78 metų estų intelektualas, filosofas, rašytojas, vertėjas, kultūros kritikas J.Kaplinskis lietuvių skaitytojams žinomas iš poezijos rinkinio „Vakaras grąžina viską“ ir eseistikos knygos „Šis bei tas“.
Leidykla „Homo liber“ išleido iš dalies autobiografiniais faktais paremtą J.Kaplinskio romaną „Ta pati upė“ (vertė Danutė Sirijos Giraitė), kuris kitą savaitę bus pristatytas Vilniaus knygų mugėje. Tai vienas labiausiai įvertintų šiuolaikinių estų kūrinių.
Romano veiksmo vieta – praėjusio šimtmečio septintojo dešimtmečio Estija. Trečiuoju asmeniu vaizduojamas bevardis studentas filologas sudėtingais politinio „atšilimo“ laikais bando suprasti geopolitinius žaidimus šiuolaikiniame pasaulyje, ieško atsakymų į egzistencinius klausimus.
Žanriniu požiūriu kūrinys artimas brendimo romano tradicijoms, kai pagrindinis dėmesys skiriamas savojo „aš“ paieškoms, psichologinei ir moralinei brandai, svarbiems charakterio pokyčiams.
Jaunuolio pasaulėžiūrą iš esmės pakeičia pažintis su Mokytoju, kurio prototipas – legendinis estų poetas, religijos filosofas, poliglotas Uku Masingas (1909–1985).
„Ta pati upė“ buvo rašoma dvylika metų. Kūrinyje jaučiamas mums jau pažįstamas subtilus autoriaus braižas, lengva autoironija, it skaidri upė tekantis pasakojimas.
Jame susipina realizmas ir mistika, išorinės aplinkybės ir psichologija, religija ir politika, ironija ir pakilūs jausmai. Kritikai pažymi, kad knyga meta intelektualų iššūkį skaitytojui, o rašytojas Janas Kausas teigia, kad Jaanui Kaplinskiui pavyko sukurti intymų ir kartu visuomeniškai aktualų romaną. Nors šio romano veiksmas apima vieną dešimtmetį, bet plačia problematika atspindi visą sovietinį Estijos laikotarpį.
„Romano pavadinimo kilmė – ir paprasta, ir ne visai. Jį man pasufleravo viena mano pažįstama. Pavadinimai man dažnai sukelia keblumų, kuriuos neretai padeda išspręsti draugai.
Tačiau, žinoma, už šios frazės slypi ir Heraklitas, ir mano asmeniniai saitai su Emajegio upe, kurią XIII a. metraštininkas Henrikas lotynų kalba įvardijo vandens motina.
Kalbant apie žmogaus prigimtį, dabar tapo madinga ignoruoti ją teigiant, kad ji yra socialinis darinys. Aš nesutinku su šiuo požiūriu. Iš dalies dėl to, kad turiu šešis vaikus ir daugybę anūkų – jie labai skiriasi vienas nuo kito, nors jų augimo sąlygų ir auklėjimo skirtumai yra minimalūs. Bet taip pat ir todėl, kad šį tą išmanau apie žmogaus biologiją ir evoliucinę psichologiją“, – kalbėjo J.Kaplinskis.
– Mes visi savo gyvenime esame patyrę mažesnių ar didesnių nusivylimų, išdavysčių, bet mane paveikė epizodas, kai jūsų herojus, įsipainiojęs į sudėtingus santykius su valdžios struktūromis, perskaito idealizuojamo Mokytojo laišką savo mylimajai Esterai. Tai nebuvo politinis susidorojimas su jaunu žmogumi – tai buvo skaudus gyvenimo tikrovės kirtis.
– Jūs esate teisus: gyvenimas pats kartais pasielgia su mumis pikčiau nei slaptoji policija. Šis epizodas su Mokytojo laišku yra pramanas, čia nėra nieko autobiografiško.
Žinoma, gyvenimas yra sudėtingas, netelpa į mūsų schemas. Neseniai, reaguodamas į „politinio korektiškumo“ temą Vakaruose ir, be abejo, pas mus, rašiau, kad netikiu dabartiniais bandymais ugdyti naują žmogų. Taip pat netikiu tuo, kad mes, rytų europiečiai, netrukus tapsime „tikrais europiečiais“.
Dar neišblėso tos patirties, kuri mūsų jaunystėje buvo vadinama naujo sovietinio žmogaus auklėjimu, atminimas. Žmogus – gana sudėtingas kūrinys... Kiek kantrybės, išteklių, darbo iš specialistų pareikalauja naujo vaisto sukūrimas, kiek kartų mokslininkai atsiduria aklavietėje, kiek kartų jie turi pripažinti suklydę, kad laukiamas rezultatas nepasiektas, kad teks pradėti iš naujo.
Krikščionių kunigai taip pat užsiėmė naujo žmogaus ugdymu, Bažnyčia buvo įdarbinta du tūkstančius metų, kai kurie rezultatai buvo pasiekti, tačiau, deja, jie yra gana kuklūs, kai pagalvoji apie pogromus, kolonistų, konkistadorų žiaurumus, religinius karus Europoje.
– Jūsų kūrinį galima pavadinti brendimo romanu. Kas rašant romaną jums šiuo požiūriu rūpėjo?
– Paprasčiausiai rašiau apie sau artimą jauną žmogų. Apie dvi galingas jį veikiančias jėgas: moters trauką ir žinių troškimą. Manau, kad šiuolaikinėje literatūroje apie erotiką, seksą rašoma labai daug, bet kur kas mažiau apie tai, kad ir intelektualinė aistra gali būti tokia pat galinga, viską nustelbianti.
Rašydamas apie Mokytojo ir jaunuolio pokalbius buvau pilnas abejonių, ar tai, apie ką jie kalbasi, bus įdomu skaitytojui. Bet pamaniau, kad tai nėra taip svarbu – svarbu rašyti apie tą intelektinę ir dvasinę aistrą, kuri vaidino lemiamą vaidmenį mano likime. Ir, žinoma, apie religiją, net apie mistiką, kuri, manau, yra dar viena galinga žmogaus varomoji jėga.
– Du epizodiniai personažai iš Rygos Aija ir Laima svarsto – „nesvarbu, kokia kalba žmogus kalba, svarbiausia dalykas yra tas, ką jis kalba“. Žinoma, tai, ką žmogus sako, yra svarbiausias dalykas, bet kalbos likimas... Įsivaizduoju gana nuobodžią Europą ateityje, kalbančią, tarkim, anglų arba kokia kita labiau pasaulyje paplitusia kalba. Jūsų personažai labai atsargiai diskutuoja apie šiuos dalykus. Dabartiniai procesai Europoje, tautų nerimas dėl neribotos emigracijos, besikėsinančios į jų kalbinį ir nacionalinį identitetą, rodo, kad globalizacijos tendencijos nepasitinkamos „su gėlėmis“.
Sunku patikėti, kad didžiosios Europos tautos savanoriškai atsisakytų savo kalbos, kultūros vertybių, kurios buvo kuriamos tūkstantmečius. Taigi kas yra globalizacijos rėmėjai? Baltijos šalys jau daug amžių gina savo kalbą ir savo teises, o kaimynų kišimasis ir draudimai (pavyzdžiui, spaudos draudimas Lietuvoje) atnešdavo tik didžiulių nuostolių nacionalinėms kultūroms. Kaip manote, nejaugi „pasaulio galingieji“, prisidengdami „globalizacijos neišvengiamumo“ lozungu, ir toliau mėgins „praryti“ mažesnius kaimynus?
– Žinoma, sutinku su jūsų mintimis apie kalbos svarbą. Situacija visose Baltijos šalyse yra panaši, nors Estijoje ir Latvijoje galios ir, žinoma, aukštosios kultūros kalba buvo vokiečių iki XIX a. pabaigos reformų, kai raštvedybos ir švietimo kalba tapo rusų kalba. Tačiau vokiečių kalba ir toliau išlaikė savo prestižą ir daugelis miesto gyventojų norėjo tapti vokiečiais.
Mano močiutės ir jos seserų Biblijos ir religinių giesmių knygos buvo vokiškos. Po 1905 m. revoliucijos estų kalba pamažu ėmė išsikovoti sau vietą švietimo ir kultūros srityse. Estijos Respublikoje ji tapo oficialiąja kalba, o universitetas žingsnis po žingsnio perėjo į estų kalbą. Ši situacija išliko sovietmečiu, nors estų kalba po truputį praradinėjo savo pozicijas.
Šiandien, globalizacijos metu, mūsų kalba stebėtinai greitai atsitraukia prieš anglų kalbą, įskaitant ir aukštojo mokslo sritį. Tačiau anglų ir kitų vadinamųjų SAE (Standard Average European) įtaka estų kalbai tampa vis stipresnė, paverčianti ją to paties Europos standarto klonu.
Prarasdama savo ypatybes, konstrukcijas, kalba, mano nuomone, iš dalies praranda ir savo esmę, savo originalumą, ir, horribile dictu, savo egzistavimo pateisinimą. Nors iš išorės viskas atrodo tvarkinga, kalba turi oficialų statusą tėvynėje ir net Europos Sąjungoje, į ją verčiama daugybė visokios literatūros. Bet ji jau nėra ta pati kalba, jau ne gimtoji, o valstybinė kalba, tam tikra eurokalba, kuria kartais net nesinori rašyti.
– Jaunuolis ir jo Mokytojas daug kalba apie poeziją, meną apskritai, ir šie dialogai praskleidžia jų vertybinę orientaciją ne į to meto oficialųjį meną, jo aktualijas. Dažnai kalbama apie antikinę literatūrą (Katulas, Tibulas, Propercijus), pasaulinio lygio literatūrą (Puškinas, Dostojevskis, Eliotas, Paundas, Rilke), apie romėnų teisę, mitus ir filosofiją.
Bet jūs, kaip filosofas, skelbiate liūdną idėją, kad „nėra prasmės kalbėti apie literatūros ir meno prasmę“. Norisi tikėti, kad žmonijos pažangos procese literatūra atlieka svarbų vaidmenį. Niekas nežino, kokia galėtų būti žmonijos istorija, jei nebūtų meno? Jei kultūra žmonijos istorijoje nėra svarbi, kodėl romanai ir poezija vis dar rašomi? Negi tik dėl egoistinio poreikio išreikšti save?
– Čia tikriausiai esu pakalbėjęs arba parašęs ne visai taip, ką galvoju. Kadangi įprasta kalbėti apie įvairių dalykų, reiškinių, net gyvenimo prasmę, aš, kartais protesto vardan sakau, kad tiek gyvenimas, tiek menas ir mokslas yra svarbūs savaime, jiems nereikia jokių pasiteisinimų, nereikia svarstyti, kam reikalinga poezija, gyvenimas, muzika, šuolis į aukštį...
Bet kuriuo atveju gyvenimas yra pats sau tikslas, gyvenimo prasmė yra pats gyvenimas. Galima kalbėti apie tai, kaip geriau gyventi, kuo geriausia užsiimti, bet tai daugiausia priklauso nuo asmens, jo charakterio. O be meno, muzikos, poezijos – daugeliui žmonių, tokių kaip mes su jumis, kurie tiesiog negali ar nenori gyventi be jų, gyvenimas iš tiesų gali atrodyti beprasmis, tuščias.
– Jūsų pasakojimas apie jaunuolį Estijoje praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje aktualus ir šiandien. Būtų įdomu išgirsti jūsų mintis apie tai, kaip romano jaunimas jaustųsi dabartinėmis dienomis. Gal tai aprašysite romano tęsinyje?
– Vargu ar beparašysiu romano tęsinį. Man būtų sunku ką nors pasakyti apie tai, kaip šiandienos jauni žmonės, panašūs į mano romano herojus, jaučiasi. Būtų gerai to paklausti mano sūnų, anūkų.
Žinoma, dabar jauni žmonės turi daugiau laisvės – politinės, erotinės, visokios. Tačiau didžiulė pasirinkimo laisvė kartais irgi tampa problema, ypač daug interesų turintiems žmonėms. Tokie yra ir mano vaikai.
Bet, žinoma, dėl laisvės nėra viskas taip paprasta. Dabar mumis manipuliuoja tai, ką mano amžinatilsį draugas, suomių filosofas Georgas Henrikas von Wrigtas vadino „technosistema“. Ši technoekonominė sistema nemato mumyse pirmiausia žmogaus, o mato sraigtelį mechanizme, kuris turi gaminti, parduoti, išmesti vis daugiau. Nepaisyti šios sistemos, darosi sunkiau, nei ignoruoti sovietinę sistemą.
– Laiške iš Madeiros, kur jūs dabar esate, rašėte apie bičiulio ir šviesaus atminimo jūsų poezijos vertėjo į lietuvių kalbą Sigito Gedos nuojautą, esą jūsų genealoginės šaknys gali būti nusidriekusios į istorinę Lietuvos kunigaikštystę. Jūs sakėte: „Galbūt. Bet aš to nežinau. Žinau, kad tarp mano protėvių buvo totorius, kilęs iš senosios Lietuvos-Lenkijos valstybės.“ O kokių prisiminimų apie santykius su Lietuva, jos žmonėmis turite jūs asmeniškai?
– Sudėtingas reikalas su mano protėviais. Deja, mažiau apie juos žinau, nei norėčiau. Žinau, kad mano senelė Janina Dziadulewicz yra kilusi iš asimiliuotų lenkų-lietuvių totorių. Jos, t. y. ir mano pirmasis žinomas protėvis šioje linijoje, buvo toks Zeydullah, kuris į Jo Karališkosios Didenybės tarnybą atkeliavo iš Volgos regiono. Nuo jo vardo parėjo Dziadulevičiaus pavardė.
Totorių iki šiol esama Lietuvoje ir Lenkijoje, bet aš neturiu ryšių su jais. Dar viena protėvių linija – žydai, Jakobo Franko sektos nariai. Lietuvos žydų, mano nuomone, tarp jų nebuvo, jie atsikėlė į Lenkiją iš Ukrainos ir Bulgarijos.
Labai tikėtina, kad tarp mano protėvių buvo žmonių, kurie kalbėjo lietuvių kalba, bet apie tai nieko nežinau. Aš pats mokiausi lietuvių kalbos šeštojo dešimtmečio pabaigoje–aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Atvykau kelioms dienoms į Palangą, nusipirkau žodyną ir keletą vaikiškų knygelių ir pradėjau pusiau su bėda skaityti.
Vėliau, kai rimtai užsiėmiau kalbotyra, perskaičiau kai kuriuos Kazimiero Būgos straipsnius. Buvau Vilniuje, susipažinau su Sigitu, Marcelijumi Martinaičiu, vėliau, jau Amerikoje, su Tomu Venclova. Mano kūrybai įtakos turėjo neseniai mirusio lietuvių kilmės JAV filmų kūrėjo ir poeto Jono Meko eilėraščiai, ypač tie iš jo rinkinio „Pavieniai žodžiai“.
– Jūsų romane ypač ryškus Mokytojo paveikslas. Tai intelektualas, kuris moka daug kalbų, yra sukaupęs didžiulį žinių bagažą, dalijasi jomis, skleidžia savo išmintį ir yra didelis autoritetas jauniems žmonėms. Deja, mūsų laiką drąsiai galima pavadinti autoritetų žlugimo laiku.
Viename interviu Jūs sakote: „Informacijos srautas, kuris veržiasi į mūsų gyvenimą, plečiasi virsdamas tikru cunamiu, bet kuris tekstas, teiginys ar nuomonė turi vis mažiau svorio. Todėl kiekvienas rašytojas, menininkas, mąstytojas turi mažesnį svorį ir pranyksta šiame informacijos cunamyje.“
Drįsčiau paprieštarauti – tiesos žodis neprarado savo svarbos, talentinga asmenybė išlaiko savo reikšmingumą. Tai patvirtina jūsų romanas, išverstas į daugelį pasaulio kalbų. Dėkoju už tai, ačiū už šį pokalbį. Linkiu jums geros sveikatos, naujų gražių ir svarbių darbų.
* * *
Tarp literatūros ir filosofijos
J.Kaplinskis – žymus estų intelektualas, filosofas, rašytojas, vertėjas, kultūros kritikas. Jis – Baltijos Asamblėjos premijos laureatas (1997 m.), įvertintas Europos literatūros prizu (2016 m.) ir dar vienuolika apdovanojimų.
J.Kaplinskis išleido keliolika poezijos rinkinių. Atgimimo laikotarpiu išgarsėjo paveikia eseistika, buvo aktyvus Estijos liaudies fronto narys, keletą metų – Estijos parlamento narys.
J.Kaplinskio kūriniai išversti į anglų, švedų, suomių, prancūzų, hebrajų, vengrų, latvių, lietuvių, islandų, danų, čekų, rusų, kitas kalbas.
Lietuvių skaitytojams jis žinomas iš poezijos rinkinio „Vakaras grąžina viską“ (1999 m., vertė Sigitas Geda) ir eseistikos rinkinio „Šis bei tas“ (2001 m., vertė Danutė Sirijos Giraitė).
