Juozo Baltušio dienoraščiuose – šiurpios Vilniaus pontoninio tilto ir Žąslių traukinio katastrofos

J. Baltušio literatūriniai veikalai turėjo ir turi neginčijamą vertę – dėl to jis buvo ir skaitytojų labai mėgstamas, ir tuometinės valdžios peikiamas, tačiau kūrėjo visuomeninė veikla, ypač Atgimimo metais išsakytos mintys, vertinamos nevienareikšmiškai.

Netgi pasauliniu lygmeniu pripažinto romano „Sakmė apie Juzą“ reikšmė Lietuvoje dažnai ištirpsta aptariant rašytojo politines preferencijas ir laikyseną sovietiniais laikais, ypač Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse.

Praėjus 25 metams nuo J. Baltušio mirties, pagal jo paties testamentinę valią atsirado galimybė peržiūrėti rašytojo paveldą, saugomą archyvuose. Paaiškėjo, kad J. Baltušis nuo 1970 m. beveik be pertraukos iki pat savo mirties 1991-aisiais rašė labai įdomius kasdienybei skirtus fragmentus, pastabas.

Šie užrašai padeda ne tik rekonstruoti paties kūrėjo ambicijas, tekstų genezę, bet ir atskleidžia unikalią žmogaus santykių dramą.

Pirmasis dienoraščių tomas apima 1970–1975 m. Jame veriasi tuometinių rašytojo šeimos santykių drama, jo nomenklatūrinės veiklos, pažiūrų į tam tikrus įvykius Sovietų sąjungoje ir užsienyje trajektorijos, rašytojo kasdienybės liudijimai. Šioje knygoje neabejotinai įdomūs J. Baltušio sutiktų literatūros žmonių vertinimai, literatūrinių, kultūrinių, visuomeninių įvykių interpretacija.

Publikuojama dienoraščio dalis apima laiką apie J.Baltušio gimimo dieną – jis gimęs balandžio 27 d. (pagal seną kalendorių – balandžio 14 d.). Kaip tik tuo metu įvyko pontoninio tilto tragedija, apie kurią yra įrašų. Šiemet sukanka 110 metų nuo rašytojo gimimo.

* * *

Rytoj mano gimimo diena, tai šiandien susirinko dukterys, anūkai. Ma­loniai pasisėdėjom, pasikalbėjom visi.

Nustojau pergyventi dėl senatvės, kaip kadais, ypač sulaukęs 50 metų sukaktį. Rytoj man – 66! Ir kas iš to? Dar patriukšmausiu, ateis laikas mirti – numirsiu, nieko čia tokio. Visi mirsim.

Iš „Literaturnaja gazeta“ redakcijos pagaliau atėjo atsakymas į mūsų kolektyvinį laišką. Mūsų teiginių nepripažįsta, Trimonio straipsnį laiko „principiniai teisingu“, priduria, kad laikraštis daug kartų rašė apie lie­tuvių prozą, visuomet palankiai. Apie atvejį su V. S. Gira nė neužsimena.

Tokį atsakymą negaliu laikyti nieku kitu, kaip bandymu diktuoti iš jėgos pozicijų. Žiūrėsim, ką daryti toliau.

Mano gimimo diena. Na ką gi...

Iš pat ryto – šiurpi žinia. Vakar ėjo žmonės po koncerto Sporto rū­muose, susitelkė ant pontoninio tilto, o tiltas, pastatytas viso labo prieš tris dienas, trūko vidury upės, žmonės sukrito į vandenį, daugelis pri­gėrė, dabar minios stovi Neries pakrantėse, upėje daro paieškas narai, niekas nežino nei katastrofos priežasties, nei aukų skaičiaus.

Radijas ir laikraščiai, žinoma, tyli apie tai. Kaip visada panašiais atve­jais.

Nuvykau į Kauną. Klinikinėje ligoninėje aplankiau režisierių Mamer­tą Karklelį. Labai apdegęs, veidas ir rankos. Kiti ligoniai – dar baisiau. Jų atvežta 23, viena mergina jau mirusi. Ji apdegusi mažiau, bet per paniką traukinyje buvo taip sutrypta žmonių, kad nebeišlaikė. Kiti guli. Vienam veidas taip apdegęs, vien raudonas nuodėgulis, rankų beveik nebelikę. Šiurpu, klaiku. Nieko panašaus dar nesu matęs savo gyvenime. Žiūrėjau, kalbėjausi su nukentėjusiais, galvojau: šitos katastrofos kalti­ninkus reikia nuvežti į Žaslių stotį, apipilti benzinu ir gyvus sudeginti. Nieko kito jie neverti.

Sužinojau: visose Kauno ligoninėse privežta apdegusių žmonių, ken­čia begalines kančias. Pilna ir Kaišiadoryse, Vilniuje.

Gydytojai pasakojo siaubingus dalykus. Gavę signalą apie katastrofą, jie išskubėjo į nelaimės vietą. O čia jau kariškių kordonas, gaisrinin­kai, kategoriškai nepraleidžia gydytojų ir patys nieko nedaro, o vagonai pleška, žmonės ugnyje rėkia paklaikusiais balsais, pagalbos neprisišauk­dami...

Tebūnie prakeikta tokia tvarka ir tokie principai!

Giliau pagalvojus, darosi aišku, kad abi šitos katastrofos turėjo įvykti, jos buvo neišvengiamos. Į Lietuvą atsirito rusiško palaidumo, visiško atsakomybės praradimo banga, apsileidimas neįtikėtinas, ko kito gali­ma buvo laukti? Juk ir traukinio katastrofa įvyko dėl to, kad, priešin­gai visiems nuostatams ir taisyklėms, ant atšakinių bėgių buvo paliktos be priežiūros dvi cisternos su degalais: nuo garvežio smūgio cisterna sprogo, užsidegė, apliejo ugnimi visus keturis pirmojo sąstato vagonus. Tiktai mašinisto narsumo dėka buvo atjungtas antrasis sąstatas, žmonės išliko gyvi. Pats mašinistas mirė vežamas į ligoninę.

Ir lyg bjauriausiam pasityčiojimui „Vakarinės naujienos“ paskelbė traukinio katastrofos aukų skaičių: 15 žuvo, du mirė ligoninėje, viso – 17 žmonių. Šitokio melo netenka girdėti net supuvusiausiose kapitalis­tinėse šalyse! Aukų ne mažiau dviejų šimtų!.. Ir šito fakto niekas negali užginčyti.

Vėlai vakare sugrįžau į Vilnių. Čia minios tebestovi Neries pakrantėse, katastrofos vietoje. Narai tebenardo, ieško. Vanduo, žiūrėk, vėl išplauna į krantą skarutę, rankinuką, dar kokią smulkmeną... Šiurpu. O milicija gainioja žmones, neleidžia artyn.

Tikrai šiurpu.

Namie radau daug sveikinimų. Iš Dalios – nėra. Gal ir nebus. Labai galimas daiktas.

Gal taip ir geriau.

Tik nelengva. Tikrai ne.

Visiškai nieko negaliu rašyti. Net „Žirnio prie kelio“. Viskas atrodo menka, neverta nei dėmesio, nei darbo.

Nieko nerašau. Nepajėgiu.

Parvažiavo iš Anykščių Marytė. Jos sveikata labai pablogėjusi. Roe nusėdimas – arti 50. Kažkas tikrai negero. Ir sulysusi smarkiai. Labai neramu man dėl jos.

Mieste vis dar komentuojamos abi katastrofos. Priedo atėjo žinia: Le­ningrade pakilo lėktuvas skristi į Vilnių ir susprogo ore. Niekas nieko tikro nežino, gandai plinta vis šiurpesni.

Buvome kapinėse, pagerbėme Justo Paleckio sūnaus Vilniaus Paleckio 50 metų sukaktį. Žuvo jis karo metu, turėdamas vos 19 metų. Žmonių prisirinko gana daug. Iš kapinių buvome Paleckių pakviesti į „Šešupės“ valgyklą draugiškam pasisėdėjimui.

Grįžtant pakviečiau užeiti pas mus Paleckio dukterį Gerūtą, gyvenan­čią kaimynystėje. Ir Prezidiumo darbuotoją Marinskaitę Reginą. Sugrįžo ir Monika iš miesto. Maloniai pasisėdėjome.

Dar daug sveikinimų. Jų tarpe – labai mano lauktas. Draugiškas, geras.

Nerašau.

Iš „Genio“ redakcijos skambina, prašo straipsnio Tarybų Lietuvos 35 metų sukakčiai. Neturėjau jėgų atsisakyti. Dabar vėl kankinsiuos.

Parsinešiau Doveikos knygą apie Liudą Girą. Įdomu. Pirmasis Tarybų Lietuvos liaudies poetas – nieko bendra neturi su lietuvių tauta: motina lenkė, tėvas vokietis. Ir daug metų nieko bendro neturėjo su pažangia mintim. „Sutarybėjo“ žmogelis tik visu aiškumu pajutęs Smetonos žlu­gimą. Taigi. Taigi-gi-gi!

Išėjo Vytauto Rimkevičiaus nauja apsakymų knyga gana keistu pa­vadinimu: „27 išpažintys“. Gali žmogus rašyti, temos aktualios, tačiau visiškai neskiria kūryboje esminių dalykų nuo trečiaeilių. Įvelta vienon novelėn ir mano „rašytojo Baltušio“ pavardė. Kvailelis. Šis jo bruožas – nepajėgumas skirti – jaučiamas jo kūryboje jau seniai. Bijau, kad būtent jis sukliudys V. Rimkevičiui išaugti į tikrai didelį, reikšmingą rašytoją.

Duok dieve man suklysti.

„Druskos“ nerašau. Ir nežinau, kada rašysiu.

Parašiau laišką į Uteną, jaunajai prozininkei Irenai Gansiniauskaitei. Labai man patinka ši mergina. Beje, moteris. Gabi, paprasta, betarpiška.

Vakare – Resp. bibliotekoje Pergalės 30-čio minėjimas. Sakiau kalbą. Vėliau vyko koncertas. Vaišytė vėl atsivedė savo „auklėtinius“ su gitaro­mis ir kitais atributais. Visiškai išprotėjo merga.

Čia pat sutikau Rūtą Linkuvienę, šiaulietę. Pernai nakvojau jų na­muose: turėjo vyrą, dukrelę, motiną, kuriai ir namas priklauso, gana didelis, gerai įruoštas. Pasirodo, spėjo su vyru jau išsiskirti. Tas pabėgo į Vilnių. Nelabai tepergyvena. Visumoje šita Rūta daro karjeristėlės įspū­dį. O gal klystu?

Taikos gynimo komitete priėmiau tūlą Skriaudienę. Iš Šiaulių. Rašo diplo­minį darbą apie mano noveles. Jau seniau prašėsi priimama „pasikalbėti“. Tai pasikalbėjom. Atrodo, rimta moteris. Mokosi neakivaizdiniu būdu.

Nelauktai netikėtai pasėdėjau prie „Druskos“. Lyg ir nieko.

Prie Neries, kur įvyko pontoninio tilto katastrofa, vis dar budi dideli būriai žmonių. Laukia išgriebiant paskendusių savųjų. O jų neišgriebia. Vanduo seniai nunešė žemyn upe. Bet žmonės stovi: moterys, vaikai, yra ir vyrų.

Vėl padirbėjau prie „Druskos“. Nedaug, bet laimingas.

Ką man daryti su pačiu savim? Niekaip negaliu pamiršti Dalios. Ži­nau, viską suvokiu, kad reikia rauti ją iš širdies negailestingiausiu būdu, ir nieko negaliu suveikti. Stovi ir stovi prieš akis. Kvailiausia, kad juo­kingas gi aš su šita savo meile. Mano metuose! Ir ką?! Paskutinę melagę! Ir – vis tiek nieko man neišeina...

Aplankiau ligoninėje rašytoją J. Paukštelį. Guli nusilpęs, bet jau stiprėja. Įteikiau naująjį savo tomelį „Gieda gaideliai“, pasikalbėjome labai draugiškai. Buvo drauge ir juo žmona Bronė. Ji taip pat gydosi ligoninė­je. Faktiškai Paukštelis dėl jos ir atsigulė: liko vienas, o šitaip nebepabūna.

Mieste žinios: Kauno klinikinėje ligoninėje mirė dar trys vyrai ir viena moteris, visi – apdegę traukinio katastrofoje prie Žaslių. Žiauriai galvo­ju, bet... geriau, kad jie mirė. Šitokį jų vaizdą mačiau, klaiku, nuožmu, verčiau nebegyventi...

Prie Neries jau nebėra žmonių. Milicija išvaikė.

Ir plinta kalbos, kad į įstaigas, fabrikus tikrai buvo pasiųsti žmonės visu griežtumu sakyti visiems, kad tilto avarijoje nepaskendo nė vienas žmogus. Tai bent!

Porą sakinių įtėškiau „Druskai“. Vis šis tas.

Susitikimas su Vilniaus 39 vidurinės mokyklos mokytojais ir moki­niais. Labai šiltai praėjo. Neregėtai daug gėlių.

O iš ten – tiesiai į rašytojų partinį. Svarstė lyg ir vertimų klausimą. Paskui – girtavimus. Labai rūsčiai išbariau Paulių Širvį, puikų poetą ir visišką alkoholiką. Net pačiam negera paskui ant dūšios. Širvį ne barti, Širvį gydyti reikia. Priverstinu būdu. Kitaip jis baigs žlugti kaip poetas ir kaip žmogus.

Nuotaika daugiau negu prasta. Nesirašo. Vietos sau nerandu.

O prieš akis ji ir ji. Dalia. Viešpatie, ką man daryti su savim, kokių priemonių griebtis? Nebeturiu nei valios, nei jėgų.

Įkalbėjau į magnetofono juostą pasisakymą Pergalės tema radijui. Sako, neblogai. Nelabai tikiu: kai galvoje maišosi visi mintijimai, viskas sukasi aplink vieną ašį, kaip gali būti gerai? Ne genijus aš, tik menkas, nestiprus žmogelis, nesuvaldąs savo jausmų ir širdies.

Taikos gynimo komitete rūstybė: kam išeinu. Tegu pyksta, man vis tiek. Man dabar viskas vis tiek.

Reikėtų gal išvažiuoti kur, išsiblaškyti...

Niekai.

Visa diena – niekai.

Tiek ir gero, kad pas protezistą susitvarkiau nusmukusią nuo danties karūnėlę. Tiktai tiek.

Niūrios mintys.

Nieko gero. Sveikata šlyja. Svaigsta galva. Ėjau gatve, turėjau sustoti, pastovėti medžio nusitvėrus, atsigavau, parėjau namo, visą laiką bijoda­mas, kad nepastebėtų kas mano silpnumo.

Tegu mano žmonės, visi tegu mano, kad stiprus aš.

Jau kelintą dieną pas mus, Vilniuje, vieši garsi Maskvos pianistė T. Ni­kolajeva – didelė Monikos draugė, bet man jau nusibodusi gerokai, nors moteris ji maloni, gero būdo, labai talentinga. Rytą ir vakarą – mūsų ji namuose.

Šiandien – Monikos gimimo diena. Pasveikinau, įteikėme su Roku dovanas: gitarą, dar šiokius tokius daiktelius. Atrodė, patenkinta. Deja, pastaruoju metu kažkas darosi su jos nervais. Pasidarė tiek nervinga, kad užsiplieskia nuo menkiausio nieko, į mane dažnai nebegali žiūrėti be pykčio ir neapykantos. Stebiuosi, raminu, guodžiu – niekai. Reikėtų ją išsiųsti kur pasigydyti, bent pailsėti. Tačiau negaliu šito net pasiūlyti: tuoj įtarinėjimai kažko labai blogo... Kas čia bus? Šitokis įtempimas na­muose nepadeda ir man rašyti.

Baigiau skaityti Kazio Borutos dienoraščius (rankraštyje). Žadame dėti į paskutinį, dešimtą, jo raštų tomą. Dienoraštis gerokai suveltas, be jokių datų, vien mintys, mintys, mintys... Ne visuomet, beje, šviesios, gerokai niūrių spalvų pridėta. Nelinksmas buvo žmogus Kazys Boruta. Kad tiktai mums pavyktų „prakišti“ šituos dienoraščius. Bijau galimų kliūčių. Dabar visi visko bijo, kad tiktai neįsibaugintų „Vagos“ vadovai.

Iš ryto – Žaliojoje. Prie Šventosios kranto, kur savo vaikystėje drau­ge su Voluntu važiuodavau į vandens malūną ir milo vėlyklą. Malūno likę tiktai trys sienos. Užtvankos – galiukas. Jaudinuosi smarkiai, galvon smelkiasi prisiminimai. Praėjo gyvenimas, ir gana.

Susitikimas su vietinės aštuonmetės mokyklos kolektyvu. Labai jau­trus, skirtas Pergalės trisdešimtmečiui. Pasakiau kalbą, po to – pietūs, o po jų į Anykščius.

Anykščiuose irgi kalbėjau apie Pergalės sukaktį. Salė buvo pilna or­dinuotų žilagalvių: Tėvynės karo veteranai. Aktorius Bružas, anykštėnas kilimo, skaitė ištraukas iš Jono Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo meto“. Po visko vykome vakarienės į kolūkį, Vaižganto gimtąsias vietas. Važiavome sutemus miškais, išlipome prie dirbtinio ežerėlio, kur pastatytas kolūkio namas pramogoms su svetainėmis, puikia virtuve, o netoliese – suomiš­ka pirtis. Vakarienė užtruko... ligi keturių ryto. Namo sugrįžau šeštą, radau nelinksmą Moniką.

„Druskos“ nerašau. Nėra jėgų ir noro.

14 val. susitikau su darbo veteranais Profsąjungų rūmuose. Viskas labai savotiška. Žmonės seni, žili, pensininkai, kiekvienas atsinešęs iš namų, kas ko turi valgyti ir gerti, vaišinasi tarpusavyje. Programoje da­lyvavo Skaičiavimo mašinų gamyklos jaunimas: šokėjai, gana šaunūs. Šalia manęs – komp. Konradas Kaveckas: pasakė kalbą, paskambino pianinu. Patys veteranai dainavo, grojo, šoko. Gražu ir... kažkaip grau­du. Kažkas ne taip.

Įvyko M. Šolochovo minėjimo komiteto posėdis. Pasirodo, ir aš įtrauk­tas į jo narius. O juk nekenčiu šito žmogaus. Būtent kaip žmogaus ir, lyg tyčia, gavau įpareigojimą: paruošti sveikinimo telegramą. Kad jis pa­springtų ja!

Negera žinia: mirė kupiškėnas iš Rudikų kaimo J. Petrulis, tolsto­jininkas, esperantininkas, apskritai keistuolis, bet labai taurios sąžinės žmogus. Gaila vyro. Palaidotas Žvėryno kapinėse.

Įvyko jungtinis kūrybinių organizacijų bei draugijų valdybų plenumas, skirtas Pergalės trisdešimtmečiui. Man, nei iš šio, nei iš to, buvo patikėta atidaryti jį, tarti įžanginį žodį. Tariau. Visi, berods, patenkinti.

Pats plenumas buvo gana formalus.

Apskritai, juo labiau artėja ši sukaktis (gegužės 9-toji), juo ryškiau jaučiamas vėsumas. Tai suprantama. Pergalė pasiekta milijonų žmo­nių gyvybių, išgriautų miestų, sunaikintų kaimų kaina, o rezultatas? Karą pralaimėję vokiečiai gyvena kelis kartus geriau už tarybinius žmo­nes – laimėtojus. Perspektyvos mūsų irgi nelabai šviesios. Penkmetis, taip garsintas ir šlovintas, kaip dabar aiškėja, lieka neįvykdytas, žmonių gerbūvio pagerėjimo nematyti, parduotuvėse neįmanoma gauti būti­niausių prekių. Visa tai dar būtų nieko – visus slegia begalinis melas visuotinas, laikraščiuose, iš tribūnų, visur. Ir moralinis visuomenės smu­kimas: kyšiai, grobstymai, sukčiavimai, karjerizmas darosi kažkokia visų patyliukais pripažįstama norma... Ne, nelabai pakili ši sukaktis, nors ir pasidžiaugia kiekvienas savo širdyje, kad vis dėlto fašizmas sutriuškin­tas, neberūksta krematorijų krosnys mirties lageriuose, laisviau kvėpuoja žmoneliai, tausoja viltį šviesesnių dienų.

Iš „Genio“ neatlaidžiai skambina K. Marukas: „Duok straipsnį!“ Ne­beįmanau, ką daryti. Straipsnių rašymas man apskritai papjūtis, o čia dar vaikų žurnalui!

Mėginau dirbti prie „Druskos“. Įvyko keistas dalykas: nusipirkau paties prasčiausio popierio, rudo, storo, ir staiga pajutau traukimą prie rankraščio. Ką tai reikšti galėtų?

Pradėjau straipsnį „Geniui“. Tegu jį bala!

Televizijoje įrašiau į vaizdo įrašą pasisakymą apie Joną Šimkų, jo dar­bą karo metais. Sako, „leis“ per televizorius gegužės 3 dieną. Ką gi, žiū­rėsim.

Gegužės pirmosios šventė. Ta proga sekmadienis atkeltas į šeštadienį, sudarytos trys poilsio dienos.

Gavau leidimą į demonstracijos tribūną. Nėjau, rašiau „Druską“, ret­karčiais prisidėdamas prie Roko, žiūrinčio televizorių. Demonstracija, kaip visuomet, nuobodi, pasikartojanti, neduodanti žmonėms absoliu­čiai nieko naujo. Negi negalima sugalvoti ką nors naujo, įspūdingesnio, gal ir paprastesnio?!

Dienos metu mieste daug išgėrusių. Niekur nėjau.

Dėkingas esu prastam popieriui: sekasi rašyti „Druską“. Ir žinok, žmo­gau, kur glūdi rašymo akstinas!

Pavakarę išėjome su Monika pasivaikščioti Vingio parke. Iš Lenkijos čia atvežta visokių karuselių. Žmonių – neprisimuštinai. Vargšai ir gana, skurdas pramogų prasme. Nieko nepadaryta ir nedaroma.

Oras šiltas, beveik karšta. Pilnos gatvės žmonių. Vaikšto, kvėpuoja.

Padirbėjau prie „Druskos“. Atrodo, neblogai.

Abu su Monika sutikome Sajas. Pasakojo, girdėję šnekant Jurašą, ypač jo žmoną Aušrą, iš užsienio per radiją. Nieko čia man naujo, pats girdėjau. Ir buvau pasipiktinęs: juk žadėjo šitas Jurašas į politiką nesikiš­ti, tarybinės santvarkos nedergti, ir štai kaip „laikosi duoto žodžio“. O juk čia niekas jo neprašė duoti tokį žodį, pats savo iniciatyva pliauškė... Menkysta, štai kas jis.

Iš Vykdomojo pranešimas: išskiriamas butas (kooperatinis) Violetai. pagaliau! Ir jeigu ne K. Kairys, tai ir dabar nieko nebūtumėm gavę. Pra­keikti biurokratai ir kyšininkai!

Iš Gansiniauskaitės laiškas, geras, įdomus, labai draugiškas. Myliu šitą šaunią moterį. Gera ji. Įdomi. Tegu jai viskas gerai sekasi.

Padirbėjau prie „Druskos“, nelabai daug, bet maloniai. Keista, kad daug geriau rašosi ant rudo, storo popieriaus, o taip yra. Taip yra. Matyt, rei­kėjo man gyventi prasčiokišką, paprastą, dorą gyvenimą, vengti visokių parketų ir priedų prie jo. Daugiau būčiau padaręs. Ir geriau padirbėjęs.

Vėl padirbėjau prie „Druskos“. Ir vėl – sėkmingai.

Per žentą Virgilijų pokalbis su kino režisierium Lukšu. Abu jie su Vir­gilijum ekranizuoja mano „Virto ąžuolai“. Laimingas esu, kad mano ir režisieriaus pozicijos sutampa. Ko gero, gali gimti neblogas filmas. Svar­bu, kad jie teisingai pravestų pagrindinę „Ąžuolų“ idėją: kas susigundė materialinėmis gėrybėmis, siekia jų bet kuriomis priemonėmis, pasistatė jas svarbiausiu savo gyvenimo uždaviniu, to neišvengiamai laukia nužmo­gėjimas, moralinis smukimas, gyvenimas be prošvaistės, be džiaugsmo.

Padirbėjau prie „Druskos“. Neblogai. Net stebiuosi: iš kur? Arba gal niekam tikę puslapiai eina?

15 valandą susitikau su miesto architektais. Kalbėjau apie Pergalės 30 metų sukaktį, apie karą, lietuvių dalyvavimą jame. Žinoma, ir apie literatūrą. Klausėsi labai gyvai, užbėrė klausimais, pridovanojo gėlių.

O 17-tą valandą sukvietė rašytojus į Rašytnamį, pagerbė mus, Tėvy­nės karto veteranus, įteikė dovanų, rožių, prisakė gerų žodžių, o po visko nuvedė į rūsį ir davė labai gerai užkąsti ir išgerti. Buvo smagu. Tapau išrinktas „stalo komendantu“. Pasikalbėjom su V. Drazdausku. Dejavo, vienas likęs, mes nuo jo atsitraukę, nebesusitinką. O kas gi kaltas? – ta­riau pats sau. Brudas tas Drazdauskas, intrigantas nepataisomas, pilnas nuodų ir keršto, visus atstumia savo neįtikėtinais išsišokimais.

Po baliaus susimetėm Antakalnyje pas K. Ambrasą. Prasitarė išgėręs, kad būsią sunkumų su trečiojo mano raštų serijinio leidimo tomo pa­sirodymu. Į tą tomą įeina kelionių įspūdžiai, tarp jų – „Tėvų ir brolių takais“. Jam buvę duota suprasti, kad knyga autoriaus turi būti gerai „peržiūrėta“. Dabar jis prašo manęs „nepavesti“ jį, iš tikrųjų peržiūrėti. Nieko neatsakiau: kokia čia kalba prie taurelės? O širdyje žinau: nežiū­rėsiu ir nieko netaisysiu toje knygoje, kaip parašiau, taip tegu ir eina, o jeigu negali išeiti, tegu neina, išleis ją po mano mirties, nedidelė bėda. Nujaučiu, bus nemalonių dar pokalbių su „ideologinio fronto vadovais“ dėl šitos knygos, tačiau pozicijų keisti nežadu. Gražiai gi atrodytų, jei­gu Baltušis imtų pertempinėti savo kūrybą ant kiekvieno kurpalio, kurį jam pakiš koks nors instruktorėlis. Palieku šitą „garbę“ kitiems.

Padirbėjau prie „Druskos“. Gana sėkmingai. O šitai juk – svarbiausia.

Pusę dvyliktos buvome pakviesti į radijo komitetą mes, karo metais dirbę radijuje. Susirinko dar nemažai gyvų likusių. Daugelis nusenę, su­vargę, gerokai nusivylę gyvenimu. Pirmininkas Januitis jautriai pasvei­kino visus. Pasisakėme ir mes. Apstulbino M. Bordonaitė, pirmaisiais pokario metais dirbusi drauge su manim radijo komitete Propagandos skyriaus vedėja. Pasirodo, ji pirmoji tada griežtai stojo prieš Balio Sruo­gos „Dievų mišką“. Žinoma, su persmirdėlio Zimano žinia, nors dabar to nesako, blogiausia tas, kad ji ir dabar likusi tokios pat nuomonės apie „Dievų mišką“. Taigi. Taigi, draugas Baltuši.

Vakare – respublikinis iškilmingas Pergalės 30 metų sukakties minėji­mas Sporto rūmuose. Negavome pakvietimų nei aš, nei Monika. Šitokie reikalai.

Rašau toliau „Druską“. Atrodo, sekasi. Net keista. Ir net labai. Vieno baisu: kad nebūtų šlamštas. Raminuosi mintimi: jeigu sekasi, tai gal ne­labai prastai išeis man.

Buvau Taikos gynimo komitete, patvarkiau kai kuriuos reikalus. Mano darbas čia eina į pabaigą. Ačiū dievui. Lietuvos KP CK jau sutikosu J. Paleckio kandidatūra į mano vietą. Ačiū dievui. Būsiu laisvas kaip paukštis. Rašysiu.

Monika buvo Pergalės minėjime savo teatre, sugrįžo su medaliu ant krūtinės. Tokius medalius turi gauti visi, kas gavo „Už šaunų darbą Tė­vynės kare“ tuoj po karo, tik dar nenukalti tie medaliai, eina kalbos, kad paskirstyta tarp partijos raikomų po porą šimtų, o reikia bene po tūkstantį.

Sugedo televizorius. Paprašiau Rimkų, kadaise kandidatavusį į litera­tus. Atėjo, sutaisė, viską sutvarkė. Žiūriu.

Šiandien – Pergalės diena. Prisimenu, kokia ji buvo 1945 metais. Tylu buvo Vilniuje. Žmonės vaikštinėjo susimąstę. Mažai kas tada tikėjo, kad karas jau baigtas. Ėjo šnekos žmonėse, jog laukiama susidūrimų su Amerikos, Anglijos, Prancūzijos kariuomenėmis, bus nauji mūšiai. O respublikos kaimuose itin įsisiautėjo buržuaziniai nacionalistai, teroriza­vo, žudė visus, kas pritarė tarybinei santvarkai, kas ėmė žemės iš buožių fondo, kas prisidėjo prie aktyvios veiklos. Visko buvo, tik nebuvo tikrumo jausmo. Ir nebuvo džiaugsmo. Šiandien man labai suprantamas tasai žmonių nelinksmumas, o tada pykau ant daugelio, jų pasimetimą laikiau priešišku nusistatymu prieš mus. Atleisk man, viešpatie, šį nedo­vanotiną klydimą ir bukagalviškumą! Ir saugok toliau mane nuo tokių dalykų, o visų pirma – nuo aklo tikėjimo bet kokia idėja, santvarka, visuomenės sandara, juoba nieko nėra pasaulyje tobulo.

Mąstau šiandien apie daug ką. Ir dėl daug ko – gėda.