Ne simboline tylos minute, kaip esame įpratę, o tokia, kuriai reikia pastangų, kurios metu reikia mėginti savo protą atgabenti ten, kur yra kūnas, – taip paragino psichologas ir nuaidėjus gongui sausakimšoje salėje įsivyravo tyla.
Kad gyvenimas netaptų simboliu
Vėliau P. Rakštikas paaiškino, kodėl knygos pristatymą pradėjo netradiciškai, prisimindamas vaikystės akimirką, kai stebėjo per televizorių valstybinės šventės transliaciją, ir tąkart jį ypatingai sudomino vadinamoji tylos minutė, kuri iš tikrųjų truko gerokai trumpiau.
„Man, vaikui, užstrigo, kad tai vyko labai trumpai ir paskui vėl kažkas pradėjo savo kalbą, todėl paklausiau mamos: kodėl jie sakė, kad tai bus tylos minutė, bet minutės nesulaukė? Mama atsakė paprastai: tai viso labo simbolis. O aš pagalvojau, kodėl viena minutė turi tapti simboliu, ar tikrai tie mirusieji nenusipelnė tikros tylos minutės, o ne tik tylos minutės simbolio?“, – pasakojo į knygos pristatymą susirinkusiems psichologas, dėmesingo įsisąmoninimo mokytojas P. Rakštikas.
Pristatymo svečias Rytis Juozapavičius čia pastebėjo, jog „tylos minutė pagarbai iš tikrųjų susijusi su tuo, kad žmonės nepatogiai jaučiasi tyloje, jie jos nemėgsta, bijo, o Paulius tylą drąsiai siūlo ir žmonės tai priima.“
Jo nuomone, net ir keletas minučių tylos mūsų visuomenei yra nepaprastai vertinga veikla, nes „ji sukurta taip, kad mes bijom nutilti, tylėti ir tyla mus trikdo, gąsdina.“
„Juk net ir žodį „patylėk“esame įpratę naudoti kaip nuorodą į bausmę“, – jį papildė Paulius Rakštikas. Jo teigimu, knyga „Staigmena gyventi“ susijusi su tokiu tylos minutės supratimu ir yra apie tai, kaip gyventi gyvenimą, kad jis netaptų gyvenimo imitacija, simboliu.
Psichologas svarstė, kad „daug tos imitacijos yra kasdien, kai mes tiesiog gyvename, bendraujame, dirbame, žiūrime vieni kitiems į akis, bet kur tada yra tie tikri momentai, o kur tiesiog simboliai?“
P. Rakštikas sako atradęs, kad tie būdai, kuriuos aprašė savo knygoje, leidžia „prisiliesti prie tikrų dalykų – prie tikrumo, o ne imitacijos. Tad knyga yra apie vis tikresnį, nesimbolišką kasdienybės išgyvenimą ir pajutimą“. O jos viršelyje neatsitiktinai nurodyta, kad tai yra pradžiamokslis, skirtas dėmesingumo lavinimui ir sąmoningumo ugdymui.
Tylioji revoliucija
Knygos autorius pasakojo, jog nuo vaikystės buvo užkietėjęs optimistas ir maksimalistas, tačiau bėgant metams įsitikino, jog maksimalizmas neišvengiamai pradeda braškėti ir turi transformuotis.
„Pradėjęs studijuoti psichologiją daug domėjausi pozityviąja jos kryptimi ir man ji gerus penkerius metus atrodė kaip atsakymas į daugelį klausimų – buvau įsitikinęs, kad būdamas ambicingas ir optimistiškai nusiteikęs žmogus gali viską padaryti.
Bet gyvenimas eina, atsiranda vis didesnių išbandymų, ir dirbdamas su žmonėmis mačiau, kad tai, kas tinka būnant 20 ar 25 metų, vėliau susiduriant su gyvenimu pradeda netikti – susikurti modeliai arba pradeda neveikti, arba nėra universalūs“, – su susirinkusiais mintimis dalinosi Paulius Rakštikas.
Anot jo, būtent šių pokyčių akivaizdoje sąmoningumo ugdymas pasirodė pranašesnis už optimizmą ir pozityvų mąstymą: „Sąmoningumo ir dėmesingo įsisąmoninimo temą atradau kaip gilesnį ir aiškesnį būdą būti, kuris galiausiai gali ir optimizmo įkvėpti“.
Rytis Juozapavičius, savo ruožtu, pastebėjo, kad „dėmesingas įsisąmoninimas“ (mindfulness) pasižymi tarytum lengvu, bet užtikrintu prisilietimu prie esminių dalykų.
Pasak jo, pirmieji krikščionys arba pirmieji budistai, kai dar nebuvo susiformavusios religijas atstovaujančios organizacijos ir struktūros, patyrė panašų lengvumą ir nevaržymą, kokį šiandien žmonėms dovanoja „dėmesingas įsisąmoninimas“. Būtent šis lengvumas, su kuriuo šis streso valdymo metodas žmones drąsina pasinerti, pavyzdžiui, į tylą ir apsikabinti ją, yra nuostabi dovana.
Būdas sulėtinti gyvenimą?
Pristatymo metu nuskambėjo klausimas, ar galima tikėtis, jog taikant šią praktiką gyvenimas nelėktų taip greitai, o sulėtėtų?
Paulius Rakštikas sureagavo pataisydamas, kad „iš tiesų pats gyvenimas ir nelekia greitai, tiesiog mes jį taip gyvename. Juk jis vyksta sava eiga, nėra nei greitas, nei lėtas, o jo tempas yra mūsų pasirinkimų pasekmė.“
Psichologas dar pasidalino mintimi, kad gyvenimas trunka ne tiek, kiek mes nugyvename metų, bet kiek įnešame į savo kasdienybę sąmoningumo akimirkų, tai yra, kiek gyvenimo mums pavyksta nugyventi sąmoningai – kai nepralekia nepastebimai savaitgaliai ir metai.
Todėl savo knyga P. Rakštikas kviečia visuomet stengtis būti dėmesingais tam, kas vyksta čia ir dabar, pastebėti kylantį vertinimą, ir jį kuriam laikui padėti į šalį. Sakykime, galime mėginti pajusti savo kūną taip, kaip esame čia ir dabar, ir paprasčiausia pabūti su tuo.
Ypatingą dėmesį autorius atkreipė į žodį „stebėjimas“. Jis pasakojo lapkritį trumpam apsistojęs prie Kuršių marių, o kai anksti ryte planavo medituoti, meditacija virto labiau kontempliacija, stebėjimu to gražaus vaizdo, kuris buvo už lango.
„Sėdėjau, stebėjau maždaug pusvalandį tą vaizdą, ir pastebėjau krentančią snaigę. Tą akimirką suvokiau, kad niekada iki tos dienos nebuvau pastebėjęs žiemos pradžios. Tai buvo pats pirmas sniegas, pasirodęs tą sezoną Lietuvoje ir pagalvojau, kad būtent tam tikra praktika, šiuo atveju, tiesiog stebėjimas, padėjo man pastebėti labai iš lėto besikeičiančius procesus ir kaip jie vyksta, ir man tai yra staigmena ir tai yra stebuklas“, – prisiminė psichologas.
Jo mintis papildė knygos pristatyme taip pat dalyvavusi psichologė, Depresijos gydymo centro įkūrėja Aušra Mockuvienė, kuri svarbiausia šio streso įveikimo metodo teikiama galimybe laiko formuojamą įgūdį būti su savimi pačiu, savo emocijomis ir mokymąsi, kaip būti gera talpa sau, savo jausmams. O tada jau su aplinkiniais būti ir išbūti tampa lengviau.
Ar dėmesingas įsisąmoninimas veikia?
„Žmonės turi suvokti, kad tas buvimas yra formuojamas įgūdis ir todėl knygoje pateiktos praktikos reikalauja darbo. Pati knygos forma, kurioje yra vietos užrašams, pasirinkta kaip ženklas, kad tai yra darbo įrankis, skirtas ne tik perskaityti ir sužinoti, bet ir bandyti praktikuoti“, – sakė P. Rakštikas.
Kaip pabrėžė psichologas, žmogus turi pats pajusti, kad ši praktika gali padėti, kita vertus, sunku šią idėją pasiūlyti žmogui, laukiančiam labai konkretaus patarimo.
„Panašų klausimą aš girdžiu nuolat – tai tarsi turėtų tapti dar viena tablete arba kažkokiu įrankiu, bet šis metodas nėra labai aiškiai apčiuopiamas įrankis, nes daug kas priklauso nuo to, kiek jūs turite ambicijos išbūti su tuo, kas vyksta. Dažnai žmonės meta, nes tiesiog nėra greito rezultato. O rezultatas ateina lėtai su tuo būnant“, – sakė psichologas.
Per kiek laiko įvyksta pokytis? Mokslininkų manymu du mėnesiai kasdieninės praktikos jau duoda apčiuopiamą rezultatą, o pradėti galima ir nuo 10 minučių, geriausia ryte, tylai ir stebėjimui, kas toje tyloje vyksta.
Ir visgi Paulius Rakštikas primena, kad nereikėtų žiūrėti į tai, kaip į rezultatą, o veikiau džiaugtis esama akimirka: „mes galime bet kada grįžti į dabartinę momentą ir apsidairyti, kur esame, kas mus supa, kaip jaučiamės – kad esame gyvi, kad kvėpuojame, o aplink mus vyksta gyvenimas. Toks paprastas sugrįžimas būti čia ir dabar kartais jau savaime tampa praktika“.
Kalbėdamas apie dėmesingas įsisąmoninimą kasdienybėje P. Rakštikas pateikė pavyzdį iš šeiminio gyvenimo.
„Auginame tris mažus vaikus, ir jie tikrai yra geriausi mokytojai visomis prasmėmis. Man labai gera, kai aš iš vaikų gaunu tai, kuo aš stengiuosi būti, pavyzdžiui, sėdime visi prie stalo, pusryčiaujame, kažką imu, dedu į burną, o mano septynerių sūnus sako: tėti, tu net nepauostei, ką valgai. Nuo tokio komentaro absoliučiai pasikeičia pusryčiai. Tokių momentų yra tikrai ne vienas, ir kalbant apie bendravimą apskritai, ir palinkėjimą gero miego, ir pasisveikinimą ryte, ir apsikabinimą susitikus, ir aš suprantu, kad artimiesiems taip pat skleidžiu tam tikrą žinią ir jinai per juos vėliau sugrįžta man pačiam, kai jos labiausiai reikia“, – pasakojo jis.
Apie tai, kad ši streso įveikimo praktika veiksminga ir dirbant su Depresijos gydymo centro pacientų patiriamais sunkumais, pasakojo psichologė A. Mockuvienė.
„Žvelgdami į dėmesingo įsisąmoninimo metodo efektyvumui skirtų tyrimų rezultatus, aiškiai matome, kad tai gali būti labai efektyvi pagalba nerimo sutrikimų, depresijos atvejais, taip pat didelius skausmus patiriantiems, nepagydomomis ligomis sergantiems žmonėms. Tą rodo ne tik plati jau atliktų tyrimų bazė, bet ir mūsų kasdienė patirtis Depresijos gydymo centre, kur užsiėmimus veda ir Paulius. Kiek esu patyrusi iš savo klientų, kurie lanko terapiją ir kartu lanko dėmesingas įsisąmoninimo praktikas, tai kartu taikomi šie būdai sukuria gražią sinergiją ir labai gerai veikia.“
A. Mockuvienė teigė savo darbo praktikoje aiškiai pastebinti, jog dėmesingo įsisąmoninimo (mindfulness) praktikų metu įgyjami įgūdžiai ypač reikalingi žmogui, kai jis serga depresija.
Svarbiausias įgūdis, pasak psichologės, yra buvimas su sunkiais jausmais, įkyriomis ir mūsų niekaip neapleidžiančiomis neigiamomis mintimis bei kriziniais išgyvenimais. O jeigu ir nesergame depresija, juk kiekvienas žinome, kaip sunku kartais išsikapstyti iš uždaro sunkių minčių ir nerimo rato, ir sugrįžti tiek į savo kūno, tiek į pojūčių stebėjimą, tiek į buvimą su jausmu, o ne mąstymą apie jausmą.
Tačiau, kaip pastebi A. Mockuvienė, reikia suprasti, kad šios streso įveikimo praktikos negali panaikinti jausmų ir savaime tie sunkūs patyrimai netampa lengvesni. „Tiesiog kai nepridedame jiems naujų sluoksnių, yra labai realu išmokti būti su tuo, kas vyksta, paprasčiausiai stebėti ir nepaskęsti tame, bet sukurti su tuo tam tikrą saugų atstumą“, – sakė ji.
