Kol Lietuvos skaitytojai laukia naujo S.Šaltenio romano, jo kūriniai sėkmingai pasiekia užsienio publiką. Romanas „Žydų karalaitės dienoraštis“ išleistas italų ir bulgarų kalbomis, rudenį turėtų pasirodyti ir Didžiojoje Britanijoje. Beje, Bulgarijoje ši knyga pateko į geriausių užsienio knygų penketuką.
Šįkart su S.Šalteniu kalbėjomės apie būsimą romaną bei sugrįžtame prie šiandien itin gyvybingų, įvairių kartų skaitomų, jau klasika tapusių autoriaus kūrinių.
– Gerbiamas Sauliau, šiuo metu rašote naują romaną, ar šį kartą jūsų dėmesį vėl patraukė istorinė tema?
– Taip, dabar rašau romaną „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“. Kadaise su visa šeima keliavome po Argentiną, mano nepamirštamos Lolos gimtinę. Kokioje nors pakelės užeigoje, gatvėje ar lėktuve visi jos užkalbinti nepažįstamieji greitai tapdavo širdingiausiais draugais. Su viena ponia ji ilgai užsikalbėjo apie visokius sapnus ir ta ponia jai papasakojo apie moterį, kuriai sapnas visiškai sugadino gyvenimą.
Tai moteriai sapne pasirodė prosenelis, kuris prieš šimtą metų pabėgo iš Europos: plaukė į Niujorką, bet nustebęs išlipo Buenos Airių uoste. Pasirodo, įlipo ne į tą laivą. Ta moteris atsibudusi apsiverkė ir viską metusi išdūmė kažkur į tą nežinomą, šalčio sukaustytą prosenelio Europą. Ir atsidūrė ten kaip tik per pačius kruvinus neramumus ir šaudymus griūvant komunizmui. Ši viena ausim nugirsta istorija įstrigo mano atminty ir daug metų brendo.
– „Žydų karalaitės dienoraštis“ neseniai pasirodė italų ir bulgarų kalbomis, rudenį romanas pasirodys ir anglų kalba. Kaip skaitytojai priima šią istoriją, kaip reaguoja į šį tamsų mūsų istorijos etapą?
– Gyvenu atsiribojęs nuo visokio triukšmo. Juokiuosi, kad geras mano gyvenimas – mano knygos tarsi pačios be manęs kruta. Jei reikia, dukros pabendrauja su leidėjais, vertėjais ar kokiais skaitytojais. Va, skambino dukra ir juokėsi, kad entuziastingi italai skaitytojai rudenį Sicilijoje ruošia „Žydų karalaitės dienoraščio“ pristatymą. Ir ne kokioje bibliotekoje, kaip įprasta, o kažkokioje prabangioje salėje.
Užsienio skaitytojai, girdėjau, pastebi, kad mano literatūra labai vaizdinga, kinematografiška. Dukra pranešė, kad vokiečiai susidomėjo mano knyga „Basas ir laimingas“. Prodiuseriui atrodo, kad pagal šį romaną reikėtų penkių ar šešių serijų televizijos filmą susukti.
– Žinoma, ir Lietuvoje „Žydų karalaitės dienoraštis“ sulaukė daug skaitytojų dėmesio bei vertinimų. Kas jums labiausiai įsiminė iš skaitytojų reakcijų, vertinimų?
– Labiausiai įsiminė skambutis iš Kauno. Dar maža būdama lietuvių išslapstyta žydė Eliza susijaudinusi manęs klausė, iš kur taip viską atspėjau rašydamas. Net tokia muzika kaip ir mano Žydų karalaitei Esterai jai skambėjo. Žinoma, man niekas to nepasakojo, daugybė detalių sugalvotos, pavirtusios metaforomis... O, pasirodo, tos detalės tikresnės nei tikros, su mėsa ir krauju.
– Vis naujos skaitytojų kartos skaito ir atranda „Riešutų duoną“, Arūno Žebriūno filmas rugpjūtį bus rodomas visoje Lietuvoje. Kaip šiandien jūs pats žvelgiate į „Riešutų duoną“?
– Kai šiandien žvelgiu į „Riešutų duoną“, matau savo jauną mergaitę Lolą iš Pietų, iš Patagonijos. Dieną ar naktį aš jai diktuoju šitos knygos puslapius, ji juokiasi, žiovauja paryčiais arba netikėtai jos didelės tarsi nustebusios stirnos akys sudrėksta…
Gal todėl tokie „sudrėkę“ mano literatūros puslapiai yra gyvybingi, nepaliesti senatvės, nors pusė amžiaus praėjo, nebeturiu kam diktuoti, nebegaliu rašyti taip, rodos, lengvai, be prakaito, lyg žaidžiant slapčiausius meilės žaidimus, kuždantis sieloms.
– Pagal jūsų romaną „Kalės vaikai“ Klaipėdoje pastatytas spektaklis buvo vienas paskutinių jūsų bičiulio Eimunto Nekrošiaus darbų. Kaip prisimenate darbą su teatro maestro?
– Po „Kalės vaikų“ premjeros E.Nekrošius užkulisiuse kažkodėl mįslingai pakraipė galva lyg išsiaiškinęs pagaliau kokį sąmokslą ir pasakė: „Ten, Sauliau, tavo sakiny, dugno nepasieki, ten tiek visko, tiek visko...“ Aš jam atsakiau, kad „nustebinai, Eimi, tu chuliganas, galingai padarei, išplėšei spektaklį, bet jau lyg ne raumenim, o vien gyslom“.
Jis buvo be galo darbštus, kantrus, panašus į kaimietį, kuris žiauriai įsikirto kirviu į koją, bet, kol nesuvarė gyvulių, nebaigė darbų, nevažiavo į ligoninę. Taip panašiai santūriai keliasdešimt metų bendravom – lyg kokie rimti, vienas kitą gerbiantys ir smalsiai, bet neįkyriai stebintys ūkininkai.
Pernai rudenį, gal keli mėnesiai prieš mirtį, jis kalbėjo, kaip Lietuvoje statys mano „Demonų amžių“, sutarėm, kad Sankt Peterburgo scenai parašysiu dramą pagal „Amžinai žaliuojantį klevą“.
Ir dabar man atrodo, kad jis paskambins ir dėl to per daug nenustebsiu, nes tarp tų jo skambučių kartais būdavo ir ilgų metų pertraukos. Išnirs Eimis iš nebūties lyg iš rūko be galo kantrus, kaip tas darbštus ūkininkas, dar nebaigęs darbų, kraujo pilnu batu, ir paklaus kaip visados savo pakimusiu, lyg atidrėkusiu balsu: „Ką veiki? Gal susitinkam?“
– Kalbėjome apie literatūrą, o ar lieka laiko jūsų svarbiam pomėgiui – pasivaikščiojimams po Antakalnio miškus arba vandenyno pakrante Ispanijoje?
– Vaikštau. Juk judėjimas – savotiškas džiaugsmas, ramybė, Antakalnio pušynų ošimas, vandenyno bangų mūša, švara galvoje, jaudinantis gyvenimo skonis gerklėje...
