64 metų R.Menasse – vienas žymiausių austrų rašytojų, po 2017 metais išleisto romano „Sostinė“ (lietuviškai jį šiemet išleido „Tyto alba“, vertė K.Sprindžiūnaitė) išgarsėjęs visoje Europos Sąjungoje ir ne tik. Nenuostabu, nes „Sostinė“ – ironiškas pasakojimas apie Briuselį ir čia gyvenančių įvairių šalių biurokratų kasdienybę.
Tiek romane, tiek įvairiuose interviu R.Menasse skleidžia idėjas apie nacionalizmo pavojų ir apie vieningą Europos respubliką, kurioje jokia šalis ar nacija neturėtų privilegijų. Tai kelia aršias diskusijas. Kaip ir šmaikščiai, ironiškai, groteskiškai aprašytas dabartinės Europos Sąjungos sostinės gyvenimas.
R.Menasse šią savaitę atvyksta į Vilnių – balandžio 11 d. 17 val. Mo muziejuje jis susitiks su lietuvių gerbėjais.
Prieš viešnagę rašytojas davė interviu „Lietuvos ryto“ korespondentui.
– Domėdamasis jūsų biografija aptikau, kad nuo 1975 iki 1980 rašėte „Proto melancholiją“, socialinį romaną, kurio veiksmas vyksta praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio Vienoje. Įdomu tai, kad jo nebaigėte ir nepaskelbėte. Apie ką jis buvo?
– Tai buvo pirmasis bandymas parašyti romaną, bet mano ambicijos buvo tiesiog per didelės. Pagal didžiųjų miesto romanų, kurie mane žavėjo, pavyzdį bandžiau pavaizduoti gyvenimo Vienoje panoramą. Tačiau pristigo patirties. Ne tik susijusios su rašymu, bet ir gyvenimiškosios, neturėjau jokio supratimo apie skirtingas socialines klases.
Tiesą sakant, buvau svajingas studentas, kuris daug skaitė – tuomet užsimanė parašyti realizmo tradicijas atitinkantį romaną, bet nesugebėjo įkūnyti svajonės. Geriausiu atveju tai buvo savotiškas talento išbandymas. Jei nori parašyti meistrišką kūrinį, negali skelbti amatininkiško. Kita vertus, iki šiol liko užmojis sukurti šiuolaikinį realistinį epochos romaną.
– 1981 – 1988 metais dirbote jaunesniuoju dėstytoju San Paulo universitete Brazilijoje. Atrodo, kad šis gyvenimo tarpsnis jums buvo itin svarbus. Jūs net parašėte savo pirmąjį dienos šviesą išvydusį romaną „Jautrus tikrumas“ – pusiau autobiografinį pasakojimą apie Brazilijoje gyvenančius austrų emigrantus. Kaip jūs atsimenate Brazilijoje praleistus metus?
– Tolesnei mano kūrybai svarbiausia buvo tai, kad atradau santykį su Lotynų Amerikos literatūra. Vokiškai kalbančioje erdvėje sklandus istorijos pasakojimas buvo laikomas nuvalkiotu – šiuolaikinė literatūra esą turėjo remtis ne klasika, o lygiuotis į Jamesą Joyce'ą, Robertą Musilį, kitus avangardo rašytojus. Tuo tarpu man geriausiai sekėsi būtent pasakoti istoriją. Brazilijoje įsigilinęs į Lotynų Amerikos rašytojų kūrybą suvokiau, kad pasakojimu paremtas romanas gali būti meniškas.
Labai svarbu buvo ir tai, kad atsidūriau milžiniškame mieste visai kitame žemyne, kitoje kultūros ir kalbos erdvėje. Kitu žvilgsniu pažvelgiau į tai, kas įprasta ir pažįstama. Juk kai nori aprašyti tai, kas įprasta, nepastebi svarbių dalykų, arba išvis užsimerki.
Toji distancija rašytojui yra tarsi fotoaparatas ir mikroskopas viename – kiekvienas iš tolo mestas žvilgsnis yra ir fiksavimas, ir tyrinėjimas. Žvilgsnis iš šalies, apie kurio svarbą tuomet suvokiau, manęs niekada nebepalieka – nuo tada kraustausi vis į kitą miestą ir jame rašau. Taip nutiko ir su Briuseliu.
– Jūsų naujas romanas „Sostinė“ apibūdinamas kaip pirmasis romanas apie Briuselį, kaip Europos Sąjungos sostinę. Kaip jums kilo tokia idėja, kurią daug kas nesusimąstęs pavadintų neseksualia?
– Paprasčiausiai paklausiau savęs, kuo ypatingas laikas, kuriuo gyvenu? Kaip jį aprašyti, kad suprastų ir dabarties, ir ateities skaitytojai? Supratau, kad svarbiausias ir iš pirmo žvilgsnio keisčiausias dalykas yra tas, jog pirmąkart istorijoje atsirado miestas, kuriame kuriamos visam žemynui skirtos taisyklės ir įstatymai, kuris yra ir vienos šalies, ir viso žemyno sostinė.
Norėjau įsigilinti, kaip tai veikia, arba suvokti, kodėl daug kas neveikia. Klausiau savęs, kas tie visos bendrijos labui triūsiantys žmonės, ką jie dirba ir mąsto? Ar galima juos paversti literatūros personažais? Ar įmanoma perteikti, kas yra Europos Sąjunga? Suvokiau, kad įmanoma. Juk tai žmonijos projektas, o visa tai, ką kuria žmonės, galima ir papasakoti.
Apskritai man labai patrauklu, kai dera nutrūktgalviškumas, prasmė ir pasaulio istorijos kūrimas. Romanų autoriui ši dermė yra gražiausia šventė.
– Gyvenate Vienoje, o romano personažai – Briuselyje. Kai skaičiau „Sostinę“, atrodė, kad gerai pažįstate kiekvieną Briuselio kampelį ir kiekvieno šio miesto gyventojo įprotį. Kaip jūs rinkote tas detales?
– Briuselyje praleidau ketverius metus. Jei tikrai nori pažinti miestą ir jo žmones, tiek laiko pakanka. Įspūdžių ir medžiagos turėjau tiek, kad kilo rūpestis, ką atmesti.
– Man kilo dvi asociacijos, susijusios su „Sostine“. Iš pradžių prisiminiau Babelio bokštą – jūsų personažai taip pat kalba lyg ir viena kalba, bet jau nelabai supranta vienas kito. Tada į galvą atėjo Williamo Shakespeare'o „Hamleto“ citata: „Kažkas papuvę Danijos karalystėje“. Jūsų manymu, kas papuvę Europos Sąjungoje?
– Vieningos Europos idėja yra didi ne tik dėl istorijos pamokų – tai, be visa kita, geriausias atsakas į dabartinius ir būsimus globalizacijos iššūkius. Tik bendromis pastangomis galime daryti jai poveikį ir sykiu apginti pilietines teises bei savo gerovę.
Bėdų kelia tik pati sistema – nesusikalbėjimas tarp Europos Komisijos ir Europos Tarybos, nesugebėjimas suderinti būtinos bendrosios politikos ir pernelyg sureikšminamų nacionalinių interesų. Tokios priešpriešos pasekmė yra dabar Europą užklupusios krizės.
Jei neperžiūrėsime šios sistemos, žemynas vis labiau grims į nacionalizmo pelkę. Tuomet net jei ir pavyks išsaugoti, pavyzdžiui, bendrąja rinką, be vieningos politikos viskas virs džiunglėmis su milijonais skurdžių. Europos Sąjunga dabar yra tarsi Hamleto laikų Danija, kur karaliauja pamišęs ir aklas politinis elitas.
– „Jis suvaidino geidulį, ji suvaidino orgazmą“ – tai citata iš „Sostinės“. Ji tiksliai apibūdina modernius santykius ne tik lovoje, bet ir politikoje. Nors, kaip sakoma, gyvenimas yra teatras, bet gal mes per daug vaidiname arba esame prasti aktoriai degančiame teatre?
– Būtent. Tai puikiai iliustravo Graikijos krizė. Užuot gesinę gaisrą, tiesa, labai menką, nes graikų skolos sudarė vos 4 procentus visos ES bendrojo vidaus produkto, visi ginčijosi, kiek kainuos tam gaisrui užgesinti reikalingas vanduo.
– Jūsų romane yra smagus epizodas: Fenia Ksenopolu bando skaityti romaną, jai tai sekasis taip sunkiai, kad galiausiai prieina prie išvados: „Romanai yra kliedesiai“. Ką pasakytų toji Fenia Ksenopolu, jei ji perskaitytų jūsų romaną?
– Tiesą sakant, Briuselyje yra tarnautoja, pagal kurią sukūriau Fenios personažą. Ji tikrai nutuokia, kad aprašiau būtent ją. Man pasakojo, esą ji kalbėjusi, jog mano kūrinys yra puikiausias patvirtinimas, kad romanai išties yra kliedesiai.
– Jūsų romane kultūros skyrius aprašomas kaip nereikšminga skylė ES sistemoje. Ar sutinkate, kad kultūros ignoravimas tikrai nepadeda mums patiems?
– Tai ne ignoravimas. Tiesiog tokia yra sistemos logika. Kiekvienas Europos Komisijos departamentas turi tiek galių, kiek jam suteikia ES narės. Taip pat ir pinigų. Tačiau kultūros srityje valstybės nenoriai perleidžia sprendimo teises Komisijai, todėl ir biudžetas menkas.
Jei kas nors teigia, kad Komisija per mažai dėmesio skiria kultūrai, tuos priekaištus reikėtų adresuoti atskiroms ES narėms. Žinoma, kultūra yra kiekvienos valstybės reikalas. Tačiau žemyną turtina kultūros daugialypiškumas, kultūriniai mainai, o ne nacionalinių kultūrų atsiribojimas.
– Romane kalbama ir apie naują Europos sostinę Aušvico teritorijoje. Sutikite, tai labai talpi, iškalbinga, net kiek drastiška metafora, ar ne?
– Man tai atrodo logiška – Europai reikia sostinės, kuri nepriklausytų nė vienai tautai. Vieninga Europa yra ateitis, jos sostinė turi skelbti Europos idėją, o ne būti kartu ir svarbiausias vienos šalies ar tautos miestas.
Kartu tai turėtų būti viso žemyno istorijai svarbi vieta, kuriai tiktų šūkis „Niekada nepamirši“. Aušvicas tam puikiausiai tiktų. Man tai yra gražus radikalios istorinės logikos pavyzdys, kuris tikriausiai niekada nebus ir negali būti įgyvendintas.
– Vienas jūsų romano kritikas pavadino „Sostinę“ R.Menasse's manifestu. Ką manote apie tokį teiginį? Juolab kad esate parašęs Europos respublikos manifestą vienai meninei akcijai.
– Tas kritikas greičiausiai romaną supainioju su manifestu, kurį, kaip minėjote, parašiau iš tikrųjų.
Ne, „Sostinė“ nėra manifestas – tai tiesiog tragikomiškas pasakojimas apie Europos Sąjungos institucijose dirbančių žmonių žavesį ir skurdą, žinoma, ir apie kerintį Briuselio grožį.
– Atvykstate į Lietuvą, kuri į Europos Sąjungą buvo priimta 2004-aisiais kartu su Kipru, Čekija, Estija, Latvija, Vengrija, Malta, Lenkija, Slovakija ir Slovėnija. Ar šios šalys pakeitė Europos Sąjungos veidą?
– Tai pirmoji mano kelionė į Lietuvą, tačiau šį tą žinau net apie jūsų šalies istoriją. Brazilijoje turėjau draugę, kurios tėvai sovietmečiu iš Lietuvos pabėgo į Lotynų Ameriką. Jie su ilgesiu pasakodavo apie Lietuvą, panašiai kaip Stefanas Zweigas apie Austriją. Tiesa, priešingai nei S.Zweigas, jie buvo nacionalistinių pažiūrų.
Rytų Europos valstybių įsijungimas į Europos Sąjungą buvo labai svarbus, to laukė daugelis žemyno žmonių, nes tik taip jis galėjo tapti vieningas. Tačiau dabar nacionalizmas vėl gali įsigalėti, o tuomet jau sergėk mus, Viešpatie.
– Pranašavimas – nedėkingas reikalas. Jei būtų jūsų valia, kaip pakeistumėte Europos istorijos ateitį?
– Aš svajoju apie Europos respubliką, kurioje kiekvienas pilietis turėtų vienodas teises. Dabar taip nėra. Mūsų galimybės priklauso nuo to, kurioje šalyje gyvename: skiriasi švietimo lygis, socialinė sistema, sveikatos apsauga, gauname skirtingą užmokestį už tokį pat darbą, mokame nevienodus mokesčius, net vieni gali turėtp didesnės įtakos visos bendrijos sprendimams nei kiti.
Tai skandalinga, padėtį būtina taisyti. Tik tuomet kiekvienas europietis vienodomis sąlygomis galėtų susikurti laimę savo šalyje pasinaudodamas savo kultūra, mentalitetu, kalba ir talentu. Tačiau tam būtinas bendras pamatas, bendros aiškios esminės taisyklės. Jei taip nutiktų, Europa atsidurtų pasaulio priešakyje.
– Štai ir viskas, kaip mėgsta kartoti romano personažas Davidas de Vriendas. Bet... bet mes net neužsiminėme apie kiaulę!
– Toji per mano romaną bėganti kiaulė yra metafora, kurią kiekvienas skaitytojas gali suprasti savaip. Esu tikras, kad jie tai padarys teisingai.
* * *
Romane bent kelis kartus prabėga kiaulė
R.Menasse (g. 1954 m. Vienoje) – vienas žymiausių šiuolaikinių austrų rašytojų, kelių romanų, daugybės esė autorius. Jo „Sostinė“ (“Tyto alba“, vertė K.Sprindžiūnaitė) – balzakišką tradiciją tęsiantis europietiškas romanas, 2017 m. apdovanotas svarbiausia vokiškai kalbančių šalių literatūrine premija „Deutscher Buchpreis“. Tai savitas kūrinys, skirtas, regisi, neįmanomam dalykui – Europos Sąjungai, Europos Komisijai, Briuseliui kaip ES sostinei.
Fenia Ksenopulu, EK kultūros direktorato komunikacijos departamento vadovė, privalo pagerinti Komisijos įvaizdį. Mirtinai reikia puikios idėjos. Ši nepakeliama užduotis užgriūva referento Martino Zusmano pečius, ir netrukus keista kukliam valdininkui kilusi mintis sukelia sumaištį visoje EK. Davidas de Vryndas, vaikystėje išvengęs deportacijos, dabar Briuselio senelių namuose laukia mirties. Komisaras Brenfo turi atsisakyti žmogžudystės tyrimo dėl politinių priežasčių, o be to, jokių nusikaltimą patvirtinančių dokumentų nėra. Profesorius, klerkas, samdomas žudikas, valdininkai – viskas painu, biurokratiška ir absurdiška.
Greta Europos komisijos pareigūnų kasdienybės, kupinos intrigų, karjeros ambicijų, patogaus gyvenimo siekio – čia ir daugiabriaunė istorija – traukinys į Aušvicą, pasipriešinimo judėjimas Prancūzijoje, ilgai slėpti Antrojo pasaulinio karo laikų epizodai, moderniausias inkvizicijos tinklas, dešinysis radikalizmas, lobizmas, „Brexit“, žiniasklaidos manipuliacijos, terorizmas, nacionalinių ir visuotinės gerovės interesų konfliktai ar Kinijos rinkos grimasos. Ir per visą romano audinį bent kelis kartus prabėga kiaulė. Ne šiaip sau. ˙˙˙˙
