Bažnytinio paveldo muziejuje didžiosios savaitės vakarą tėvui Stanislovui atminti V. Morkūnienė ištarė tai, ką daugelis branginančiųjų ryšį su juo jaučia ir dabar, – kad nesibaigė nei tėvelio Stanislovo gyvenimas, nei jo Paberžė: „Jis gyvuos tol, kol atsiminsime, koks jis buvo, ko mus mokė. Gerai būtų, jeigu duotų Dievas ir likimas kada nors sulaukti bent kažkiek į jį panašaus žmogaus. Nes, kaip sakė Gintaras Beresnevičius vertindamas šią asmenybę, tokių žmonių ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje randasi labai retai.“
Kun. B. Verbickas: „Mums reikėjo autoritetų, mes jų alkome“
Kunigas Bernardas Verbickas, per knygos pristatymą prisimindamas savo pažintį su kapucinų vienuoliu, kalbėjo, kad ji prasidėjo 1993–1994 metais, kai jie, kokie 6–7 jaunuoliai, šeštadienio vakare sėdo į traukinį Vilnius–Klaipėda, važiavo visą naktį ir apie trečią valandą buvo Dotnuvoje. Išlipo ir dar gerą valandą ėjo į vienuolyną kalbėdami rožinį.
„Pirmą kartą, kai atvykau į Dotnuvą, man buvo 14–15 metų. Kiti mano draugai buvo truputėlį vyresni. Tenai atvažiavome lankyti brolio Mato – vieno pirmųjų pradėjusių noviciatą pas tėvą Stanislovą, – pasakojo kunigas B. Verbickas. – Paskui mes išsivaikščiojome po seminarijas ir vienuolynus.
Paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį buvome tie, kurie ieškojo savo pašaukimo. Mėginome suprasti, kas tai yra, ką reiškia apsispręsti, ką reiškia kunigystė, vienuolinis gyvenimas. Ir tam buvo reikalingi pavyzdžiai. O jų 1993–1994 metais Lietuvoje nebuvo tiek daug. Tos visos šventovės, piligriminės vietos mūsų buvo numintos: Orvidų sodyba, Giedriaus trobelė Žemaitijoje, Žemaičių Kalvarija.
Autoritetus labai greitai išsigaudydavome – mums reikėjo jų, mes jų alkome. Atstumai, kilometrai nebuvo problema. Paskui aš jau gyvenau Kaune, tai kartą per mėnesį penktadieniais grįždavau po pamokų, susikraudavau daiktus ir į Dotnuvą. Ir iki sekmadienio vakaro tenai.“
Didelių pokalbių su tėvu Stanislovu nebūdavo, prisimena kunigas: „Tiesiog gyvenimas vienuolyne, pakako matymo, ką jisai daro, pakako matyti vienuolį, besimeldžiantį gan ilgai prie tabernakulio. Ir tai buvo dvasinis maistas, kurio reikėjo. Mums reikėjo, į ką žiūrėti, iš ko mokytis. Dotnuva buvo ta vieta.“
Prasideda antrasis tėvo Stanislovo kelio etapas
Nuo tėvo Stanislovo gyvenimo ir jo mirties praėjo dar labai nedaug laiko, bet, pasak V. Morkūnienės, to užtenka, kad galėtume atsitraukti, nusodinti menkesnius, paprastesnius įspūdžius ir pagauti tikrąjį vaizdą.
„Yra žmonių, kurių gyvenimą sunku išmatuoti jų biografija, kurių gyvenimas tęsiasi daug ilgiau. Vis stiprėja nuojauta ir supratimas, kad tėvas Stanislovas niekur neišėjo – kad jis vis dar čia ir kad būtent dabar prasideda antrasis jo kelio etapas. Kad galbūt didžioji tėvo Stanislovo istorija ir didysis kelias, jo gyvenimas dabar jau iš tylos pareinančiuose žodžiuose, dabar jau žmonių prisiminimuose, dabar jau tose pamokose, kurias išmoko su tėvu Stanislovu gyvenę žmonės, niekur nesidėjo. Ir jis mums ne mažiau svarbus negu tada, kai fiziškai galėjome pas tėvą Stanislovą nueiti, nuvažiuoti, pabūti, prisiliesti, pasiguosti, paklausti, abejoti, patylėti.
Kai buvo apčiuopiamas jo fizinis gyvenimas, nors vien fiziniu jo niekaip nepavadinsi, – svarstė savo knygoje tėvo Stanislovo paliktus dvasinius lobius atskleidžianti rašytoja. – Nes kūnas ir dvasia, realus gyvenimas ir svajonės, lūkesčiai, viltys, atradimai ir praradimai – apskritai visas gyvenimas šalia tėvo Stanislovo ir jo paties gyvenimas – buvo tarsi nenutrūkstama, labai vientisa, nors nesrauni, bet neatšaukiama srovė.“
Žmogus, esantis šalia tėvo Stanislovo, prisiminimais dalijosi knygos autorė, gaudavo galimybę ir dovaną suprasti, kad nėra padėties be išeities, beviltiškų situacijų, kai lieki visiškai vienas, tik su savo nelaime. Tėvas Stanislovas leisdavo pajusti, kad visada šalia bus bent vienas žmogus, kuriam būsi labai svarbus.
„Kuris tave mylės, pateisins, atleis, suteiks viltį ir parodys, kad esi tik pusiaukelėje. Ir nesvarbu, kokia ta pirmoji kelio pusė, kurią nuėjai, – likusi atkarpa visuomet gali būti šviesesnė, turiningesnė, viltingesnė“, – teigė rašytoja, intensyviai ir atvirai su tėvu Stanislovu bendravusi keliolika paskutinių jo gyvenimo metų – nuo tada, kai jis buvo atkeltas į Dotnuvą ir įpareigotas atkurti kapucinų vienuolyną. Nuo to laiko pasirodė dvi V. Morkūnienės knygos – „Pokalbiai Tėvo Stanislovo celėje“, sulaukusi net trijų leidimų, ir pastaroji – „Tėvo Stanislovo Paberžė. Giesmė Esimui“.
Vietose, kurias žmogus pamilsta, jam ir atsiveria Dievas
V. Morkūnienei, kad nuvažiuotų ir pabūtų pas tėvą Stanislovą, žurnalistika dažnai būdavusi tik pretekstas. Ji apsistodavusi mažoje celytėje, kurią čia gyvenusieji tarpusavyje vadindavo inteligentų palata nr. 6.
„Tos celytės langas buvo į bažnyčios pusę, ir buvo nepaprastai gera labai vėlai vakare arba visai sutemus matyti, kaip tėvas Stanislovas eina savo vidurnakčio maldos. Kaip įsižiebia bažnyčios langas, ir tu, nemiegantis, žinai, kad tas žmogus ten būna. Tėvas Stanislovas šį žodį labai mėgdavo ir jam suteikdavo visokios prasmės“, – pasakojo žurnalistė. Ji jo klausinėdavusi įvairių dalykų – pavyzdžiui, ar visada meldžiasi nuėjęs į bažnyčią tą vidurnakčio valandą. Tėvas Stanislovas atsakė, kad ne, ne visada – kartais ten jis tiesiog būna, leidžia drumzlėms nusėsti, žiūri, kaip pro bažnyčios langą slenka mėnulio šviesa, kartais tiesiog stengiasi nieko negalvoti.
„Dabar manau, kad tokiu būdu jau tada jis atsakė daug plačiau, negu aš klausiau, parodydamas svarbą ir būtinybę sustoti tame lėkime, kuris niekur nenuveda. Apie tai paskui daug kalbėdavo – kad žmogus turi pabūti vienas, jam privalu būti vienam; kalbėdavo, kad žmogus nemoka būti vienas, surasdamas tam visokių priežasčių: neturi laiko, galimybių ir panašiai“, – prisiminimais dalijosi V. Morkūnienė.
Tuomet, kai ji ieškojusi savo kelio, jai su tėveliu rūpėdavo pasišnekėti apie Dievą, dievoiešką, apie tai, ką su savimi daryti, jeigu nelanko bažnyčios sekmadieniais. Į tokius klausimus, pasak V. Morkūnienės, tėvas Stanislovas kartais ir nenorėdavo atsakyti. Kalbėdavo: eik pas stačiatikius ar sentikius, ten tau gal bus geriau. Bet šiuos žodžius tardavo ne pasišaipydamas ar bausdamas, o pridurdamas: tu pamatysi, kaip jie gražiai meldžiasi. Arba, pavyzdžiui, klausdavo: ar turi vietą, kur jautiesi labai gerai? Kur tau gera, kur galvoji šviesias mintis, kur žmonės atrodo gražūs ir geri, kur nori būti, kur nori daryti šviesius, gerus darbus?
„Aišku, tokių vietų yra, ir aš pasisakydavau. Sakė: tai tu nesuk sau galvos, tose vietose, kurias žmogus pamilsta, jam atsiveria Dievas. Būtent ten Dievas tau tiesia ranką, tu jo neatstumk“, – prisiminė knygos autorė.
Tėvas Stanislovas, jos nuomone, mokėdavo gražiai ir paprastai apžaisti gyvenimą, parodyti, kad jo gražumas glūdi visiškai visur. Taip pat dažnai kartodavo, kad labai svarbu išmokti pasitenkinti mažais dalykais. Pamatyti, kas po kojomis, kas labai arti.
„Apie Dievą jis yra taip pasakęs: dažnai Dievo ieškome kažkur labai toli, labai aukštai, didingose šventovėse, ypatingose vietose, nepagalvodami ir nepastebėdami, kad jis yra arčiau, kad jis yra visur kur. Ir dabar, jeigu tėvas Stanislovas čia stovėtų, sakytų: negi jo šitame mūre nėra? Sakydavo, kad žmogus, žiūrėdamas taip toli ir aukštai, Dievo gali ir nepastebėti“, – pasakojo V. Morkūnienė.
Atviros durys ir dvasinė tėvystė
Kunigas B. Verbickas, svarstydamas, kas jį taip traukdavo pas tėvą Stanislovą, tikino radęs tokį atsakymą: „Kunigas yra tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus. Bet tarpininkas gali pasirinkti poziciją, jis gali atstovauti Dievui tarp žmonių, ir čia, man atrodo, dažnai būna kunigų tragiškumas – kai pernelyg drąsiai mėginama atstovauti Dievui tarp žmonių. Nelabai išeina, tada bandoma atstovauti teologijai, dogmoms, taisyklėms, kaip turėtų būti, ir dažnai patiriamas fiasko.
Mane žavi, kad tėvas Stanislovas atstovavo žmonėms prieš Dievą. Pajutau jo kalbose didžiulį lengvumą ir laisvę kalbėti apie dievoieškos sunkumus. Žinote, kai pradedi kalbėti, kaip turėtų būti, kaip parašyta, labai rizikuoji nutolti nuo patirties ir likti samprotauti teoriškai. Tėvas Stanislovas sakė: Dieve, tavo žmonės geri, tavo žmonės atgailauja – jis tarytum advokatavo žmonių sunkumams.“
Kunigo spėjimu, knygoje „Tėvo Stanislovo Paberžė. Giesmė Esimui“, ko gero, dažniausiai jo vartojamas žodis yra „meilė“ – tai tėvo Stanislovo atviros durys, gebėjimas priimti, kantrybė, visa dvasinė tėvystė. „Lyderis pasaulio prasme eina priekyje, angelas – šalia, dvasios tėvas eina iš paskos. Čia kaip parke matytume bėgiojantį vaiką. Jis pats laksto, kur akys rodo, o mama seka iš paskos. Tokia ir ta dvasinė tėvystė.
Mūsų tautos žmonės, gyvenę sistemos priespaudoje, žinoję, kaip turėtų būti, koks turėtum būti, kaip reikia atrodyti, pas tėvą Stanislovą sutiko laisvę būti ir laisvę nežinoti. Ir knygoje, ir mūsų atviravimuose aš pajutau jo norą nesprausti žmogaus į doktrinas, sekti paskui, būti šalia ir lydėti dvasiniu keliu“, – kalbėjo kunigas B. Verbickas.
Bernardinai.lt
