Winstono S. Churchillio vardas neabejotinai labiausiai susijęs su Jungtinės Karalystės ir jos Sąjungininkų pergale Antrajame pasauliniame kare. Tačiau tai jau brandaus vyro, pasaulinio garso politiko, Didžiosios Britanijos premjero ir vienos garsiausių XX a. asmenybių istorija. Bet kažkada W.Churchillis nebuvo toks garsus ir įtakingas.
Ši knyga – tai jo paties ranka rašytas pasakojimas apie vaikystę, jaunystę, kario, rašytojo ir politiko karjeros pradžią. Joje autorius dalijasi prisiminimais apie savo tėvus, mokslus, dalyvavimą kovos veiksmuose kolonijinėje Indijoje, Pakistane ir Sudane, karo korespondento darbą, patekimą į būrų nelaisvę ir pabėgimą iš jos.
Nemažai dėmesio skiriama aprašant Britų imperijos kolonijose tarnaujančių karininkų gyvenimą, jų buitį, pomėgius ir pramogas, požiūrį į vietos gyventojus. Kai kurie W. Churchillio vertinimai, mūsų dienų skaitytojo akimis, gali pasirodyti pernelyg kategoriški ir net nepolitkorektiški.
Tačiau nereikėtų tuo stebėtis. Čia aplinkinis pasaulis pateikiamas jauno ir ambicingo, energingo ir narsaus XIX a. pab. – XX a. pr. kovoti ir nugalėti auklėto anglų džentelmeno akimis. Žmogaus, kuriam Imperija, jos interesai ir dominavimo pasaulyje klausimai buvo savaime suprantamas dalykas. Tuometės autoriaus pažiūros visiškai nesiskyrė nuo daugelio jo aplinkos žmonių požiūrio.
Ši knyga dėl kvapą gniaužiančių įvykių ir netikėtų siužeto posūkių labiau primena nutrūktgalvišką nuotykių romaną nei solidaus valstybės vyro autobiografiją. Lengvas stilius, šmaikšti kalba, neįtikėtinai daug įdomių, mažai žinomų faktų liudija puikius literatūrinius autoriaus gebėjimus.
„Pamaniau, kad naujosios kartos atstovams galėtų būti įdomu paskaityti apie jaunystės nuotykius, todėl atvirai ir kiek įmanydamas paprasčiau pamėginau išdėstyti savo asmeninius išgyvenimus“, –knygos pratarmėje rašo W. Churchillis. Siūlome paskityti šios knygos ištrauką.
* * *
1899 m. pavasarį sužinojau, kad yra dar vienas Winstonas Churchillis, ir jis taip pat rašo knygas; atrodo, tai buvo romanai, ir net labai geri, didžiuliais tiražais leidžiami Jungtinėse Valstijose. Iš daug ko girdėjau pagyrimus mano kaip grožinės literatūros autoriaus gabumams. Iš pradžių maniau, kad taip pavėluotai įvertintas mano romanas „Savrola“. Bet palaipsniui supratau, kad „mūšio lauke yra dar vienas Ričmondas“ – laimei, kitapus Atlanto. Kreipiausi į savo užatlantės antrininką laišku, kuris kartu su jo atsakymu galbūt gali būti laikomas literatūrine įdomybe.
Londonas
1899 m. birželio 7 d.
Ponas Winstonas Churchillis siunčia geriausius linkėjimus p. Winstonui Churchilliui, nuoširdžiai prašydamas jį atkreipti dėmesį į mums abiem svarbų klausimą. Iš spaudos pranešimų jis sužinojo, kad ponas Winstonas Churchillis ketina išleisti naują romaną pavadinimu „Ričardas Karvelas“, kuris, be abejo, bus labai gerai parduodamas Anglijoje ir Amerikoje.
Ponas Winstonas Churchillis taip pat yra autorius romano, šiuo metu dalimis spausdinamo Macmillan’s Magazine, kurį jis taip pat numato pardavinėti Anglijoje ir Amerikoje. Be to, jis ketina spalio 1 d. išleisti dar vieną karinę kroniką, skirtą Sudano karui.
Jis nė kiek neabejoja, kad iš šio laiško – o galbūt ir naudodamasis kokiais nors kitais būdais – ponas Winstonas Churchillis supras egzistuojant didelį pavojų, kad jo darbai bus klaidingai priskirti ponui Winstonui Churchilliui. Jis yra įsitikinęs, kad ponas Winstonas Churchillis to nenorėtų lygiai taip pat, kaip ir jis pats.
Siekdamas kiek įmanoma išvengti klaidų ateityje, ponas Winstonas Churchillis nusprendė visus spausdinamus straipsnius, pasakojimus ir kitus veikalus pasirašyti „Winstonas Spenceris Churchillis „, o ne „ Winstonas Churchillis“, kaip anksčiau.
Jis tikisi, kad toks susitarimas tiks ponui Vinstonui Churchilliui, ir drįsta pasiūlyti, kad siekiant išvengti tolesnės painiavos, kuri galėtų kilti dėl tokio nepaprasto sutapimo, jie abu – ponas Winstonas Churchillis ir ponas Winstonas Churchillis – įdėtų kiekvienas į savo leidinius po trumpą pranešimą, kuriame paaiškintų skaitytojams, kuriuos kūrinius parašė ponas Winstonas Churchillis, o kuriuos – ponas Winstonas Churchillis.
Dėl šio pranešimo teksto būtų galima pasitarti vėliau, jei ponas Winstonas Churchillis sutiktų su pono Winstono Churchillio pasiūlymu. Pasinaudodamas proga jis norėtų išreikšti susižavėjimą pono Winstono Churchillio darbų, apie kuriuos, pasirodžiusius žurnaluose ar išleistus atskiromis knygomis, jam neišvengiamai pranešama, stiliumi ir jų pasisekimu, ir tikisi suteikęs ponui Winstonui Churchilliui panašų malonumą savo darbais, kurie galėjo patraukti jo dėmesį.
Vindzoras, Vermontas
1899 m. birželio 21 d.
Ponas Winstonas Churchillis yra nepaprastai dėkingas ponui Winstonui Churchilliui, pradėjusiam kalbą tema, sukėlusia ponui Winstonui Churchilliui nemažai nerimo. Ponas Winstonas Churchillis labai vertina pono Winstono Churchillio mandagų pasiūlymą naudoti savo knygose, straipsniuose ir kt. vardą „ Winstonas Spenceris Churchillis“. Ponas Winstonas Churchillis skuba pridurti, kad jei jis turėtų dar kokių nors kitų vardų, tikrai irgi būtų pradėjęs juos naudoti.
Pono Winstono Spencerio Churchillio (kuris nuo šiol bus taip ir vadinamas) raštai patraukė pono Winstono Churchillio dėmesį dar tada, kai žurnale Century buvo išspausdintas jo pirmas apsakymas. Tada ponui Winstonui Churchilliui neatrodė, kad pono Winstono Spencerio Churchillio kūryba galėtų kokiu nors būdu kirstis su jo paties plunksnai priklausančiais grožinės literatūros bandymais.
Pono Winstono Churchillio pasiūlymas įdėti į pono Winstono Spencerio Churchillio ir pono Winstono Churchillio raštus pranešimą apie jų netapatumą, dėl kurio teksto susitars abu autoriai, ponui Winstonui Churchilliui atrodo visiškai priimtinas. Jei ponas Winstonas Spenceris Churchillis malonės surašyti pranešimo juodraštį, beveik neabejotina, kad ponas Winstonas Churchillis jam pritars.
Negana to, ponas Winstonas Churchillis ketina pasiteirauti savo draugų ir leidėjų nuomonės apie tai, ar nevertėtų jo knygų tituliniame puslapyje po autoriaus pavardės įterpti žodį „amerikietis“. Jei jiems tai pasirodys racionalu, jis paprašys leidėjų būsimuose leidimuose taip ir padaryti.
Ponas Winstonas Churchillis drįsta nusiųsti ponui Winstonui Spenceriui Churchilliui du savo parašytus romanus. Jis be galo žavisi pono Winstono Spencerio Churchillio darbais ir su didžiausiu malonumu laukia galimybės perskaityti romaną „Savrola“.
Viskas buvo sutvarkyta kuo draugiškiausiai, ir skaitytojai palaipsniui apsiprato su faktu, kad tuo pačiu metu atsirado du skirtingi žmonės tuo pačiu vardu, kurie nuo šiol gausiai tenkins jų literatūrinius, o prireikus ir politinius poreikius. Kai po metų lankiausi Bostone, ponas Winstonas Churchillis pirmas mane ten pasveikino.
Jis mane pakvietė į labai linksmą vakarėlį, pilną jaunų vyrų, ir mes pasakėme vienas kitą šlovinančias kalbas. Vis dėlto šiokia tokia sumaištis išliko: visas mano paštas buvo siunčiamas jo adresu, o sąskaita už vakarėlį atėjo man. Vargu ar verta pridurti, kad abi šios klaidos buvo tuojau pat atitaisytos.
* * *
Winston S. Churchill. Mano jaunystė. 1874–1904.Vertėja Rasa Drazdauskienė – Vilnius: Briedis. – 464 p., iliustr.
