Sausio 23-iąją J.Mekas, tituluojamas amerikiečių avangardinio kino krikštatėviu, mirė Niujorke, savo namuose Bruklino rajone. Jam buvo 96-eri.
J.Mekas kremuojamas Jungtinėse Valstijose, tačiau jo laidotuves artimieji žada rengti tiktai pavasarį.
J.Meko sūnus Sebastianas informavo, kad laidotuvės nusikels į pavasarį, kai bus geri, šilti orai.
Kaip ir kokios jos bus, kol kas svarstoma.
„Mano namai yra visas pasaulis, visa naktis yra mano guolis“, – yra sakęs J.Mekas, dažnai pavadindavęs save žmogumi be vietos.
Dabar, kai įvairiuose pasaulio kampeliuose žmonės liūdi dėl J.Meko mirties, ir mes, lietuviai, akivaizdžiai pamatėme, kokio didelio menininko netekome.
Tas menininkas, be visa kita, buvo ir įdomus mąstytojas, tiksliau, ne visai mąstytojas, o kruopštus savo ir kitų gyvenimo stebėtojas, palikęs ne tik stiprių poetinių tekstų, bet ir gyvybe alsuojančių dienoraščių.
Tiek „Žmoguje be vietos“, tiek „Žmoguje prie lyjančio lango“, tiek „Laiškuose iš niekur“ daug iš tiesų ryškiai žėrinčių minties perlų, atskleidžiančių tiek paties kūrėjo asmenybę, tiek ir pasaulio sąrangos ypatumus. Atsiverskime tuos dienoraščius.
Apie žmogų pasaulyje
„Tūkstančius metų žmonės tikėjo, kad Saulė apie Žemę sukas, dabar penkis šimtus metų žmonės tiki, kad Žemė apie Saulę eina.
Bet iš esmės, žmogui, niekas nepasikeitė. Kas man, ar Saulė, ar Žemė apie viena kitą sukasi. Man vis vien, aš to nežinau.“
Apie neplanavimą
„Mano gyvenimas yra šakotas, chaotiškas ir be plano.
Visi planuotojai nuvedė pasaulį labai blogais keliais.“
Apie kalbos jaukinimąsi
„Žodis „langas“ įaugo į mane pamažu. Per laiką, per daug metų, nuo pat vaikystės, kas metai įgaudamas vis naujų varsų, prisiminimų, reikšmių, ir viskas, viskas atbunda vėl many, kai aš rašau tą žodį „langas“.
Bet dabar, angliškai, kai aš sakau ar rašau žodį „window“, tas žodis man yra visai nuogas – tik žodis, ir daugiau nieko: jokių asociacijų. Žodis iš žodyno, taip sakyt. Žodis be poezijos, be reminiscencijų.
Angliškų žodžių „sielos“ dar tik pradeda augti many, labai labai pamažu.
Tai aš rašau angliškai, vis daugiau, bandydamas apčiupinėt tuos žodžius, bandydamas įdėt į juos kiek nors gyvybės ir poezijos.“
Apie susitikimą traukinyje
„Traukiny žmogus priešais sėdi ir žiūri, taip žiūri į mane. Aš žiūriu į jį, žiūriu pro langus, vėl į jį. Jaučiu, kaip jo akys bėginėja mano veidu, rankomis. Skaitau Jungą.
– Jūs tikriausiai būsit kunigas, ar ne? Atleiskite už paklausimą, – pagaliau taria vokietis.
– Ne. Bet netoli to.
– Tai seminaristas?
– Ne. Poetas.
Vokietis juokiasi.“
Apie Dievą ir velnią
„... Milašius, radęs Dievą, metė rašęs... Kiekvieno meno gale: Dievas... O pusiaukely? Kančia, poezija... Ir Dantės pragaras...
Pavydžiu tiems, kurie lengvai Dievą randa, kurie yra laimingi savo tikėjime.
Many dar sėdi velnias.“
Apie ūkininko širdį
„Akgi – ar kiekvienas lietuvis nėra lyrikas. Ar šiaip, ar taip bandytų jis tai nuslėpt – vis tiek jis lyrikas. Gal tai dėl to lietuvis ir be gamtos negali būt. Ak, kaip lietuvis be laukų platumos, be pievų, be upelių, be sniego ir be bobų vasaros voratinklių!
Tai dėl to rūpintojėlis vis į laukus įsižiūrėjęs, vis užsisvajojęs. Kaip rūpintojėlis yra lietuvis. Tai nesistebėk, kad ir aš, norint iš tolo, tik ilgesiu čia užsirymojau, į aną ilgesio šalį užsižiūrėjau.
Akgi, sunku yra išlaikyt! Vieni į medį įskaptuoja, kiti į drobes įaudžia – aš tik į žodžius sudėjau, ir tai ne į lengvas daineles, o sunkiais sakiniais, kaip ratais per avižieną...
Juk aš gi ūkininkas esu, ir mano pasaulis, mano širdis yra ūkininko, ir ausys, akys.“
Apie gamtą mieste
„Jiems gamta tebuvo vasaros paplūdimys, savaitgaliai, atostogos. Man gamta buvo gaivalingas keitimasis, su lietumis ir sniego pūgomis, ir audromis, darganom, rasa, ūkanom.
Dabar mieste džiaugiuos kiekviena sniego kruopa ar lietaus lašu, kai visi keikias, kad šlapia ir kad reikės kaliošus pirkti. Ir jie laiko mane pamišusiu. O Luise šiandieną pasakė: tu esi barbaras, gamtos vaikas.“
Apie rojų žemėje
„Mes nesėdėdavome prie televizorių ekranų, bet dainuodavome... Mums nereikėjo tam scenos.
Dainuodavome dirbdami laukuose – mus išgirdę, prisijungdavo gretimo kaimo gyventojai. Taip bendravome, ir tai buvo rojus...“
Apie savo kraštą
„Daug keliauju. Tai žmonės manęs vis klausia, iš kur aš.
Tai sakau: aš gimiau ir išaugau Lietuvoj. Gyvenu Niujorke. O mano kraštas dabar yra kultūra.
Tai jie žiūri į mane, mirksi: a, juokdarys.
Bet aš kalbu labai rimtai. Dabar aš įdomaujuos tiktai kultūra. O kultūra yra visur ir niekur.“
Apie prisirišimą prie vietos
„Kartais aš jaučiuos kaip šuva. Aš prisirišu prie kiekvienos vietos, kurioje aš pasilieku ilgiau negu vieną dieną.
Numeskit, sakau, mane dykiausioj dykumoje, palikit mane joje.
Grįžę po kelių dienų jūs rasite mane jau įleidusį į ją šaknis, į patį jos vidurį.“
Apie žmones ir filmavimą
„Man svarbu kitų žmonių gyvenimai, supanti juos gamta... Kaip Homero tekstuose, tai skirtingų žmonių „epopėjos“, yra dievai ir pusdieviai. Žmonės gimsta, miršta...
O aš noriu tai įrašyti, užfiksuoti. Taip, kaip ir savo šeimos ir mano vaikų gyvenimą.“
Apie tai, kas svarbu
„Aš sėdžiu šį vakarą, rašau ir galvoju. Tikrai pasakius, aš negalvoju. Aš ne galvojantis žmogus. Su galva toli nenueisi. Aš tik sėdžiu taip ir klausaus, kas ateina iš erdvių gilumos, bandydamas atspėti, kas yra tikrai svarbu.
Ir lyg girdžiu, kad tikrumoje niekas nėra svarbu, kad viskas praeina, kad viskas yra lygiai svarbu ir kad mes visi esam tik lašeliai pasaulio ir gyvenimo vandenyne – tik ašara ant Fatimos veido – ir kad visos mūsų galvos ir idėjos, ir sistemos yra tik niekas, tik niekas.
Niekas, palyginant su širdimi, švelniu geru žodžiu, švelniu palietimu, pabučiavimu, žmogaus su žmogumi susitikimu, atviru žodžių pasikeitimu, padrąsinimu ar draugyste.
A, visi tie nedideli žmogiški jausmai, emocijos, padainavimai kartu, ar eini ir išgeri alaus su kuo, gal net ant peties, kaip sako, paverki gal net. A, kaip viskas tai svarbu, daug giliau ir svarbiau negu visos politinės ir ekonominės sistemos.“
Apie mūsų laikus
„Yra laikų ir, mano nuomone, mes dabar esam tokiuos laikuos, kai konservatiškumas, „atsilikimas“ yra kur kas pažangiau, kur kas avangardiškiau negu bet kokie viešai pripažinti „pažangūs“ judėjimai ar reiškiniai.“
Apie civilizacijų pabaigą
„Galų gale civilizacijos išnyksta, nes jos klauso savo politikų, o ne savo poetų.“
* * *
Ūkininkų sūnus – avangardinio kino krikštatėvis
J.Mekas gimė 1922 m. gruodžio 24 d. Semeniškiuose. Gyveno ir dirbo Niujorke. Lietuvis filmų kūrėjas, menininkas ir kuratorius vadinamas amerikietiškojo avangardo kino krikštatėviu.
Būsimasis menininkas augo su keturiais broliais (vienas jų – Adolfas Mekas, kuris taip pat žinomas kino pasaulyje) ir viena seserimi. Tėvai Povilas ir Elžbieta ūkininkavo, nebuvo pasiturintys, tėvas dar vertėsi staliaus darbais.
Vaikystėje J.Mekas buvo silpnos sveikatos. Kai buvo ketverių–penkerių metų, tėvai jau buvo praradę viltį, kad vaikas pasveiks. Tačiau jis sugrįžo nuo pat mirties slenksčio.
1943 m. baigė Biržų gimnaziją. 1944 m. traukėsi į Vakarus. Elmshorne, Vokietijoje, pateko į karo belaisvių lagerį prie prievartinių darbų. 1945 m. apsistojo Vysbadeno DP stovykloje, 1947 m. perkeltas į Kaselio DP stovyklą. 1946–1948 m. Mainco universitete studijavo filosofiją ir romanistiką.
Poeziją pradėjo rašyti pradinėje mokykloje. 1948 m. išleido poezijos knygą „Semeniškių idilės“, kuri po 10 metų buvo įvertinta V.Kudirkos premija.
1949 m. pabaigoje su broliu Adolfu emigravo į JAV, apsistojo Bruklino rajone Niujorke. Praėjus dviem savaitėms po atvykimo pasiskolino pinigų, įsigijo 16 mm filmavimo kamerą ir pradėjo fiksuoti savo gyvenimo akimirkas. Gyvendamas Niujorko centre susidomėjo kaimynystėje kino teatruose rodomais avangardiniais filmais ir 1956 m. pradėjo kurti savo filmus.
1962 m. su broliu įkūrė „The Film Makers’ Cooperative“, o 1964 m. „The Filmmakers’ Cinematheque“, kuris virto „Anthology Film Archives“ – vienu didžiausių pasaulyje amerikiečių avangardinio filmo archyvų.
J.Mekas artimai bendravo ir dirbo su J.Mačiūnu, A.Warholu, Nico, A.Ginsbergu, Y.Ono, J.Lennonu, S.Dali. Garsių menininkų „Fluxus“ kolekcijas pristato Vilniuje įsteigtas J.Meko vizualiųjų menų centras.
1974 m., būdamas 52-ejų, vedė airių kilmės fotografę H.Melton, 2005 m. išsiskyrė. Jų vaikai: duktė aktorė Oona Mekas (g. 1975), sūnus aktorius Sebastianas Mekas (g. 1981).
Menininko darbai įvertinti Los Andželo kino kritikų asociacijos apdovanojimu, Niujorko kino kritikų sąjungos prizu, Prancūzijos menų ir literatūros ordino kavalieriaus titulu, Tarptautinės dokumentinio kino asociacijos ir P.P.Pasolini apdovanojimais.
Jo filmas „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“ JAV Nacionalinės kino apsaugos tarybos buvo įtrauktas į Amerikos saugotinų filmų sąrašą (į Kongreso nacionalinio kino registrą kiekvienais metais atrenkami tik 25 filmai). 1995 m. J.Mekui už kino dienoraščius (1949–1994) skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. 2003 m. įteiktas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didysis kryžius.