Tai daugiausia magiškųjų grybų „magiškasis“ elementas – psilocibinas, taip pat meskalinas ir LSD. 2010 m. Johnso Hopkinso universitete JAV atliktas tyrimas su mirtinai sergančiais žmonėmis parodė, kad psilocibinas daro įtaką mirties baimės išgyvenimui: naujos patirtys leidžia kitaip vertinti egzistencinius iššūkius. 2011 m. atliktas tyrimas parodė, kad psilocibino poveikis asmenybei trunka dar ilgai po jo vartojimo.
Kiti tyrimai rodo, kad psichedelikai gali padėti žmonėms, turintiems priklausomybių, sergantiems depresija, išgyvenantiems nerimą ir visiems tiems, kurie nori gilesnio savęs ir kasdienybės suvokimo. Jeigu naujoji medicininių psichedelikų tyrimų banga, iki šiol buvusi sėkminga, nenuslūgs ir šių medžiagų potencialas bus galutinai patvirtintas, taip pat jeigu bus rasta būdų tuo potencialu tinkamai pasinaudoti, visų mūsų gyvenimas gali iš esmės pasikeisti. Besikeičiantis požiūris į psichedelikus, nauji daug žadantys medicininiai jų tyrimai – visas šis sujudimas vadinamas psichedelikų renesansu.
Atsakant į šį reiškinį neseniai lietuvių kalba pasirodė dvi knygos. Tai anglų rašytojo vizionieriaus Aldouso Huxley (1894–1963) esė „Suvokimo durys“ (1954) ir „Rojus ir pragaras“ (1956) ilgai lauktas antrasis leidimas ir šiuolaikinio amerikiečių autoriaus Michaelo Pollano (gim. 1955) knyga „Kaip pakeisti protą“ (2018). A. Huxley esė žymi istorinį laikotarpį, kai protą keičiančios medžiagos dar buvo legalios, neseniai pradėtos mediciniškai tirti, o M. Pollano knyga žymi naują šiandienos situaciją, kai tyrimai vėl tapo legalūs, ir apžvelgia psichedelikų tyrimų ir vartojimo istoriją, dalijasi ir savo patirtimi.
Apie „Suvokimo duris“ ir „Rojų ir pragarą“
Aldousas Huxley vienas pirmųjų pradėjo eksperimentuoti su psichiką veikiančiomis medžiagomis meskalinu ir LSD. Savo patirtis aprašė klasika tapusiose esė. Kūriniai darė įtaką hipių ir kitiems 7-ojo dešimtmečio kontrkultūros judėjimams, formavo ne vienos kartos pasaulėžiūrą.
Šiandien, XXI a., mokslui įrodžius, kad psichedelikai gali būti naudingi tiek žmogui kaip individui, tiek visuomenei, toliaregiški A.Huxley kūriniai suspindi naujoje šviesoje. Esė „Suvokimo durys“ aprašoma 1953-iųjų popietė, kai A.Huxley, prižiūrimas psichiatro Humphry Osmondo, pirmą kartą pavartojo meskalino – kvaitulinio pejotlio, meksikiečių vadinamo šventuoju kaktusu, veikliosios medžiagos.
Remdamasis ir kitų bandžiusiųjų patirtimi rašytojas teigia, kad daugelio mūsų protas paklūsta evoliuciniams mąstymo įpročiams, kurie blokuoja išlikimui nenaudingą gilesnį suvokimą. O per sąmonės keliones toji suvokimą ribojanti sklendė pakyla... Tekstas tapo sensacija. „Dangus ir pragaras“ – „Suvokimo durų“ tęsinys.
Pasak autoriaus, tam, kuris leidžiasi į sąmonės kelionę, gali atsiverti ir viena, ir kita. Meno, neįprastų reginių sukeltos būsenos, religinės patirtys irgi plečia suvokimo ribas. Kaip rašo A. Huxley, bet kokių potyrių pagrindas – biocheminis, todėl ir pasninkas, ilgas giedojimas, meditacija ar kūno išsekimas gali paruošti ypatingiems išgyvenimams. A.Huxley šioje esė įdomiai rašo apie klasikinius meno kūrinius, analizuoja jus būtent per „psichedelinę“ prizmę.
Apie knygą „Kaip pakeisti protą“
Naujausiomis mokslo žiniomis paremtoje knygoje žymus puikiai vertinamas JAV mokslo žurnalistas M. Pollanas neria į psichedelikų pasaulį – nuo šamanų ir magiškųjų grybų rinkėjų iki laboratorijų, kuriose tiriamos smegenys, – ir net pats ryžtasi eksperimentuoti.
Pasak autoriaus, jei medicininis psichedelikų renesansas tęsis, galbūt pakis ne tik pavienių žmonių, bet ir visuomenės nuostatos, sumažės agresyvumo, nebereikės antidepresantų. Knyga „New York Times Book Review“ išrinkta į geriausių 2018 m. knygų dešimtuką, jau išversta į 13 kalbų.
Anot M. Pollano, pavartojus psilocibino, pasikeičia žmogaus protas – ir ne tai akimirkai, kol veikia medžiagos, o ilgam laikui. Žmogus ima gyventi kitomis vertybėmis, daugelis pakeičia savo veiklą, išsigrynina dalykus, dėl kurių abejojo. Štai todėl vėl imta domėtis šitomis medžiagomis. Jos potencialiai gali paveikti, kad žmogus nebesirgtų depresija ar pagytų nuo priklausomybės.
Senovėje psichedelikai buvo tik žynių, bendruomenės vyresniųjų sritis, nepasiekiama kiekvienam, o septintame dešimtmetyje tai tapo masiniu reiškiniu. Po incidentų, įvykusių masiškai ir netinkamai vartojant psichiką veikiančias medžiagas, atsirado vienareikšmiškai neigiamas jų vertinimas, kuris baigiasi tik šiame dešimtmetyje, tyrimų tikslais JAV legalizavus kelias medžiagas.
Autorius atskleidžia ir kurioziškų situacijų, susijusių su visuotiniu šių medžiagų pasmerkimu. Idėjos, kad priklausomybes galima gydyti psichedelikais, trumpa priešistorė: „[JAV anoniminių alkoholikų draugijos įkūrėjas] Billas Wilsonas metė gerti po mistinės būsenos, kurią patyrė apsvaigęs nuo šunvyšnių.
Šeštajame dešimtmetyje jis nusprendė Anoniminių alkoholikų draugijai pasiūlyti alkoholizmą gydyti LSD. Atrodytų keista – gal net beprotiška – siūlyti narkotiką blaivybei propaguoti, tačiau tai visai logiška įvertinus, kokie efektyvūs gali būti psichedelikai ieškant dvasinio proveržio arba naujo požiūrio.“
Tačiau idėja pirmiausia susilaukė neigiamos reakcijos, bet koks argumentas? „[K]olegos draugijos valdyboje tam griežtai nepritarė – esą pradėjus alkoholikus gydyti psichiką keičiančiomis priemonėmis bus suterštas geras draugijos vardas ir reputacija.“
M. Pollanas savo knygoje mini ir A. Huxley, kuris įėjo į istoriją ne vien kaip rašytojas: „<...> Šio naujo modelio ir galiausiai visos vaistų klasės pavadinimas – psichedelikai – atsirado 1956 metais iš Humphry Osmondo ir Aldouso Huxley susirašinėjimo. Jiedu pirmą kartą susitiko 1953 metais, po to, kai Huxley parašė Osmondui norįs išbandyti meskaliną. Jis perskaitė Osmondo straipsnį žurnale, kuriame buvo rašoma apie šio vaisto poveikį psichikai. A.Huxley seniai domėjosi narkotikais ir sąmone – savo žymiausiame romane „Puikus naujas pasaulis“ (Brave New World, 1932) jis rašė apie psichiką kontroliuojantį narkotiką, kurį pavadino soma, – taip pat misticizmu, paranormaliu suvokimu, reinkarnacija, NSO ir dar daug kuo.“
Lietuviškame kontekste labiau įprastas žodis „psichodelikai“ knygoje pakeistas į „psichedelikus“, nes šis terminas yra artimesnis originaliam iš anglų kalbos atėjusiam terminui (psychedelics), o į artimumą ir reikėtų atsižvelgti priimant naują terminą. Taigi su šia knyga šis terminas įvedamas į vartoseną lietuvių kalboje.
