Neįsivaizduoju, kas tą akimirką šmėstelėjo jos mintyse, bet mano atmintis staiga atgamino pirmąjį gyvenimo atsiminimą: laiptais leidžiasi ryškiai raudonas šalmas, po juo plačiai besišypsantis veidas, tėvo akys, įsmeigtos į mane, tada dar kūdikį, aš muistausi apglėbtas dešine motinos ranka, kairiojoje ji laiko gėlių puokštę, gal gvazdikų, gal rožių, bet tikrai raudonų.
Dabar jau mudu su tokio pat raudonumo šalmais, nugvelbtais kartu su leidimais iš tėvų, kylame tais pačiais laiptais, vidurius drasko pavojaus peiliai, nors apsaugą jau įveikėme, prasmukome įsimaišę į būrį kitų raudonšalmių, tačiau bet kurią akimirką mus, du bebaimius holivudinio filmo herojus, sumaniusius beprotiškiausią dalyką, gali sučiupti ir sugrąžinti į tikrovę.
Ji stipriau spusteli mano ranką, gal nudžiugusi, kad sunkiausia jau už nugaros, gal padrąsindama, kad viskas pavyks, gal primindama, kaip mirtinai mane myli, gal subtiliai pasveikindama, mat šiandien man sukako penkiolika, pats paauglystės įkarštis, kai ne tik draugystė, bet ir gyvenimas atrodo amžinas, kai norisi, kad apie tai sužinotų visas pasaulis.
Atlapojame didžiules metalines duris, į mūsų įkaitusius veidus dvelkteli gaivi vėsa, priešaky išvystame savo tikslą, kone begalinio aukščio apvalų smailėjantį betono luitą, vieną iš trijų, vidurinįjį, lyg Babelio bokštas įsmigusį į debesis, stipriai susikimbame rankomis ir bėgte pasileidžiame link jo, už mūsų nugarų jau girdisi suaugusių tikrovės karių lekavimas.
Sunkiai alsuodami kopiame metalinėmis pakopomis, apjuostomis apsauginiais žiedais, kopiame ilgai, mūsų kopimas pranoksta ilgą kaip šimtmečiai dieną, nežinau, ką galvoje kedena mano amžinoji meilė, bet kol pasiekiame viršūnę, prieš mano akis prabėga visas gyvenimas.
Štai aš pirmąsyk pramerkiu akis, jos neramios, blaškosi lyg kažko ieškodamos, nurimsta tik pro gimdymo namų lango kraštelį išvydusios simbolinę miesto trijulę, visą vaikystę toji trijulė man atrodys neišskiriama, lyg visada tokia buvusi ir amžinai tokia liksianti.
Štai aš pirmąsyk iš tėvo išgirstu, kad net kelerius metus virš besikuriančio miestelio stypsojo tik vienas mažylis, o vidurinysis išdygo tik apie 1966 metus, nors tuomet jis net nebuvo vidurinysis, juo tapo tik tuomet, kai iškilo paskutinysis, o jis atsirado prieš pat man gimstant, apie 1972-uosius.
Štai aš sužinau, kad nepadorus gestas, kurį rodo šventoji miesto trijulė, tėra optinė apgaulė – mat pažvelgdamas iš tam tikros vietos aiškiai matai į tave nukreiptą iškeltą didįjį pirštą, kuris, pasirodo, net nėra didysis, nes tas lyg ir kiek trumpesnis pirštas yra tokio pat aukščio kaip didysis, lygiai 250 metrų, jie abu net šimtu metrų ilgesni už mažylį.
Štai mes, aš ir mano amžinoji svajonių meilė, pasiekiame viršūnę, virstame dalimi didžiojo piršto, nukreipto į apačioje tyvuliuojantį melo ir iliuzijų pasaulį, tarsi prisiekdami amžiną meilę stipriai susikimbame rankomis ir atsispiriame.
Užuot prieš akis lyg kino filme išvydęs visą savo praeitį ir ateitį, aš staiga pakirstu iš paaugliško sapno, o dabar, prabėgus dešimtmečiams, pabundu ir iš atsiminimo apie tą sapną, galuojuos klausimu, kodėl atsiminiau tą sapną, juk niekas dar nenugriovė gimtojo miesto simbolio, tik žada, tad jie dar gyvi, nors labiau leisgyviai, nes senokai be dūmų.
Tad kodėl atsiminiau? Gal supratau, kad posakis „apie mirusį – arba gerai, arba nieko“ yra tuščiaviduris, veidmainiškas, labai lietuviškas, juk mirusiesiems jau vis tiek, o gyviesiems, net ir leisgyviams, šitaip trūksta gražaus žodžio, šitaip stinga dėmesio.
Svarstau ir jaučiu, kad tokie mintijimai nuobodūs kaip prezidentų inauguracinės kalbos, jau tokie nuobodūs, kad pamažu užmiegu ir susapnuoju beveik tą patį: paradinės durys, raudoni šalmai, apsauga, rankos spustelėjimas, metalinės durys, lekuojantys tikrovės sargai, tūkstančiai metalinių pakopų, tačiau tą akimirką, kai mudu norime atsispirti nuo viduriniojo piršto, jis griūva, susmunka, o mes amžiams pakimbame tarp vaikystės ir mirties.
