Vasario 17 d. apdovanojimai įteikti už 2017–2018 m. nuopelnus akademinėje ir visuomeninėje veikloje, formuluojančioje, analizuojančioje ir sprendžiančioje nelygybės, atskirties, teisingumo problemas įvairiose srityse: lyčių politikoje, ekologijoje, technologijose, socialinėje ir kultūros politikoje, žiniasklaidoje ir medijose.
Loreta Mačianskaitė. Džojos Barysaitės nuotrauka
Nuoširdžiai sveikinu gavus apdovanojimą, nors jis, kaip skelbiama internete, neturi finansinės išraiškos. Kuo jis jums svarbus?
Šis prizas bus svarbus ir daugeliui mano kolegų, nes, kiek žinau, tai vienintelė nominacija, kuri gali būti skirta už vieną akademinį straipsnį.
Gal kam tai gali atrodyti per menkas objektas, bet tik ne rašantiems ne „iš galvos“, o blusinėjantiems patį tekstą, lyginantiems skirtingus kūrinio variantus, plušantiems archyve, lendantiems į kontekstus, graužiantiems teoriją. Deja, dauguma tokių begalę laiko surijusių straipsnių vėliau prasmenga akademinės spaudos „brolių kapuose“, taip ir neradę savo skaitytojų.
Ne kitokios lemties tikėjausi ir šiam savo tekstui: publikacija aukštai reitinguojamame žurnale, daug balų pagal mokslo vertinimo kriterijus ir komunikacinis vakuumas, nes vargu ar kas iš literatūrologų seka dailėtyros žurnalus.
Tačiau kaip tik menotyrininkės mane pasiūlė nominacijai (kolegės literatūrologės apie ją nežinojo, o ir nesame pratę vieni kitų liaupsinti).
Be to, leidinys vėlavo net kelerius metus, bet man tai buvo sėkmės sąlyga, nes dar pernai toks apdovanojimas neegzistavo. Pamačiusi feisbuke, kad esu nominuota šiam prizui, džiaugiausi net labiau nei gavusi daktaro diplomą – buvo labai netikėta, tiesiog „transcendencijos įsiterpimas“.
Paskui pasipylė sveikinimų, pagyrų, padėkų versmės ir, tai dar svarbiau, pasakojimai apie savo šeimos ar giminių istorijas, dėmesį dar į kitus literatūros kūrinius, filmus, istorinius tyrimus bei įvykius atkreipiantys laiškai.
Už tai dėkoju, bet, rašant šį straipsnį, man labiausiai rūpėjo Antrasis pasaulinis karas, apie kurį moterys tylėjo daugiau nei pusę amžiaus ir kurio patirtys nebuvo fiksuotos istoriniuose dokumentuose ar memuaristikoje, tačiau, laimei, pasirodydavo grožiniuose tekstuose.
Džiaugiuosi, kad keli istorikai skaitė apdovanotąjį straipsnį ir bent jau teoriškai pritaria didelio tarptautinio projekto idėjai. Verta būtų tirti Vokietijos ir Rusijos archyvus (pvz., Vokietijoje yra išlikę sąrašai moterų, kurioms suteikta medicinos pagalba po išprievartavimų).
Be to, įvairiuose kraštuose reikėtų skubėti rinkti prisiminimus – ne tik pačių moterų (kai kurios jų dėl senatvės susilpnėjus vidinei cenzūrai drįsta kalbėti), bet ir jų giminių, pažįstamų. Lietuvoje, beje, irgi yra apie ką paklausti – ne vien apie sovietų karių smurtą.
Moterų, kaip karo aukų ar nukentėjusiųjų nuo karo nusikaltimų, samprata vis dar nėra integruota į mūsų sąmonę. Savo viltis sieju ne tiek su akademiniu pasauliu, kiek su menu: tikiuosi, kad jaunosios kartos socialiai jautrūs menininkai – režisieriai, performeriai – savais būdais atsilieps į šią temą ir sugalvos ką nors judinančio visuomenės požiūrį.
Straipsnyje rašote apie prievartos prieš moteris diskursą karo metų literatūroje. Man ypač didelį įspūdį paliko, kaip meistriškai apnuoginate dvigubus standartus, taikytus moterims – pvz., B. Pūkelevičiūtės „Aštuoniuose lapuose“ vokietės rodomos kaip pačios kaltos dėl tautos nusikaltimų ir dabar už juos atsakančios, o A. Škėmos novelėje „Kalnuose“ vyras palieka žmoną, nes per pusantrų metų išsiskyrimo ji pasikeitė nuo patirtos prievartos. Manymo, kad išprievartauta ar priekabiavimą patyrusi moteris yra pati kalta, paplitimas ypač išryškėjo pernai per #metoo skandalą. Kodėl tiek metų vis dar kaltinamos aukos, kodėl moteris, prie kurios priekabiauta, tampa sutepta?
Viskas prasidėjo nuo 2013 m. LEU konferencijos „Karo patirtys literatūroje ir mene“, skirtos Birutės Pūkelevičiūtės 90-mečiui. Jos romaną „Aštuoni lapai“ (1956) jau buvau tyrinėjusi*, kai aiškinausi bylą dėl buvusio mylimojo A. Škėmos pareikštų kaltinimų plagiatu.
„Aštuoni lapai“ prašyte prašėsi gretinami su kitu kūriniu apie karo pabaigos prievartavimus Vokietijoje – Martos Hillers „Moteris Berlyne“ (pirmą kartą skelbta panašiu metu – 1953 m.). Ši knyga mane tiesiog įstūmė į temą ir pritraukė daugybę kitų tekstų.
Pirmąją teorinę pagalbą struktūruodama medžiagą gavau iš Vytauto Kavolio. Iš jo mokiausi, kaip literatūros analizę integruoti į bendresnius sąmoningumų tyrimus, dažnai paremtus dviem kultūros brandą testuojančiais kontroliniais klausimais: požiūriais į moteris ir į žydus.
Šie intelektualiniai siužetai palyginti savarankiški, nors bendrumų nesunku užčiuopti (pvz., atsisakoma prisiimti atsakomybę už auką). Dar įdomiau, kai abi temos susipina viename kūrinyje.
Toks yra Sigito Parulskio romanas „Tamsa ir partneriai“ ir Icchoko Mero kūryba. Beje, būtent I. Meras pirmasis Lietuvoje prabilo apie lietuvių prievartautas žydes Holokausto metais.
Novelėje „Sunkūs žingsniai“ (iš autobiografinės knygos „Geltonas lopas“, 1960) vaizduojamas pokalbis tarp dviejų uždarytus žydus saugančių baltaraiščių: vyresnysis kviečia jaunesnįjį „kolegą“ eiti pasilinksminti su žydelkomis ir ragina negaišti, nes po visam jos bus prigirdytos prūde. Pagrindinis veikėjas, jaunas sargybinis, nepajėgia apsaugoti savo mylimosios žydės (ji išprotėjusi pasikaria), bet leidžia pabėgti iš daržinės vaikams, paskui pats nusišauna.
Rašydama apdovanojimą pelniusį straipsnį, šią novelę buvau pamiršusi, o dabar sakyčiau, kad lietuvių smurto prieš moteris karo metų istorijoje ji laikytina tam tikru atskaitos tašku. Ligi šiol aštriai diskutuojama dėl lietuvių dalyvavimo Holokauste. Tad nesunku numanyti, jog ir prievartos prieš žydes tema – pasmerktųjų prievartavimas ar slapstomųjų seksualinis išnaudojimas – dar kels audrų. Deja, man atrodo, jautrumo stokojame. Ši tema vis dar politizuojama ir dvigubo genocido teorija daugeliui tebėra aktuali.
Skaitant straipsnį akivaizdu, jog apie prievartaujamas moteris rašo (su negausiomis išimtimis) beveik vieni vyrai. Tai vis tiek yra kalbėjimas, kaip mėgstama sakyti, iš galios pozicijos. Kodėl apskritai svarbu, kad apie savo skausmingąsias patirtys kalbėtų moterys? Gal to nereikia?
Vyrai rašė iš gailesčio moterims arba kai kuriais atvejais – iš gailesčio sau (tarkim, netekus mylimosios ar jai tapus nebetinkamai). O štai M. Hillers dienoraštis, po autorės mirties publikuotas kaip romanas „Moteris Berlyne“, išjudino šią temą ir sukrėtė ne vien šiurpiais įvykiais, bet ir pasakotojos pozicija – atsisakymu tapatintis su auka.
Vargu, ar koks vyras pajėgus įsivaizduoti, kokios iš tikrųjų buvo moterys, atlaikiusios vyrų karą prieš moteris Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Jos ir toliau gyveno saugodamos savo paslaptis ir garbę: būtent vokietės pasisakė prieš M. Hillers užrašų publikavimą 6 dešimtmetyje. Pasakojimai apie moterų vidinę jėgą ir pasitikėjimą savimi nepaisant visko, man regis, ligi šiol dar laukia savo autorių.
Per knygų mugę diskutavote apie autoriaus atsakomybę – žinoma, toks renginys vyko Mariaus Ivaškevičiaus skandalo fone. Gal galite trumpai pakomentuoti savo poziciją apie romaną „Žali“ ir iš jo recepcijos išsirutuliojusį norą atimti M. Ivaškevičiui skirtą Nacionalinę premiją? Mane šis klausimas ypač domina, kadangi paprastai tuos, kurie pasisakė už premijos atėmimą, laikome neišsilavinusiais, neatskiriančiais realybės nuo fikcijos ir kt. Bet gal esama kitokių priežasčių?
Priežasčių aibė ir apie tai dar kada nors parašysiu specialiai. Jei trumpai – Ričardo Gavelio žodžiais sakyčiau, kad veikia idiotizmo kaupimosi dėsnis. O Jorge Luisas Borgesas gal tai vadintų apgultos pilies mitu. (Beje, esama keistų sutapimų su Rusija: prisiminkime kryžiaus žygius prie filmą „Matilda“, neva įžeidusį caro šeimos šventumą, ar „Šventę“, papiktinusią karo veteranus dėl netinkamo Leningrado blokados vaizdavimo.)
Mano intuicija sako: iš visų įžeidimams neatsparių temų – moralinių-religinių ar karinių-patriotinių – jautriausia pastaroji. Tai nepriklauso nuo politinės sistemos. Beje, sovietmečio tyrimuose būtent karo interpretacijos pokytis laikomas paradigmų kaitos žymikliu, padedančiu atpažinti perėjimą nuo atlydžio prie stagnacijos.
M. Ivaškevičiaus skandalą galėtų komentuoti psichologai, atpažįstantys (arba ne) vadinamuosius perkėlimo mechanizmus, neišsipildžiusių lūkesčių ir pasąmoninio infanticido projekcijas. O dar man patinka (nepamenu kieno) suformuluota tezė, kad karas – tai prasmės protezas.
Sudėtingiau paaiškinti, kodėl kai kurie protingi žmonės visai nesuprato šio romano. Manau, čia kaltas prisirišimas prie tam tikros estetinės normos ir pasenęs literatūros supratimas, būdingas daugeliui vidurinės ar vyresniosios kartos skaitytojų, net humanitarams. Sovietmečiu kai kurios teorijos ir grožiniai tekstai buvo paprasčiausiai neprieinami.
Pavyzdžiui, pati jau buvau baigusi VU, kai 1990 m. laisvosios klausytojos teisėmis ėmiau lankyti Galinos Baužytės postmodernizmui skirtus seminarus. M. Ivaškevičiaus karta (gimę apie 1973 m.) šitas naujoves galėjo gauti studijuodama.
Tad labiau išsilavinusioje visuomenėje skandalas nebūtų kilęs?
Čia pradedame kitą labai svarbią temą apie skaitymo kompetenciją. Kaip žinai, mokyklose teksto analizės nelikę, nedaug jos bėra ir universitetinėje lietuvių literatūros bakalauro programoje. Tad tokių nesusipratimų turėsime dar ne vieną.
Tiesa, atsiranda skaitymo mokymosi poreikis. Net kai kurie vidurinių mokyklų mokiniai, juolab suaugusieji, kartais net tokie, regis, literatūrai tolimi žmonės kaip verslininkai, privačiame pokalbyje pasisako, kad reikia steigti skaitytojų klubus. Esą juos rimtai domintų galimybė aiškintis sudėtingesnius kūrinius kartu su literatūros ekspertu.
Beje, tokie klubai ir būtų ginklas informaciniame kare, apie kurį dabar mėgstama kalbėti. Tarkim, pernai išleistas totorių kilmės rašytojos Guzelės Jachinos romanas „Zuleicha atmerkia akis“, pelnęs Rusijoje pagrindinius prizus ir aktyviai stumiamas į Vakarus, Lietuvoje nebuvo atpažintas kaip rusų pasaulio propagandinis produktas, nors apie tapatybės deformacijas šiame kūrinyje daug rašė totorių literatūrologai. Ar neįdomu būtų apie tokius reiškinius diskutuoti ir mūsų patriotams?
Klausimas ne tiek apie skaitymo, kiek apie rašymo skoningumą ir subtilumą. Esate įsteigusi savas literatūrines nominacijas, kurios oficialiai nefunkcionuoja, – jas skelbiate ir leidžiate diskutuoti draugams feisbuke, bet kažin kaip jos tampa žinomos ir įdomios literatūrologams, rašytojams, redaktoriams. Kaip atsirado ši idėja?
Na, tai mano asmeninis karas su kiču literatūroje. Nominaciją „Raudonoji suknelė“ (vaizdinys pasiskolintas iš Jurgos Ivanauskaitės) sugalvojau, rodos, 2003-iaisiais ir ją kasmet paskelbiu per LLTI vykstantį kūrybiškiausių knygų aptarimą.
Ji skiriama „Už moters seksualumo kičiško vaizdinio įtvirtinimą ir skleidimą“. Raudonoji suknelė yra tam tikras simbolis, realiame tekste tai gali būti oranžinis chalatėlis, perlais nusagstyta suknia ar peršviečiama pelerina… Svarbu, kad tas drabužis reprezentuotų banaliausias erotines svajones. Dominuoja laimėtojai vyrai, tarp kurių yra ir mūsų klasikų, ir debiutantų, bet visi jau toli gražu ne jaunuoliai (kuo garbingesnis amžius, tuo daugiau tokio pobūdžio pagundų rašytojai patiria)...
Moterys kartais irgi pelno šį apdovanojimą, bet čia jų vaidmuo blankesnis, nes jos tiesiog pertransliuoja vyriškus štampus.
Tačiau yra ir moterų valdoma nominacija, kol kas dar ne tradicinė, kuriai tik šiemet sugalvojau pavadinimą – „Pakeliamas tiltas“. Ji skiriama už lytinio akto apdainavimą, jungiant metafiziką, prigimtinę kultūrą ir pornografiją.
Pagrindinė nominacijų paskirtis – gąsdinamoji, kad rašytojai, o ypač redaktoriai nustotų nuolaidžiauti blogam skoniui ir gelbėtų tekstus nuo pašvinkimo. Norėčiau bent laikinų paliaubų šitame kare, t. y. nors vienais metais neturėti kam paskirti nominacijos.
Pabaigoje – banalus klausimas, į kurį kartais atsakoma labai įdomiai. Ko palinkėtumėte „Literatūrai ir menui“ bei jo skaitytojams?
Linkėčiau Litmeniui išbaudžiavinti literatūrologus bei kitus akademikus ir sukurti tekstinių susitikimų ir diskusijų erdvę įvairiems skaitytojams. „Karas vertikalus, jausmai horizontalūs.“
* www.llti.lt/failai/Nr25Colloquia_Str_Macianskaite.pdf
