– Šiemet Vilniaus knygų mugė rengiama dvidešimtąjį kartą. Ar atsimenate pačią šio renginio tradicijos pradžią?
Ar tuomet bent pasvajodavote, kad Vilniaus knygų mugė taps tokiu galingu reiškiniu? – paklausiau leidyklos „Tyto alba“ vadovės L.Varanavičienės.
– Esu iš tų mamutų, kurie nuo pirmosios mugės prisideda prie jos rengimo. Jei tada mums būtų parodę šių metų programą su 560 renginių, kurie vyks visose „Litexpo“ salėse, tikrai būtume nepatikėję savo akimis. Mūsų svajonės buvo didelės, bet tikrovė jas pranoko.
Juolab mugę kuria entuziastai, turintys kitą nuolatinį darbą. Jie kartą per metus susibėga ir sukuria tai, dėl ko dauguma aplinkinių trūkčioja pečiais.
Sunku pasakyti, su kieno palaiminimu ši masonų ložė veikia, bet tradicija sėkmingai tęsiama. Juolab kad mes, rengėjų branduolys, rinkoje esame konkurentai.
– Jūsų manymu, kokios priežastys lėmė, kad susidomėjimas šiuo renginiu nuolat didėjo?
– Matyt, ore kybojo žmonių poreikis, o mums pavyko jį atspėti, pradėti tradiciją laiku ir vietoje. Vilniaus knygų mugę pati sau esu palyginusi su Dainų švente. Pastaroji vyksta kas ketverius metus ir, deja, po truputėlį praranda visuomenės telkimo veiksnį, ritualinio veiksmo aspektą.
Panašu, kad mugei pavyko laiku atsistoti šalia Dainų šventės ir perimti tai, ką šioji pradėjo prarasti. Jei įdėmiai pastudijuotume Vilniaus knygų mugėje apsilankančių žmonių veidus, pamatytume, kad ji domina įvairiausius žmones – nuo ministro iki taksisto.
Matyt, mugė suteikia kažkokį bendrystės pojūtį.
Smagiausia, kad alus upeliais neteka, veidai nedaužomi. Tiesiog vyksta įdomios diskusijos, neeiliniai susitikimai. Svarbu ir tai, kad renginiai, man regis, spėja sureaguoti į aktualijas.
– „Po 20 metų pristatinėti nereikia“ – šiemet mugę lydi toks šūkis. Ar jame nejaučiate lašelio arogancijos?
– Šūkį rengė ne mugės organizacinis komitetas, o agentūra. Kita vertus, gal nėra blogai retsykiais pakelti galvą ir pasakyti, kad viskas yra gerai.
Be to, žmonėms geros naujienos nėra labai įdomios. Vilniaus knygų mugė ir šiuo požiūriu yra išskirtinė, nes apie ją žinią skleidžia ir sau temų randa ir komercinės žiniasklaidos priemonės.
– Nors Vilniaus knygų mugės pristatinėti ir nereikia, vis dėlto gal pristatytumėte pagrindines šių metų naujienas?
– Rutulio formos knygų tikrai nebus, bet bus naujų rašytojų iš Lietuvos ir užsienio, o tie plunksnos meistrai, kurie mugėje dalyvaus ne pirmą kartą, pristatys savo naujas knygas. Lankytojai mugėje ras ir išties pasiteisinusius dalykus, tokius kaip Vaikų salę. Didžiojoje salėje vyks populiariausi renginiai – beje, juos šiemet pirmąsyk filmuos televizija.
Pati didžiausia naujiena – kasdien vyksiantis renginys „Šortai“, sumanytas vieno nuolatinių mugės rengėjų Gyčio Vaškelio.
– Juose pasirodys rašytojai su „šortais“?
– Ne visai. Suformuluokime taip: bus „Šortai“, į kuriuos galima ateiti ir su ilgomis kelnėmis.
Iš tiesų tai bus labai trumpos diskusijos tarp rašytojo ir kritiko. Beje, kritikai pasirinko savo „aukas“. Idėja graži, bet aš šiek tiek abejoju lietuvių sugebėjimu kalbėti trumpai ir aštriai. Tačiau laikas pradėti mokytis taip kalbėti.
– Mugės kultūrinė programa su visais 560 renginių suspausta į keturias dienas.
Ar rengėjų planuose nėra papildomos programos, kuri galėtų vykti kitose vietose ar net kitu metų laiku?
– Kai kas jau vyksta. Tarkime, festivalis „Vilniaus lapai“, nors ir yra nepriklausomas, įvairiomis prasmėmis siejasi su Vilniaus knygų muge. Balandžio mėnesį į Lietuvą atvyks Robertas Menasse, šiuo metu Europoje turbūt labiausiai aptarinėjamo romano „Sostinė“ autorius. Jis tiesiog negalėjo atvykti į mugę.
Mes, rengėjai, kasmet pasvajojame ir tiems žmonėms, kurie nenori grūstis „Litexpo“ rūmuose, įvairiose sostinės vietose surengti ramesnių renginių, bet vis paaiškėja, kad paprasčiausiai trūksta pajėgumų, ypač mažesnėms leidykloms.
– Tos keturios mugės dienos susijusios su optimizmu, net euforija. O jūs, kaip leidėja, ar optimistiškai žvelgiate į leidybos verslą?
– Prancūzijoje vidutinis knygos tiražas yra 5000, Ispanijoje – 3000, Bulgarijoje – 500, Lietuvoje – apie 1500 egzempliorių. Ne toks didelis skirtumas, kai prisimeni, kad, tarkime, Ispanijoje gyvena 46 milijonai žmonių.
Be to, lietuvių leidėjai sugeba lietuvių autorių kūrinius paversti bestseleriais, kurie išleidžiami dešimties tūkstančių ir net didesniu tiražu. Tai Europoje išties solidus skaičius.
