, su vyru, buvusiu JAV diplomatu, netikėtai grįžusi iš Amerikos.
„Laikinai jūsų“ – lietuviškojo Džeimso Bondo vardo vertas, tikrų įvykių įkvėptas šnipų romanas apie spalvingą Lietuvos tarpukario istorijos puslapį, kai laikinąja sostine tapo Kaunas, karo kontržvalgybos viršininko pareigas ėjo Jonas Budrys, o Klaipėdos krašto prijungimas rodėsi tolima svajonė.
