Pirmą kartą 1977 m. pasirodęs romanas – drąsus ir psichologiškai tikslus pasakojimas apie didingą meilę, įveikiančią visas kliūtis ir trunkančią tol, kol esame gyvi. Žurnalas „People“ daugiau nei prieš keturis dešimtmečius išleistus „Erškėčių paukščius“ pavadino to meto „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“. Tačiau „Erškėčių paukščiai“ kur kas gilesnis romanas, atskleidžiantis beveik visą XX a. Australijos istoriją, gyvenimo sanklodą ir žmonių santykius.
Kaitra spengiančiame fone atskleidžiamas trijų vienos šeimos kartų likimas, kurį nulemia uždrausta, neįmanoma jaunos merginos Megės ir katalikų kunigo Ralfo de Brikasaro meilė. Ši meilė, užsimezgusi dar Megės vaikystėje, lydi ją per visą gyvenimą, jos negali užgesinti nei bažnyčios draudimai, nei mylimojo atsižadėjimas, nei santuoka. Nesvarbu, kad ambicingo dvasininko kelias iš Australijos nuveda jį į Vatikaną, o švelni ir mylinti Megė širdimi ir kūnu susijusi su atokiu Drohedos ūkiu – niekas, nei laikas, nei atstumas, nei draudimai neįstengia išskirti vienas kitam skirtų žmonių.
C. McCullough (1937–2015) – viena žymiausių visų laikų australių. Už nuopelnus šalies kultūrai jai suteiktas Australijos nacionalinės vertybės titulas. Ji – daugiau nei dvidešimties romanų ir detektyvų autorė, pagal jos kūrinius pastatytas ne vienas kino filmas ir serialas. Tačiau nesunku paaiškinti, kodėl būtent „Erškėčių paukščiai“ tapo nemariu kūriniu. Netobuli, bet itin simpatiški veikėjai klupdami, apgraibomis ieško atsakymų, kaip gyventi iš paskutiniųjų stengiantis pragyventi. Dėl to su jais lengva susitapatinti. Ši didžiulė spalvinga saga yra iš tų knygų, kuriose atpažįsti dalelę savęs ir kartu prarandi save, nes ji priverčia pamiršti kasdienius rūpesčius ir tikrovę.
Štai 6 priežastys, kodėl verta vėl panirti į šį nemarų klasikos kūrinį:
1. Skaitydami knygą pagilinsite žinias apie pasaulio istoriją Muilo operą primenančios nelaimingų įsimylėjėlių istorijos fonu tapo audringa XX a. Australijos istorija. Nuo karų iki ekonomikos krizių ir sausrų – C. McCullough knygoje įamžino svarbiausius praėjusio amžiaus politinius ir kultūrinius pokyčius, nusiritusius per Australijos žemyną.
2. Jei negalite išeiti tikrų atostogų, skaitydami šią knygą tikrai atitrūksite nuo darbų Jei realybė neleidžia jums pasiimti atostogų ir nuskristi į Australiją, visada galite pakeliauti „Erškėčių paukščių“ ekspresu. Romane kraštovaizdis atlieka be galo svarbus vaidmenį. Žmonių santykiai skleidžiasi kaitra spengiančioje Australijos gamtoje.
3. „Erškėčių paukščiai“ įtrauks jus į uždraustos, neįmanomos meilės sūkurį
Gali būti, kad pirmą kartą „Erškėčių paukščius“ perskaitėte per anksti, tad negalėjote tinkamai įvertinti to aistringo meilės romano tarp jaunosios Megės ir katalikų kunigo Ralfo de Brikasaro. Dabar jums jau nebereikia slėpti knygos viršelio ar slapta skaityti pasišviečiant žibintuvėliu.
Beje, verta pažiūrėti ABC ekranizaciją. 1983 m. šis televizijos kanalas daugiau kaip 500 puslapių knygą pavertė 10 valandų trukmės miniserialu, kuriame Ralfo de Brikasaro vaidmenį atliko Richardas Chamberlainas, Megės Klieri – Rachel Ward, o arkivyskupo – Christopheris Plummeris. Serialą pamatė milijonai žiūrovų – populiarumu jis nenusileido tokiems 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių šedevrams kaip „Šaknys“ (Roots) ir „Karo vėjai“ (The Winds of War). Tiesa, pati C. McCullough serialu nesusižavėjo. Atvirkščiai, jis jai kėlė pasišlykštėjimą.
4. Įgysite naudingų ir įdomių žinių apie gyvūnus
Jei kartais kitame gyvenime sugalvotumėte užsiimti avininkyste, „Erškėčių paukščiai“ išmokys jus, ką reiškia auginti tuos minkštučius baltavilnius žinduolius.
5. Išgyvensite saldų širdgėlos jausmą
„Erškėčių paukščiai“ taip pavadinti ne veltui. Jos herojai – kaip tas mitinis paukštis keltų sakmėje, giedantis nuostabią kančios persmelktą giesmę, nors erškėčių dygliai skausmingai pervėrę jam krūtinę.
6. Susižavėsite autorės kruopštumu ir atkaklumu
C. McCullough buvo itin stropi ir produktyvi rašytoja. Kadaise ji prisipažino, kad per dieną parašo apie 20 tūkstančių žodžių ir kartais jos darbo diena trukdavo net 18 valandų. Rašyti C. McCullough pradėjo dirbdama mokslininke Jeilio universitete. Tuo metu jos alga buvo mažesnė nei kolegų vyrų ir trokšdama pajamomis prilygti jiems, atkaklioji australė nusprendė laisvalaikiu rašyti romanus. Ji padarė apklausą – paklausė Jeilio studentų, ko jie tikisi iš geros istorijos, ir atsižvelgdama į jų atsakymus (įtraukiančio meilės romano, įdomių personažų, siužeto vingių) parašė „Erškėčių paukščius“. Knygai žaibiškai išpopuliarėjus ji metė darbą laboratorijoje ir persikėlusi į Norfolko salą likusį gyvenimą paskyrė rašymui. Išties romano vertas gyvenimas...
Jei ne alergija muilui, galėjo nieko ir nebūti...
Taigi būtent finansinės priežastys ir nelaimingai pasibaigę santykiai pasikatino C. McCullough imtis kūrybos. Kartą vienam ją kalbinusiam žurnalistui rašytoja prasitarė: „Pradėjusi rašyti suvokiau, kad tik šis užsiėmimas man padeda atsikratyti savigailos“.
Ir dar... Nors ir kaip neįtikėtinai skambėtų, nei šios, nei kitų jos knygų nebūtų, jeigu ne alergija muilui...
C. McCullough gimė 1937 m. birželio 1 d. Velingtone, Naujajame Pietų Velse. Šeima dažnai kraustėsi, sekdama paskui tėvą, priverstą nuolat ieškoti darbo. Colleen vaikystė buvo sunki – tėvas dažnai jai kartodavo: „Susirask skalbėjos darbą skalbykloje ir dink iš namų. Tik tam tu ir tinki – vis tiek niekada nesusirasi vyro, nes esi per stora ir per bjauri“. Colleen viską ištvėrė ir įstojo į mediciną. Deja, greitai paaiškėjo, kad ji netoleruoja antiseptinio skysčio, kuriuo plaunamos rankos, tad teko atsisakyti svajonės tapti gydytoja. Ji pakeitė studijų kryptį ir pasirinko neuromokslus. Būtent susidomėjimas neurofiziologija C. McCullough septintajame dešimtmetyje atvedė į Jeilio universitetą – ji dešimt metų sėkmingai dirbo Jeilio medicinos mokykloje neuromokslininke ir dėstytoja. Čia laisvalaikiu ir ėmė rašyti romanus.
1974 m. pasirodė pirmasis jos romanas – „Timas“. Jį parašyti C. McCullough įkvėpė vienas pacientas, kuris, nepaisant protinės negalios, buvo užmezgęs romaną su vyresne moterimi. Po penkerių metų jos knyga buvo ekranizuota. Filme pagrindinį vaidmenį atliko aktorius Melas Gibsonas.
Antrosios knygos juodraštį ji parašė vos per šešias savaites, tebedirbdama Jeilio medicinos mokykloje. Prisiminusi keltų legendą apie paukštį, besiblaškantį erškėčių krūme ir giedantį nuostabią mirties agonijos persmelktą giesmę, ji pavadino būsimą knygą „Erškėčių paukščiais“.
„Buvau kaip tik įpusėjusi rankraštį ir staiga suvokiau, kad tą patį, ką ir tas paukštis, daro ir mano herojai. Žinote, yra žmonių, kurie patys pasirenka tragišką likimą. Jie užsikrauną šią naštą ir didvyriškai ją neša“, – pasakojo C. McCullough duodama interviu 1977 m.
Minint knygos keturiasdešimtmetį vos keli kritikai ją įvertino kaip aukštosios literatūros šedevrą. „Time“ apžvalgininkas Paulas Gray?us savo straipsnyje „Erškėčių paukščius“ pavadino aistringa proza ir nepagailėjo šauktukų bei retorinių klausimų. Daugumai kritikų atrodė, kad knebinėti šios knygos trūkumus beprasmiška. Pavyzdžiui, Alice K. Turner, geriau žinoma kaip žurnalo „Playboy“ beletristikos skyriaus redaktorė, apžvalgoje rašė: „Žinoma, romanas turi trūkumų, pavyzdžiui, jo veikėjai šabloniški, siužetas nepasižymi išmone ir t. t., bet atmesti jį būtų tiesiog neteisinga... Juk jis skaitytojui gali pasiūlyti geriausią širdžių ėdiką nuo Reto Batlerio laikų, šitiek egzotiškų spalvų, tolstojiškų nelaimių ir kančių, šitiek veiksmo ir žmogiškųjų aistrų...“ O štai garsi feministė Germaine Grier „Erškėčių paukščius“ pavadino „geriausia skaityta bloga knyga“.
Į lietuvių kalbą romaną išvertė Kristina Miliūnienė.
Pagal https://www.washingtonpost.com ir https://www.bustle.com parengė Jūratė Dzermeikaitė
