Berlyne, kaip pati sako, ji pasijuto lyg nutrūkusi nuo grandinės. Čia viskas buvo įdomu, negaliojo nei amžiaus, nei veiklos ribojimai. Įkvėpusi tos absoliučios laisvės ir nepaisydama, kaip kritikai įvertins jos kūrybą, Lina puolė rašyti. Vokietijos sostinėje ji sukūrė keturis meilės romanus: „Objektyve meilė“, „Ruduo Berlyne“, „Berlyno romanas“, „Neišryškinta juostelė“.
Berlyne netikėtai atsirado ir kitokio pobūdžio jos knyga „Kelyje. 100 000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu“ (leidykla „Tyto alba“). Šią naujausią savo knygą L.Ever ir pristatys Vilniaus knygų mugėje, kuri vasario 21–24 dienomis vyks Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“.
„Tiesą sakant, knygynai ir dabar nežino, į kurias lentynas tą knygą dėti – prie kelionių, prie religinių ar prie psichologinių saviugdos knygų, – pasakoja Lina. – O aš manau, kad ją galima dėti ir prie autobiografijų, nes tai nėra knyga apie kunigą, kaip daug kas mano. Tai knyga apie moters kelionę su kunigu ir fotografu, apie jos jausmus, išgirstas mintis, išmoktas pamokas, baimes ir džiaugsmus.“
Prieš pusantrų metų Lina kartu su kunigu A.Toliatu ir fotografu Algimantu Aleksandravičiumi keliavo piligriminiu dailininkų keliu „Malerweg“ Saksonijos Šveicarijoje ir kalbėjosi apie Dievą, gyvenimą, kūrybą, pašaukimą, santykius su kitais ir su savimi.
„Tai – kelionės dienoraštis, kuriame yra ir kelio aprašymų, ir gamtos, ir pokalbių.
Tai – atviriausia mano knyga, ir ja iš tiesų norėjau pastūmėti savo skaitytojus į kelią. Vaikščiojimas dabar populiarėja visame pasaulyje, todėl džiaugiuosi, kai skaitytojai parašo, kad dar nebaigę skaityti knygos užsimanė čiupti lazdas ir eiti į gamtą. O jei knyga pastūmėja veiksmui, jei išveda ieškoti savo kelio, autoriui nėra didesnės laimės“, – pasakoja Lina.
– Po meilės romanų knyga „Kelyje. 100 000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu“ tapo jūsų gyvenimo ir kūrybos intriga. Kaip kilo šios knygos idėja?
– Nuvažiavome su šeima į kalnus, į rankas pateko bukletas ir perskaičiau Dailininkų kelio legendą. Kadangi pati esu romantikė, ėmiau gilintis, ir tas Dailininkų romantikų kelias, apie kurį patys vokiečiai nedaug žino, mane pagavo ir nepaleido.
Tuomet ir pagalvojau – užuot ėjus vienai, reikia susirasti įdomių pašnekovų ir galbūt kas nors iš to išeis. Papasakojau kunigui, ir jis iškart sutiko.
Su Algimantu esame pažįstami dar nuo Panevėžio laikų. Va, taip ir išėjo rašytoja su dviem gerai visuomenėje žinomais vyrais į miškus. Iš pradžių maniau, kad parašysiu gyvenimo patarimų rinkinį, o paskui apsisprendžiau likti prie dienoraščio žanro.
– Teko girdėti, kad rengiate ekskursijas po nežinomas Berlyno vietas. Tai – tam tikras jūsų darbas, uždarbis?
– Po romano „Ruduo Berlyne“ atsirado norinčių pasivaikščioti manojo Berlyno takais, o po „Kelyje“ atsirado norinčių eiti į kalnus. Keista, kaip kartais knyga patį rašytoją išveda į kelią.
Rašytojai irgi valgo, todėl turiu visokių veiklų ir kartu džiaugiuosi, kad vyras įstengia išmaitinti.
– Kur rašote – namuose ar kavinėje? Ar laukiate įkvėpimo, ar sėdate prie darbo kiekvieną rytą, lyg dirbtumėte, kaip kadaise, laikraščio redakcijoje?
– Rašau namuose. Įsitaisau ant sofos, užsiplikau didelį arbatinį „Earl Grey“ arbatos ir sulaukusi, kai visi išeina, rašau. Turiu ir stalą, bet ant jo tvarkau visokius reikalus ir atsakinėju į laiškus, ant jo rašau straipsnius ir kitokius tekstus.
Kartais rašau netoli namų esančioje bibliotekoje, o savaitgaliais pabėgu iš namų ir rašau kavinėse. Tačiau jose dažniau gimsta apsakymai arba tinklaraščio įrašai, o romanui padeda namų sienos.
Su savimi visada nešiojuosi užrašų knygelę ir drožtuką, labai dažnai užsirašinėju mintis paprastu pieštuku važiuodama metro ar miesto traukiniais.
Manau, žmogui judant ir mintys juda ir, jei jų nepagauni, jos nuplasnoja. Ir kartais būna gaila tų nuskridusių.
Vieni sugeba mintis gražiai sudėlioti kalbėdami, o man jas reikia paliesti pirštų galiukais. Būna – prisėdi tik šiaip kokios nors pastabos užsirašyti, o paskui leki paskui mintį ir prirašai tris puslapius.
– Vilniaus universitete baigėte žurnalistikos studijas ir dirbote žurnaliste viename dienraštyje. Ir štai – pasipylė knygos viena po kitos. Bet juk žurnalisto darbas – vienas įdomiausių, o literatūros pasaulyje – didžiulė konkurencija, kaskart reikia ypatingų temų. Kai kuriems nekyla ranka pradėti romano, kai žino, kad neparašys taip kaip Gabrielis Garcia Marquezas ar Françoise Sagan.
– Aš esu avantiūristė, daug ką gyvenime darau pernelyg negalvodama ir nesvarstydama visų „už“ ir „prieš“. Darau, nes noriu, nes degu idėja, o jau paskui žiūriu, kas iš to išeis. Taip ir su rašymu – visada norėjau parašyti romaną.
Žurnalistiniai ar piariniai tekstai blaško, kiekvienam reikia rinkti medžiagą ir paskui kuo trumpiau ir aiškiau surašyti. O man visada norėjosi panerti į tekstą iki ausų, pasisvaiginti tuo ilgu buvimu su juo. Tu pats susikuri savo paralelinį pasaulį, pats esi ten šeimininkas ir jame gali metams apsigyventi.
Kai gyvenimas blaško ir kai kelias savaites negaliu rašyti, pasiilgstu to savo pasaulio, kur galiu išsijungti iš dabarties, kurti kokius tik noriu personažus, žaisti jų likimais. Tikrai romano rašymas įtraukia turbūt taip pat kaip kokie nors kompiuteriniai žaidimai (niekada jų nežaidžiu).
Bet negaliu romano parašyti apie tai, ko visai nežinau, todėl rašiau apie žurnalistikos užkulisius, apie Berlyną, apie fotografo dukrą (pati tokia esu). Rašai tai, kas pačiam aktualu, kas skauda, neieškodamas tų temų kur nors toli. Ir nemanau, kad konkurencija tarp lietuvių autorių didelė – juk knygą rašai metus, o perskaito ją per savaitę, taigi visiems užtenka vietos.
– Apsinuoginusi moteris ant „Neišryškintos juostelės“ viršelio – tai jūs?
– Taip, aš nufotografuota Nidos pajūryje. Nedarau iš to paslapties, bet nenoriu ir garsiai rėkti. Neskelbiu, bet ir neslepiu, kad tai – mano vyro Renato Neverbicko nuotrauka, daryta prieš beveik trisdešimt metų. Kažkaip sodybos palėpėje peržiūrinėjome nuotraukas ir ją pamačiusi supratau, kad labai tiks romanui iliustruoti.
– Kas įskelia kibirkštį naujam meilės romanui? Gal vyras, gal gerbėjai, kurie jums tempia glėbius gėlių, gal pažįstamų moterų gyvenimo istorijos ar netyčiomis nugirsti svetimi pokalbiai?
– Netempia man gėlių nei vyras, nei gerbėjai, o ir komplimentų sakytojų – nedaug, todėl esu priversta meilės nuotykius išgalvoti. Kai kurios istorijos ateina iš gyvenimo.
Pavyzdžiui, būdama su vaiku darželyje pirmąsias savaites stebėjau žavų darželio auklėtoją (vyrą) ir mačiau, kaip viena mamytė su juo flirtuoja. Taip kilo idėja „Berlyno romanui“. Jame tiksliai aprašiau ir tą patį auklėtoją, ir kelias mamas, ir net vaikų vardų nepakeičiau – sugalvojau tik istoriją, kuri būtų galėjusi įvykti.
Po „Neišryškintos juostelės“ pristatymo priėjo viena žinoma moteris ir pašnibždėjo, jog visiškai tiksliai aprašiau jos mylimą vyrą ir romaną, tik jis vyko ne Kretoje, o Kipre.
Taigi vienos istorijos būna išgirstos, kitos sukurtos, o trečios atspėtos. Dažniausiai užtenka tik kabliuko, tik netikėtos pažinties, neįprastos vietos, keistai sukritusių aplinkybių, ir mano galvoje pradeda rutuliotis istorija, kaip viskas galėtų būti. Pamatau traukinyje porą ir pradedu kurti jų pažinties istoriją.
Kadangi rašymas yra labiau hobis nei pragyvenimo šaltinis, jis turi teikti džiaugsmą.
– Ar jūsų vyras ir vaikai skaito jūsų romanus?
– Skaito ir vyras, ir vaikai, bet ištikimiausios mano skaitytojos yra mama ir draugė Vitalija. Iš jų visuomet sulaukiu ir pelnytos kritikos, ir paramos.
Bet naujausiai knygai „Kelyje. 100 000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu“ nė viena pastabų neturėjo.
– Daugiau kaip šešerius metus su vyru ir sūnumi Benu gyvenate Berlyne. Ar ten važiavote jau suplanavusi rašytojos karjerą? Juk Vilniuje romanų nerašėte?
– Rašyti pradėjau, kai laukiausi savo pagranduko, dar Vilniuje. Gal keturiasdešimtmečio krizė, gal hormonų audros, bet staiga atėjo suvokimas, kad dabar pagaliau turiu imti ir daryti tai, ko visą gyvenimą norėjau. Kad pusė gyvenimo praėjo, nebegaliu išsisukinėti ir dangstytis menamais nereikšmingais darbais.
Rašytojos karjeros neplanavau, tiesiog labai norėjau pabandyti ir pati sau įrodyti, kad sugebu parašyti romaną. O rašydama supratau, kad man tai labai patinka. Bet Lietuvoje neišdrįsau niekam parodyti ir net prasitarti. Net nuo artimiausių žmonių slėpiau. Sakiau, pirma turiu pažiūrėti, ar sugebėsiu užbaigti, ar pati būsiu patenkinta rezultatu. Nes Lietuvoje, jeigu ką darai, turi būti tobulas, kitaip būsi iškart nušvilptas.
Berlyne rašiau toliau. Be to, rašydama atradau savąjį ikigai (pagal japonus tai – gyvenimo pašaukimas) ir tuo džiaugiuosi. Kiti žmonės iki pensijos taip ir nežino, kokiai veiklai norėtų atsidėti, o man parašius pirmąjį romaną buvo visiškai aišku. Taip, Berlynas mane išlaisvino, užaugino sparnus. Būdamas toliau nuo gimtinės esi atsparesnis apkalboms ir kitų nuomonėms.
– Bet už gyvenimą Berlyne jūs sumokėjote labai didelę kainą – pardavėte Vilniuje tik prieš kelerius metus pasistatytą nuosavą namą, kad galėtumėte įsikurti Berlyne. O namas, pati žinote, – kiekvieno lietuvio svajonė. Ar neskaudėjo širdies, kai teko jį parduoti?
– Turbūt niekas iš artimųjų nesuprato to mūsų žingsnio. Taip, Lietuvoje turėjome namą, kiemą, darbus, du automobilius, draugų ir socialinį statusą. Bet vieną dieną supratome, kad mums nuobodu, kad norime ko nors visiškai kito. Kad norime visai naujo gyvenimo etapo. Galvoju, gal tai buvo vidutinio amžiaus krizė, kai staiga užsimanai viską pakeisti.
Dabar neturime nei namo, nei automobilių, nei namų kino ar brangios orkaitės, bet esame visiškai laisvi. Namo mums reikėjo turbūt tam, kad suprastume, jog nenorime jam tarnauti. Yra žmonių, kuriems patinka krapštinėtis gėlynuose ir auginti daržoves, bet mes supratome esantys miesto žmonės ir mums daug smagiau su draugais surengti iškylą parke, sekmadieniais ragauti skirtingų pasaulio virtuvių patiekalų, vaikščioti po renginius ar važinėti dviračiu, užuot sukus galvą, kur laikyti automobilį, kuriuo kartą per mėnesį kur nors išvažiuotum.
Esu laiminga dabar turėdama mažiau, bet būdama visiškai laisva. Iš tiesų esi laimingesnis ne kai turi daugiau, bet kai išmoksti apsieiti su mažiau.
Man patinka, kad neturiu stengtis būti kuo nors, kuo nesu, kad Berlynas mane priima visokią, kad nereikia pudruotis, šukuotis ir apsimetinėti. Lietuvoje tu vis tiek turi atlikti tam tikrą vaidmenį, atitikti tam tikrą socialinį lygį, o atvažiavusi į Berlyną jaučiausi kaip nutrūkusi nuo grandinės.
Panašus jausmas apėmė, kai išvažiavau iš tėvų namų Panevėžyje studijuoti į Vilnių. Susisuka galva, pamatai atsivėrusias galimybes, pasaulis atrodo be ribų, o tu jautiesi toks mažas, nepastebimas ir kartu visiškai laisvas rinktis, kuriuo keliu eiti toliau.
Berlyne vėl pasijutau jauna, lyg būtų atėjusi antroji jaunystė. Aš vėl vaikštau po barus, jaunimo renginius, naktinius klubus, kuriuose sutinku ir gerokai vyresnių už save. Lietuvoje kaskart užėjus į hipsterių kavinę arba madingą barą trumpam nustembu, nes aplink – tik jauni veidai, o Berlyne niekas nekreipia dėmesio į amžių.
Bet ne vien naktinis gyvenimas – jaunas jautiesi ir vaikščiodamas po modernaus meno galerijas, ir važinėdamas riedučiais parke, ir supdamasis su vaiku, ir klausydamasis didžėjaus lauko baseine, ir atsigulęs ant žolės miesto parke, pagaliau turėdamas laiko šeimai, draugams, knygai, muzikai, pokalbiams.
– Kalbate taip įsijautusi, lyg Berlynas jums būtų buvęs išburtas, nulemtas, lyg kas nors į jį būtų neišleidęs daugelį metų.
– Berlynas mums buvo likimo skirtas, todėl įsimylėjau jį iš pirmo žvilgsnio dar 1989 metais. Paskui su vyru grįžome po metų, ir Vakarų Berlynas buvo mūsų pirmasis pamatytas Vakarų pasaulis. Važiuodavome į jį beveik kasmet, turėjome ten draugų, mokėjome kalbą ir visada svajojome, kaip vieną dieną viską mesime ir atvažiuosime į jį gyventi.
Ta diena ir atėjo, kai vyresnieji vaikai baigė mokyklą, o mažajam Benui suėjo dveji. Laikas sutapo puikiai – sūnus išvažiavo studijuoti į Daniją ir jam iki Berlyno atvažiuoti buvo arčiau ir pigiau nei į Vilnių. O dukra studentė tuo metu kūrėsi atskirai. Taigi tiesiog atėjo momentas, kai mūsų šeima pažiro atskirai.
Tada susidėjome tiek daiktų, kiek tilpo į mūsų seną mersedesą pikapą ir išvažiavome. Internetu buvome išsinuomoję trims mėnesiams butą Berlyno turkų rajone. Ir dabar dar juokaujame, kad iš tiesų žmogaus gyvenimui pakanka to, kas telpa į seno mersedeso bagažinę.
Dabar dukra architektė gyvena Vilniuje, vyresnysis sūnus – Barselonoje, o mažėlis lanko trečiąją klasę Berlyne. Berlynas yra labai geroje geografinėje vietoje, iki jo – tik pusantros valandos skristi, tad mes visi dažnai susitinkame. Aš grįžtu į Lietuvą keturis kartus per metus, su šeima kaskart čia susitinkame per Kalėdas ir atostogaujame vasarą.
– Berlynas man atrodo agresyvus, šaltas miestas, neįsivaizduoju, kaip jame galima rašyti romanus apie meilę. Man jis kelia žiaurius prisiminimus iš istorijos pamokų ir rusiškų filmų apie Antrąjį pasaulinį karą.
– Taip, Berlynas iš pirmo žvilgsnio atrodo nejaukus ir pilkas. Bet tai tapo man dar vienu iššūkiu – per ekskursijas pasakoti žmonėms, kad miestas tyčia juos klaidina, kad yra ne taip, kaip atrodo, kad viskas, kas įdomu, Berlyne yra undergraunde, užkaišiota taip, kad turistai taip paprastai nerastų.
Pavyzdžiui, net paminklas sudegintoms knygoms šalia Operos aikštės yra po žeme – jei nenuleisi akių reikiamoje vietoje, nepamatysi stiklinės plytelės ir daugybės tuščių lentynų po ja. Todėl turbūt ir tapau gide po Berlyną, kad galėčiau nuolat pataisyti šį įvaizdį iš Lietuvos atvykusiems žmonėms. Ir koks džiaugsmas apima, kai po trijų valandų jie pasako nesitikėję, kad miestas toks šiltas, įdomus, toks laisvas ir spalvingas.
Čia nuolat vyko karai, siautė istorijos uraganai, bet žmonės čia visada mokėjo linksmintis. Jau vien ko vertas faktas, kad net ir kariaujančiame Berlyne veikė šokių namai, nes miestiečiai nežinojo, kaip gyventi be jų.
Myliu Berlyną ne dėl to, kad jis gražus, bet todėl, kad jis sugeba nustebinti, prajuokinti, suvilioti, kad jis priima skirtingus žmones nesistengdamas ką nors pakeisti, jis skatina ieškoti, tyrinėti, kurti. Juk ir vyrus mylime ne tuos, kurie gražūs, bet tuos, kurie įdomūs ir padeda mums atsiskleisti.
– Ar vokiečiai lengvai leidžiasi į draugystę su svetimtaučiais?
– Berlynas mielai priima svetimšalius, bet į labai artimas draugystes nesileidžia, tam reikia daugiau laiko. Gali bare prie savo bokalo rymoti vienas, bet gali ir užkalbinti ką nors, žmonės draugiški, dažniausiai nieko iš tavęs nenori ir nesitiki, tiesiog jiems smagu bendrauti su nepažįstamais.
– Ar prisimenate, kokie buvo pirmieji jūsų žingsniai, pirmasis tekstas tame mieste?
– Mes atvažiavome rudenį, gal dėl to man ruduo Berlyne yra pats gražiausias metas. Vaikštinėjome, tyrinėjome miestą. Turėjome pasitaupę pinigų ir buvome nusprendę, kad pradžioje ilsėsimės ir lėtai jaukinsimės miestą. Todėl lankėme muziejus, įvairias šventes, įdomesnes kavines.
O kaip žmonės metams į Aziją išvažiuoja vien tam, kad pažiūrėtų, kaip ten jiems seksis?
Taip ir mes – galvojome: va, metus pagyvensime, pasitrainiosime, ką nors sužinosime ir grįšime. Nė vienas nežinojome, kuo čia užsiimsime. (Man tai buvo sočiai vaiko ir rašymo.) Buvau atsivežusi įvairių kūrėjų papuošalų – pradžioje net blusturgiuose stovėjome. Buvo labai smagi patirtis, bet verslas iš to neišsirutuliojo. Savo patirtį netgi aprašiau romane „Ruduo Berlyne“.
Bet ilgai dykinėti nepavyko, atsirado darbų ir darželių vaikui, vyras patenkintas fotografo darbu, po vieno romano atsirado idėjų kitam, ir štai jau šešeri su puse metų aš čia, vedu ekskursijas, rašau, vertėjauju. O pernai prisidėjo nauja veikla – pradėjau žmones vesti į kalnus „Kelyje“ aprašytu Dailininkų keliu. Turiu jau keturias pilnas grupes kitiems metams. Nebūčiau niekuomet pagalvojusi, kad nedrąsi žurnalistė kada nors taps kalnų vedle ir kelionių organizatore.
– Bene antras dešimtmetis, kai Berlynas yra nekarūnuota Europos kultūros sostinė, nurungusi net Londoną. Kas jame įdomiausia?
– Berlyne labai aktyvus kultūrinis gyvenimas ir pagrindinis jo bruožas – laisvė ir naujos idėjos. Todėl Berlyną renkasi moderniausių srovių menininkai, jie čia randa vienas kitą, randa publiką ir palaikymą.
Tačiau ir klasikiniai menai čia turi gilias tradicijas – čia vyksta tarptautinis filmų festivalis „Berlinale“, Literatūros festivalis, Europos fotografijos mėnuo, mados savaitės, galerijų savaitgaliai, operų premjeros, filmų pristatymai, geriausi koncertai.
Berlyne yra patogi infrastruktūra kūrėjams, jie sulaukia miesto paramos, jame – smalsūs žmonės, mielai dalyvaujantys įvairiuose projektuose. Miestas tavęs visai nevaržo, priešingai – jis džiaugiasi naujomis idėjomis. Ir vakarėliuose nepažįstami žmonės dažniau kalbasi apie meną nei apie politiką.
Miestas turi savo kūrybines erdves, jis pats nuolat keičiasi ir nesivaiko jokių įvaizdžių, mieste daug gero gatvės meno ir muzikos.
Kartais man atrodo, kad tai, ką kadaise kurdavome prirūkytose virtuvėse, žinodami, kad niekuomet nebus įgyvendinta, čia tampa tikra.
