Jis dažnai vadinamas „europietiškuoju Murakamiu“: abiejų romanuose pilna keistų personažų bei istorijų, japoniško santūrumo ir nutylėjimų. Abu sėkmingai derina intelektualumą su populiariu turiniu. 2007 m. žurnalas „Time“ D.Mitchellą įtraukė į įtakingiausių pasaulio žmonių šimtuką.
Šiemet „Tyto alba“ išleido pirmąjį rašytojo romaną „Prižiūrėtojas“ (vertė Danguolė Žalytė-Steiblienė). Struktūra šis romanas labai panašus į „Debesų atlasą“. Iš pirmo žvilgsnio chaotiškai atrodančios devynios skirtingų žmonių istorijos neatsiejamai susipynusios. Tarpusavio sąsajų daugėja, kol galiausiai viskas susidėlioja į apgalvotą ir pribloškiantį paveikslą. Vaizdą, kur kiekvienas įsivaizduoja esąs savo likimo šeimininkas, kol paaiškėja, kad pasaulis – tai didžiulis žvėrynas, kur visus stebi Prižiūrėtojas.
Siūlome paskaityti Tokijo universitete vykusį pokalbį su D.Mitchellu apie jo romaną „Prižiūrėtojas“ (Ghostwritten).
– Mes ilgai diskutavome, kuris jūsų „Prižiūrėtojo“ pasakotojas yra labiausiai pavykęs ir kuris mažiausiai. O kaip jūs pats manote? Kuris veikėjas jums pačiam labiausiai patinka?
– Kai kuo knygų veikėjai panašūs į filmų personažus: jei skaitydamas knygą ar žiūrėdamas filmą pamiršti, kad veikėjas nėra tikras žmogus, vadinasi, jis sukurtas įtikinamai. Man labiausiai pavykę veikėjai yra tie, kurie man kultūriškai artimiausi. Tai Nilas Brouzas Honkonge, Markas Londone.
Tolimiausia kultūriškai man yra senutė Kinijoje ir moteris iš Sankt Peterburgo – ko gero, būtent jas kuriant teko labiausiai gudrauti. O dėl mėgstamiausio... Jaučiu ypatingą prielankumą Batui Segundui, nes jis, kaip ir aš, pamišęs dėl muzikos. Ir dar Satoru iš Tokijo. Jis irgi pat melomanas, bet taip pat jis yra Eidži, mano kitos knygos veikėjo, senelis.
– Ar jūs tikite pasaulio pabaiga, gyvenimu po mirties, ypatinga devyneto reikšme?
– Pasaulio pabaiga tikrai tikiu, bet nebūtinai tokia, kur viskas iš karto pasibaigs ir nieko neliks. Visa mūsų planetos gyvybės istorija – tai daugybė pabaigų ir pradžių. Bet jei aplinką tiriantys mokslininkai išties teisūs, kita pabaiga bus ne itin maloni.
Gyvenimu po mirties netikiu, bet tikiuosi, kad klystu. Budistinis reinkarnacijos modelis man atrodo itin patrauklus ir paprastas. Numerologija taip pat netikiu, užtat tikiu skaičių estetika. Mano požiūriu, skaičiai 9, 36 ir 64 pasižymi tam tikru grožiu. Nežinau kodėl, bet galbūt estetikoje neprivaloma kelti klausimo „kodėl?“.
– Mongolijos skyrius romane yra savotiška kulminacija, nelyginant grakšti metafora, atspindinti „Prižiūrėtojo“ skaitymo procesą. Jūs sąmoningai nusprendėte surizikuoti ir perkelti kulminaciją į kūrinio vidurį? Ar tai buvo eksperimentas? Kaip manote, ar po tokios kulminacijos skaitytojo nenuvils tolesni skyriai?
– Jūs teisus, Mongolijos skyrius yra tarsi mažesnis „Prižiūrėtojo“ modelis. Bet neprisimenu, kad rašydamas romaną būčiau tai pastebėjęs... Tai nebuvo sąmoninga rizika. Tikiuosi, kad tolesni skyriai skaitytojų nenuvils, o jei taip nutiks, ką gi, c'est la vie...
– Kaip jūs kuriate moteriškus personažus? Ar pasakodamas istoriją moterų, sakykim, Mo Muntervari arba Margaritos lūpomis, taikote kokius nors kitokius metodus?
– O, kurdamas moteriškus personažus aš labai jaudinuosi! Sunku tą daryti, bet juk įveikti sunkumus velniškai smagu. Jei su jais susidoroji, tai gali suteikti tavo kūrybai savitumo, kitoniškumo. Kurdamas moterų portretus aš stengiuosi remtis savo patirtimi – tuo, ką apie jų mąstyseną sužinojau bendraudamas su moterimis (studentėmis, merginomis, giminaitėmis, žmona). Toji patirtis yra lyg bosinė partija knygos veikėjos giesmėje.
Be to, visus savo rankraščius rodau žmonai ir įsiklausau, kai ji man sako, kad malu šūdą. Aišku, ji tą pasako daug diplomatiškiau.
– „Prižiūrėtojas“ – jūsų pirmasis romanas. Ar skaitote savo romanus dar kartą, kai jie išeina? Ar kyla minčių apie jų perrašymą? Jei taip, ką pakeistumėt šiame romane?
– Oi, ne, dabar aš nebegaliu skaityti „Prižiūrėtojo“! Kažkada Britų Taryba suorganizavo keletą susitikimų su skaitytojais Vengrijoje, ir kadangi tuo metu „Prižiūrėtojas“ buvo vienintelė mano knyga, išversta į vengrų kalbą, buvau paprašytas paskaityti keletą ištraukų.
O, kaip tai buvo skausminga! Skaitydamas aš iškart redagavau tekstą ir vis ką nors keičiau. Bet tai suprantama. Nesvarbu, ar tu kūrėjas, ar mokslininkas, kuo daugiau dirbi, tuo daugiau išmoksti. Jei galėčiau save klonuoti, priversčiau savo kloną perrašyti kai kuriuos romanus. Bet kadangi aš negaliu savęs klonuoti, mieliau rašysiu naujus kūrinius ir toliau mokysiuosi iš savo klaidų.
Bet jei galėčiau perrašyti „Prižiūrėtoją“, pasistengčiau sunaikinti britiško charakterio pėdsakus tuose veikėjuose, kurie nėra britai. Galbūt sutrumpinčiau Mo Muntervari pasakojimą – jis šiek tiek per ilgas. Ir kadangi po to man teko gyventi Airijoje, aš jau matau, kur šiame skyriuje per daug romantizavau airių kultūrą. Dabar apie „Prižiūrėtoją“ aš galvoju kaip apie prastai išlygintus, ne pirmos jaunystės marškinius. Bet vis dar manau, kad tai gerai pasiūti marškiniai ir man visai ne gėda, kad juos turiu savo drabužinėje.
– Jums teko dėstyti anglų kalbą japonų moksleiviams ir studentams. Ar toks darbas, turint galvoje sąmoningą anglų kalbos vartoseną kasdien, jums padėjo rašytojo kelio pradžioje? Kokia kalba kalbate namie, juk jūsų žmona – japonė.
– Žinoma, kai pradėjau rašyti, anglų kalbos mokytojo darbas man smarkiai padėjo. Paprastai pradedančiam rašytojui sunku pragyventi iš savo pašaukimo. Pirmiausia jis turi įgyti tam tikrų įgūdžių ir tik tada skaitytojai sutiks mokėti pinigus už jo darbo vaisius. Tada svarbiausia rasti būdą apmokėti sąskaitas per daug nenutolstant nuo savo pašaukimo.
Anglų kalbos mokymas gan artimas rašymui. Ir ten, ir ten darbo priemonė yra kalba. Ir ten, ir ten svarbus bendravimas. Be to, abiejuose baruose susiduri su pastabiais žmonėmis. Ir viena, ir kita reikalauja tavo budrumo ir neleidžia protui apsnūsti. Anglų kalbos pamokose aš dažnai pasitelkdavau nedidelius apsakymus, kuriuos rašydavau specialiai savo mokiniams. Jie taip ir nesužinojo, kad buvo mano bandomieji triušiai...
Mano žmona angliškai kalba šimtą kartų geriau nei aš japoniškai. Taigi, sudėtingesnėmis temomis mes visada kalbamės angliškai. Mano žmona japoniškai kalbasi su mūsų dukterimi, taigi ši mokosi abiejų kalbų. Mano uošviai nuolat siunčia mums NHK laidas vaikams, tad jas žiūrime trise. Aš iki šiol stengiuosi kiekvieną dieną bent pusvalandį pasimokyti japonų kalbos.
– Kituose interviu esate prasitaręs, kad ieškote grožio net ir bjauriojoje Japonijos pusėje. Savo antroje knygoje jūs taip pat rašėte apie Japoniją. Ar grįžote prie šios temos todėl, kad jautėtės nepakankamai perteikęs tą grožį romane „Prižiūrėtojas“?
– Galėčiau visą likusį gyvenimą rašyti knygas apie Japoniją ir vis tiek jausčiausi nepakankamai perteikęs jos grožį. Kultūros yra sunkiai aprėpiamos ir savyje talpina daug daugiau nei knygos. Lygiai kaip ežeras daug didesnis už bet kokį puodą.
– Kenzaburo Oe kažkada kritikavo Harukį Murakamį, kad šis savo knygose nerašo apie tikroviškas japonų patirtis – kitaip tariant, apie tai, su kuo susiduria dauguma japonų. Akivaizdu, kad Murakamis jums padarė didžiulę įtaką. Kita vertus, jūs kadaise sakėte, kad rašydamas stengiatės išvengti standartinio Japonijos su sakurų žiedais ir Fudzijamos kalnu vaizdinio. Ar nebijote, kad sekdamas Murakamiu rizikuojate perteikti knygose iškreiptą šiuolaikinės Japonijos portretą? Argi Murakamis nėra šiuolaikinė Fudzijamos kalno versija?
– Dievulėliau, kaip aš dabar džiaugiuosi, kad man nereikia į šį klausimą atsakyti gyvai kur nors televizijoje!
Rašydamas „Number9dream“ buvau apžavėtas Murakamio „Prisukamo paukščio kronikų“, bet dabar aš kur kas objektyvesnis. (Be to, su visa pagarba, Murakamis-san nuo tada neparašė nieko, kas prilygtų šiam romanui, neskaičiuojant apsakymų rinkinio „Visi Dievo vaikai šoka“.)
Neslėpsiu, kurį laiką jis buvo man mokytojas ir pavyzdys, bet dabar aš mokausi kitų dalykų iš kitų rašytojų. Ir taip, išties yra pavojus, kad kai kurie žmonės pradės tapatinti Japoniją su Murakamio šalimi, kaip kad JAV yra tapatinamos su Holivudu. Manau, tokiu atveju vienintelis sprendimas – pateikti žmonėms alternatyvą.
– Per labai trumpą laiką tapote itin gerbiamu ir fantastiškai sėkmingu rašytoju. Ar teko per savo rašytojo karjerą patirti karčių nusivylimų?
– Hm... Nesu tikras, ar mano buhalteris sutiktų su tuo jūsų apibūdinimu „fantastiškai sėkmingas rašytojas“, bet dėkui. Tiesą sakant, nesu patyręs nusivylimų. Tai labiau požiūrio reikalas, o ne faktas. Du mano romanai buvo įtraukti į trumpąjį Bookerio premijos sąrašą („Number9dream“ ir „Debesų atlasas“ – vert. past.). Aš nelaimėjau. Norėdamas galėčiau tai pavadinti nesėkmėmis ar nusivylimais, bet tai reikštų, kad aš ignoruoju visus tuos gerus dalykus, kurie po viso šito nutiko man ir mano knygoms.
Turbūt bet kuris dėstytojas yra atsidūręs tokioje situacijoje: iš keturiasdešimties studentų auditorijoje dvidešimt snūduriuoja, o kiti dešimt nelabai klauso, ką jiems sakai. Bet jei bent dešimt ar penki – tebūnie net ir vienas – tavęs įdėmiai klauso, tai viską atperka.
Lygiai taip pat aš žinau, kad yra skaitytojų, kurie mėgaujasi mano knygomis, ir to man pakanka. Aš galiu pragyventi iš savo mėgstamos veiklos, todėl esu laimingas žmogus. Nereikia nusivylimų nešiotis širdyje. Iš nusivylimų reikia pasimokyti ir tuoj pat nuleisti juos į klozetą.
Pagal richardbeard.info parengė Jūratė Dzermeikaitė
