32-ejų prancūzų rašytojas F.H.Deserable’is – vienas ketvirtadienį prasidėjusios Vilniaus knygų mugės svečių.
Jo romanas „Toks ponas Piekielnis“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, vertė D.Gintalas) kai kuriems lietuviams jau tapo vienu didžiausių pastarųjų metų atradimų, kiti juo galbūt susidomės mugės dienomis.
„Toks ponas Piekielnis“ susijęs su Vilniaus istorija ir dabartimi. Jame įtaigiai ir šmaikščiai pasakojamos trys istorijos: paties autoriaus nuotykiai Lietuvos sostinėje, Vilniuje gyvenusio prancūzų rašytojo Romaino Gary biografija ir jo romano „Aušros pažadas“ personažo pono Piekielnio gyvenimo ir mirties aplinkybės.
Skaitydamas šį romaną ne tik jauti teksto malonumą, bet ir sužinai daugybę detalių iš praeities, susijusios su „dingusiu Vilniumi“, ir dabarties, matomos užsieniečio akimis.
Prieš viešnagę Vilniaus knygų mugėje F.H.Deserable’is davė žaismingą interviu „Lietuvos rytui“.
– Pradėkime mūsų pokalbį nuo su literatūra mažai susijusio dalyko.
Tiek jūs, tiek aš esame žaidę ledo ritulį. Tiesa, mano ledo ritulininko karjera buvo labai trumpa ir mėgėjiška. O jūs ledo ritulį žaidėte profesionaliu lygiu, ar ne?
– Ledo ritulį pradėjau žaisti būdamas penkerių. Mano tėvas buvo ledo ritulininkas ir ledo ritulio teisėjas. Nuo penkerių iki dvidešimt aštuonerių aš ant ledo kasdien praleisdavau po keturias valandas.
Tad taip, ilgą laiką ledo ritulys buvo kone visas mano gyvenimas. Kai buvau vaikas, galvodavau beveik tiktai apie šią sporto šaką.
Skaityti knygas pradėjau tik sulaukęs aštuoniolikos. Tada tapau ir ledo ritulio profesionalu.
– Dantų trūkumas – įprasčiausias ledo ritulininko išvaizdos palydovas. O jūs ar patyrėte rimtesnių traumų?
– Rimtų traumų išvengiau. Liko tik keletas randelių ant veido.
– Rusai turi posakį: „Bailys nežaidžia ledo ritulio.“ Jūsų manymu, ar įmanoma šį posakį perfrazuoti taip: „Bailys nerašo romanų“?
– Na, negirdėjau tokio posakio. Nesu tikras, ar tai tiesa.
Iš dalies posakis teisingas, nes ledo ritulys yra kontaktinis, brutalus žaidimas, tad baimei jame – ne vieta.
Kita vertus, aikštelėje nesi vienas: komandos draugai pasiruošę kiekvieną akimirką už tave stoti mūru.
O rašydamas esi visiškai vienas, tad bailumas greičiausiai ir yra priežastis, kodėl dauguma žmonių svajoja parašyti romaną, bet niekada neparašo. Rašytojas primena Laimingąjį Luką (1991 m. sukurto komiško vesterno herojus. – Red.) ta prasme, kad yra vargšas vienišas kaubojus.
– Jei kalbėtume apie paraleles tarp ledo ritulio ir kalbos, kaip apibūdintumėte savo santykį su kalba, stiliumi? Gal tai yra tarsi priešininkas, prieš kurį žaidi?
– Abiem atvejais norisi nugalėti: žaisdamas ledo ritulį stengiesi įveikti priešininką, o sėdėdamas priešais baltą popieriaus lapą – save. Tačiau šios dvi veiklos – labai skirtingos.
Žinote, garsusis prancūzų poetas Lautreamont’as labai tiksliai apibūdino siurrealizmą: jis gražus, sakė jis, kaip pavojingas siuvimo mašinos ir skėčio susitikimas ant operacinio stalo.
Na, tą patį galėčiau pasakyti apie rašymo ir ledo ritulio sąsajas.
– Jūsų romano „Toks ponas Piekielnis“ ištakos taip pat susijusios su ledo rituliu, ar ne?
– Aš neplanavau vykti į Vilnių. Mes vykome į Minską švęsti vieno mano draugo, kuris yra didžiulis ledo ritulio gerbėjas, bernvakario. Tuomet Minske kaip tik vyko pasaulio ledo ritulio čempionatas.
Aš nuskridau į Vilnių, bet pražiopsojau traukinį į Minską. Turėjau kelias valandas laukti kito traukinio.
Nusprendžiau pasivaikščioti ir netyčia atsidūriau Jono Basanavičiaus gatvėje prie 18-ojo namo, kuriame vaikystėje gyveno R.Gary. Tame name taip pat gyveno jo kaimynas, toks ponas Piekielnis.
– Ar skaičiavote, kiek iš viso kartų aplankėte Vilnių?
– Keturis. Manyčiau, kad Vilniuje iš viso praleidau kiek daugiau nei mėnesį. Vaikščiojau gatvėmis, rašiau kavinėse, lankiausi archyvuose.
Sutikau čia gyvenančių įdomių žmonių – fotografą Lois Salfati, žydų štetlų istorijos tyrinėtoją Daliją Epštein.
Lietuviai man pasirodė labai draugiški žmonės, o pats miestas – labai jaudinantis, apgaubtas gilios melancholijos.
– Nežinau, ar visi rašytojai turi rimtą priežastį parašyti vieną ar kitą romaną.
Kai galvoju apie jūsų „Tokį poną Piekielnį“, į galvą ateina mažiausiai trys priežastys: geriau pažinti R.Gary, kuo daugiau išsiaiškinti apie jo knygos personažą poną Piekielnį ir atidžiau patyrinėti savo paties gyvenimą.
– Kai ėmiausi šio romano, neplanavau, kad jame tiek daug rašysiu apie R.Gary, tačiau kūrinys virto savotiška šio rašytojo mikrobiografija, papasakota per vieną jo personažų.
Rašydamas šį romaną taip pat supratau, kodėl man taip patiko R.Gary „Aušros pažadas“, kai aš jį perskaičiau vaikystėje.
Tiesiog R.Gary motina labai panaši į mano.
– Kaip manote, ką pasakytų R.Gary apie jūsų romaną, jei jis būtų gyvas ir galėtų jį perskaityti?
– Tikrai nežinau. Interviu žurnalistui Bernard’ui Pivot jis yra sakęs, kad skaitydamas gerą knygą pajusdavo poreikį rašyti.
Tikiuosi, kad perskaitęs mano knygą jis užsimanytų griebtis plunksnos.
– „Trumpai tariant, F.H.Deserable’is yra toks pat išradingas melagis kaip R.Gary“, – tai to paties B.Pivot nuomonė perskaičius jūsų romaną. Ar sutinkate?
– Žinoma. Melas galų gale yra subjektyvi tiesos variacija.
– Jūsų romane taip ir lieka paslaptis, ar ponas Piekielnis iš tiesų egzistavo, ar jį sukūrė R.Gary. Asmeniškai jūs labiau norėtumėte, kad ponas Piekielnis būtų buvęs tikras žmogus ar R.Gary sukurtas tam tikras holokausto simbolis?
– Šiuo atveju neteikiu pirmenybės nei tam, nei tam. Literatūra laimi abiem atvejais.
Jei ponas Piekielnis iš tiesų egzistavo, tuomet jo pavardė išliko, nes R.Gary ją paminėjo savo romane. Jei jis neegzistavo, tai tik paliudija grožinės literatūros, išmonės galią.
– „Toks ponas Piekielnis“ – vienintelė jūsų knyga, išversta į lietuvių kalbą. Kaip jūs pristatytumėte dvi kitas savo knygas: apsakymų rinkinį apie Prancūzijos revoliuciją ir romaną apie Evariste’ą Galois, prancūzų matematiką, kuris vadinamas „matematikos Rimbaud“?
– Apsakymų rinkinio veiksmas vyksta Paryžiuje 1793–1794 metais, per Prancūzijos revoliuciją. Kaip Charles’as Dickensas sakė, „tai buvo geriausi laikai, tai buvo blogiausi laikai“.
Romanas „Evariste“ – grožinė biografija apie E.Galois, matematiką, genijų, kuris žuvo dvikovoje būdamas dvidešimties. Jis jau buvo spėjęs matematikoje sukelti tikrą revoliuciją.
– Atsimenu epizodą iš „Tokio pono Piekielnio“, kuriame aprašote savo baigiamąjį prancūzų kalbos egzaminą ir esate paprašomas pakalbėti apie R.Gary „Aušros pažadą“, vienintelę knygą, kurią tuomet buvote skaitęs. Šį atsitiktinumą pavadinote stebuklu, o save – laimės kūdikiu. Kai žvelgiate į savo gyvenimą, ar daug stebuklų prisimenate?
– Aš užaugau, tad stebuklais nebetikiu. Nors vienu gal tebetikiu. Argi ne stebuklas, kad vyro, kurį naciai nužudė 1942 metais Vilniuje, tos pilkos pelės, kuri kadaise gyveno Didžiosios Pohuliankos (dabar – J.Basanavičiaus) gatvėje, pavardė tariama ir šiandien, nors ji tikrai turėjo būti visiškai pamiršta?
Literatūra – kitas stebuklo pavadinimas.
* * *
Vilniaus knygų mugėje susitikimas su F.H.Deserable’iu vyks vasario 23 d. 19 val. „Litexpo“ rūmų forume. Rašytojas autografus dalins po renginio prie Lietuvos rašytojų sąjungos stendo (5.A02).
