Jokūbui dabar – 18 metų, Marijai – 20 metų. Jų, dar mažų, nuotrauka jau keliolika metų puošia įvairius Vilniaus knygų mugės leidinius: katalogus, plakatus, brošiūras. Toje nuotraukoje trejų metų Jokūbas, prisiglaudęs prie penkerių metų Marijos, įdėmiai stebi, ką ji piešia.
Brolis ir sesuo, dabar jau užaugę, lankėsi ir šiųmetėje, jau dvidešimtojoje Vilniaus knygų mugėje. „Buvome beveik visas dienas, tik šeštadienį negalėjome užsukti“, – sakė Jokūbas. „O aš specialiai iš Kopenhagos atskridau į mugę“, – ištarė Marija, studijuojanti Danijoje.
Lrytas.lt pakalbino J. ir M.Vaicekauskus, kurie yra savotiškas Vilniaus knygų mugės simbolis. Jau keliolika metų jie kone kasmet leidžia laiką šiame renginyje, tad galima sakyti, kad joje užaugo.
* * *
– Kaip atsimenate Vilniaus knygų muges, kuriose lankėtės vaikystėje?
Marija: Tų vaikystės mugių atsiminimai labai susipynę. Atsimenu tik Vaikų salę, kurioje vaikštinėdavau ištisas dienas, kažką piešdavau. Labai patikdavo, nes, be visa kita, penktadienį tėvai leisdavo neiti į mokyklą ir vesdavosi į mugę.
Jokūbas: Aš irgi laiką daugiausia leisdavau Vaikų salėje. Mūsų tėtis dirba Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidyklos redaktoriumi, tad jis būdavo kitoje salėje prie leidyklos stendo. Kartais mus atsivesdavo ir trečiadienį, kai ruošdavosi mugei. Būdavo labai įdomu: visi krauna knygas, išpakuoja jas.
Kitos salės vaikystėje atrodydavo labai didelės. Aš į jas retai užeidavau, bet jų dydis darydavo nepaaiškinamą įspūdį.
Tiesa, kai su seserimi tas keturias dienas leisdavome mugėje, draugai klausdavo, ką aš ten veikiu. Atsakydavau, kad ten „faina“.
– O ar atsimenate akimirką, kuri užfiksuota nuotraukoje, jau daug metų puošiančioje mugės katalogus, plakatus.
Jokūbas: Man toje nuotraukoje kažkur treji metai, tad nelabai atsimenu.
Marija: Bet užtat kai dabar apsilankome mugėje, Sigutė Chlebinskaitė (Vaikų salės sumanytoja) visiems lankytojams rodo tą mūsų nuotrauką ir sako: „Pažiūrėkite, jie čia užaugo“.
– Kai paaugote, turbūt jums jau neužtekdavo Vaikų salės?
Jokūbas: Taip, atsimenu, kai paaugau, Vaikų salei jaučiausi lyg ir per didelis, o suaugusiųjų renginiams – lyg ir per mažas. Tad tiesiog vaikščiodavau po įvairiausias mugės sales ir erdves. Lyg ir nieko neveikdavau, bet vis tiek būdavo smagu.
Marija: Mes abudu porą metų taip bėgiojom tarp Vaikų ir kitų salių. Vėliau aš pati pradėjau savanoriauti Vilniaus knygų mugėje. Ėmiau ne pati piešti, o mažesniems padėti tai daryti. Pradėjau lankytis ir suaugusiesiems skirtuose renginiuose.
Jokūbas: Dabar aš taip pat stengiuosi aplankyti kuo daugiau renginių. Labai įdomu.
– Ką jūs dabar veikiate? Mokotės? Studijuojate?
Jokūbas: Aš mokausi 12 klasėje, tad jau svarstau, kur studijuoti. Labiausiai vilioja fotografija, kinas. Turbūt stosiu į Vilniaus dailės akademiją – į medijas ir fotografiją.
Marija: Aš studijuoju Danijoje – Kopenhagos verslo mokykloje mokausi verslo vadybos ir sociologijos. Esu antrame kurse. Kuo toliau, tuo labiau patinka tiek studijos, tiek pats miestas, kuris yra jaukus kaip Vilnius.
Bet vis tiek atskrendu į mugę. Su broliu, atrodo, tik kartą praleidome Vilniaus knygų mugę – kai lankėmės Amerikoje.
– O ar skaityti knygas mėgstate?
Jokūbas: Mėgstame. Bet čia turbūt labiau ne mugės, o tėvų įtaka. Mūsų namai – lyg nedidelė biblioteka. Iš vaikystės mugėje atsimenu, kaip sykį nusipirkau „Garnelio“ leidyklos stende kažkokią vaikišką knygą ir visą laiką skaičiau, net niekur nevaikštinėjau.
Marija: Man pastaruoju metu universitete reikia skaityti įvairią mokslinę literatūrą, tad laisvalaikio skaitymui laiko lieka mažiau.
Mes dažniausiai tėčio klausiam, ką vertėtų perskaityti. Štai Jokūbas su mama per žiemos atostogas perskaitė Gabijos Grušaitės „Stasį Šaltoką“. Jie tada patarė šią knygą perskaityti ir mums su tėčiu. Tad dabar jau esame visi perskaitę šį romaną. Ir visiems patiko.
– Kokios konkrečios knygos jums labiausiai patiko vaikystėje?
Jokūbas: Man tai knygos apie Harį Poterį. Kitas parekomenduodavo tėtis, o šias pats atradau, tėtis net turbūt nėra skaitęs. Taip pat patikdavo Astrid Lindgren knygos, dar „Troliai Mumiai“.
Kiek vėliau tėvai mums su Marija pasiūlydavo ir Antaną Škėmą ar Romualdą Granauską perskaityti. Tad mums patiko ir „Balta drobulė“, ir „Duburys“.
Marija: Man vaikystėje irgi labiausiai patiko Haris Poteris, Astrid Lindgren.
Iš poezijos man labiausiai patinka Henrikas Radauskas. Aš net į keliones jo knygą pasiimu.
– Daug skaitote?
Jokūbas: Kai taip vardiname, tai atrodo, kad daug. Bet buvo paauglystėje laikas, kai išvis neskaičiau. Dar neišeina prieš miegą skaityti. Tėvams kažkaip pavyksta, nesuprantu. Aš jau geriau telefone panaršau ar kokį serialą pažiūriu.
Marija: Taip, prisiversti skaityti reikia daugiau pastangų nei televizorių žiūrėti.
– Ar turite dar kokių nors pomėgių?
Jokūbas: Aš baigiau Skalvijos kino akademiją. Tad man patinka kinas. Bet nenorėčiau, kad tai būtų mano darbas. Gal labiau pomėgis. O dirbti ateityje norėčiau tai, kas susiję su kūryba. Gal reklamos srityje.
Marija: Aš baigiau Vienožinskio dailės mokyklą. Tad mėgstu piešti, tapyti. Bet pastaruoju metu sudėtinga prisiversti tiek tapyti, tiek skaityti, nors labai norisi. Aš net tapybos reikmenis į Daniją nusivežiau, tad kartkartėmis susiruošiu paimti teptuką į rankas.
