„Motinos pienas“ („Tyto alba“, vertė Laura Laurušaitė) – nedidelis romanas, kuriame persipina dvi tematinės linijos. Pirmoji, suteikianti pamatą visam kūriniui – intymus žvilgsnis į motinos ir dukros gyvenimą, pamainomis pasakojamą čia vienos, čia kitos.
Tai knyga apie moterį, kuriai sunku būti motina – dėl psichinės būklės, dėl pasišventimo darbui, dėl to, kad palūžo nugalėta istorinių ir socialinių aplinkybių. Jos balsas čia pat yra keičiamas kito – dukters, turinčios išmokti būti motina savo mamai.
Nepaisant to, kad net ir knygos anotacija pirmiausia akcentuoja istorinę plotmę, verta paminėti, kad ne mažiau svarbus ir vertingas yra pasirinkimas pasakoti apie netradicinę motinystę – ne idealizuotą, apipintą ezoteriniais mitais ir primestiniu pozityvumu, o skaudžią, reikalaujančią paskutinių jėgų ne tik iš motinos, bet ir iš vaiko.
N.Ikstena kalba apie tai, kas vis dar yra didelis tabu: kaip apvirsta motinystės santykis, kai vaikui tenka būti stipriuoju („Šiltoje ir švelnioje naktyje mano pyktis jai išgaravo. Aš stipriai apkabinau motiną. Mama, nebijok, viskas bus gerai. Tik reikia norėti gyventi, mama“, p. 127).
Romanas fiksuoja močiutės, dukros ir anūkės santykių trikampį, meilės, užuojautos, nuoskaudos ir baimės persmelktą buvimą. Visa tai autorė daro be primityvaus psichologizmo, leisdama savo pasakotojoms pačioms konstruoti sudėtingą emocinę struktūrą, o visa jungiančiu motyvu tampa pienas: nuo pat tada, kai motina prisipažįsta „aš pradingau iš namų, kad nereiktų savo vaiko maitinti. Mano pienas buvo kartus, nežinios pilnas, pragaištingas pienas. Aš apsaugojau nuo jo savo vaiką“, p. 35, iki maudynių šiltame it pienas vandenyje. Tas neįkyriai kartojamas leitmotyvas jungia fragmentišką pasakojimą į vienį.
Visas šis daugiau vidinis nei išorinis vyksmas – mat veiksmo tiesiogine to žodžio prasme romane nedaug, daugiausia dėmesio tenka kone trivialioms buitinėms situacijoms, ganėtinai nuspėjamiems laiko tėkmės lemiamiems įvykiams – plėtojamas 1969 – 1989 metų Latvijoje.
„Motinos pienas“ yra puikus pavyzdys, kaip galima kalbėti apie šį periodą be lozungų ir patoso. Paveiku tai, kad atskleidžiamos kelios perspektyvos: viena jų – rezistencija, motiną ėdantis nirštas ant bet kokias pastangas gyventi užgniaužiančios politinės sistemos.
Čia telpa visos buvusio sovietinio bloko gyventojams gerai žinomos aktualijos: užuominos apie tai, kaip kontroliuojama medicinos pažanga ir kontaktas su užsieniu („(...) jos dešimt metų trukęs susirašinėjimas su valdžios institucijomis baigėsi paskutiniu prašymu – leisti nuvykti į Londoną į brolio laidotuves, kurį taip pat lydėjo sprendimas – necelesoobrazno“, p. 22), nesibaigiantis piliečių šnipinėjimas, propaganda ir neparankių individų eliminavimas, unifikavimas („už nugaros liko senamiesčio siluetai, šmėstelėjo naujų namų rajonai, kur žmonės gyveno kitame pasaulyje – su vienodomis sekcijomis, servizais, žemais staliukais, vienoduose butuose, su vienodais kilimėliais prie durų. Rytais kaip vienoda masė jie plūsdavo į savo darbovietes, vakarais suplūsdavo atgal ir suvienodėję žiūrėdavo savo didžiosios, neaprėpiamos tėvynės televizijos laidas, kuriems jiems vienodino smegenis“ (p. 36)).
Labiau nei tai galėtų padaryti abstraktus graudenimas apie tai, kaip nyku gyventi Sovietų sąjungos suformuotame butaforinės lygybės pasaulyje, skaitytoją veikia galimybė iš arti stebėti kaip sistema tyliai, be didesnių pastangų sutriuškina vieną asmenį, niekais paversdama visą gyvenimą. Dusinanti kasdienybės ranka, priešinga kartais net obsesyviam laisvės troškimui, ir yra vienas pagrindinių konfliktų, lemiančių romano eigą.
Kita vertus, nepraleidžiamas pro akis ir kartų skirtumas – N.Ikstena geba apčiuopti, ką jaučia karta, gimusi ir užaugusi toje surogatinėje didžiojoje tėvynėje. Iki tol, kol gerokai ūgteli ir mokykloje susitinka su pasipriešinimo idėjas skleidžiančiu mokytoju, dukra nesugeba gerai suvokti motinos pasakojimų apie Latviją, nepriklausomybę ir žiūri į tai kaip į ligos išdavas.
Kita vertus, šalia šios motinos – dukros ideologinės įtampos įpinama dar viena perspektyva, savotiška senelių autocenzūra, nuolanki rezignacija, kurią pralaužia tik 1989 virsmo nuojauta. N.Ikstena nuosekliai formuoja savo personažus, jie išbaigti ir gerai apgalvoti.
„Motinos pieno“ neįmanoma apibendrinti. N. Ikstena pasakoja lengvai, glaustai, tačiau drauge ir atvirai, geba metaforišką kalbėjimą derinti su humoru ir atrodo, kad motina ir dukra iš tiesų kalba skaitytojui. Šalia močiutės, motinos ir dukros sukasi plejada kitų personažų, kiekvienas jų įneša savitą indėlį į istorijos tapsmą.
Nereikėtų tikėtis iš „Motinos pieno“ globalių samprotavimų, romane gausu mažų detalių, taikliai aktualizuojančių kontekstą, žyminčių veikėjų būsenas, o svarbiausios mintys buitinių mažmožių gausybėje išnyra kone netyčia, kaip būdinga M.Kunderai ar V.Papieviui.
Šis kūrinys – pasakojimas apie tai, kaip noras būti laisvam užgniaužia laisvę gyventi („ji suėmė mano rankas ir panardino jose veidą. Tada ėmė bučiuoti man rankas ir tyliai kartojo – gyvenk atmerktom akim, gyvenk atmerktom akim...“ (p. 115)), ir apie tai, apie ką vyrai dažnai „nieko nežino ar nenori žinoti, nes tai juk moterų reikalai ir moterų pasaulis“ (p. 104).
