Pagerbė konkurso laureatą
Rašytojos I. Simonaitytės vardu pavadinta Klaipėdos apskrities biblioteka jau daugiau kaip trisdešimt metų organizuoja literatūros konkursus, kuriuose vertinamos įvairios kūrybinės iniciatyvos, projektai, menininkų ir mokslininkų darbai, atspindintys Mažosios Lietuvos regiono dvasią ir vienaip ar kitaip įprasminantys garsios rašytojos, vadinamos šio savito krašto metraštininke, atminimą.
Literatūros konkurso komisijai vadovavęs buvęs ilgametis apskrities bibliotekos direktorius, rašytojas Juozas Šikšnelis ir I. Simonaitytės premijos mecenatas, klaipėdietis verslininkas, įmonės „Mūsų laikas“ valdybos pirmininkas Rimantas Cibauskas pasveikino akademiką D. Kauną – jam įteiktas 2000 eurų prizas už geriausiu pripažintą darbą – knygą „Aš esu Etmės Evė“.
Laureatas pagal įsigalėjusią tradiciją iškilmingai paskelbtas ir apdovanotas sausakimšoje I. Simonaitytės viešosios bibliotekos salėje, artėjant rašytojos gimtadieniui.
Nuraškė jau antrąją premiją
D. Kaunas į savo knygą suguldė 1978–1983 metais užrašytus 57 žmonių liudijimus apie I. Simonaitytės gyvenimo kelią, jos kūrybą, būdą, ten skelbiamos ir archyvinės nuotraukos, kai kurie istoriniai dokumentai. Kaip mokslinė šaltinių publikacija parengtas D. Kauno veikalas įprasmina socialines ir kultūrines naujoves, garsios asmenybės kūrybą, jos idėjų tęstinumą.
„Man teko pažinti I.Simonaitytę, bendrauti su ja, sukaupiau įdomios, anksčiau nepublikuotos medžiagos. Sudėjau į šią knygą užrašytus klasikę artimai pažinojusių asmenų prisiminimus. Nusprendęs, kad jau atėjo laikas viskuo pasidalyti su skaitytojais, atidėjau kitus darbus ir parašiau veikalą“, – kalbėjo akademikas D. Kaunas.
Literatūrinę I. Simonaitytės premiją D. Kaunas pelnė jau antrąjį kartą. Pirmoji jam buvo paskirta 1998 metais už knygas „Klaipėdiškė“ ir „Mažosios Lietuvos knyga“.
Lituanistikos žinių šaltinis
Pristatydama laureatą Klaipėdos universiteto Baltų filologijos katedros profesorė Roma Bončkutė pažymėjo, jog D. Kauno knyga skatina mąstyti apie kraštą, kuriame gyvename: „Autorius atidavė duoklę Mažajai Lietuvai taip pat, kaip ir I.Simonaitytė. Negalių prislėgta rašytoja visuomet buvo gyvybinga, daug nuveikė. Gyvenkime taip, kaip ji ir mes, nepasiduokime net sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis“.
D. Kauno veiklą tyrinėjant mažlietuvių kultūros paveldą ir jo knygą „Aš esu Etmės Evė“ įvertinę kalbėtojai išreiškė viltį, kad šis veikalas taps autentiškos informacijos šaltiniu lituanistams, pedagogams, studentams, istorikams, visiems, kurie domisi domisi Klaipėdos krašto praeitimi ir literatūra.
Laureatą pasveikino iš Priekulės miestelio (Klaipėdos r.) atvykę I. Simonaitytės kraštiečiai, ten veikiančio rašytojos memorialinio muziejais darbuotojai.
Iškilmėse dalyvavo Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas, žodį tarė į Mažosios Lietuvos etnografinio regiono kultūros centrą vis labiau pretenduojančios Pagėgių savivaldybės meras Virginijus Komskis.
Norėjo atgulti prie savo namo
Padėkojęs už įvertinimą D. Kaunas tvirtino, jog I. Simonaitytė – unikali kūrėja, nusipelniusi to, kad būtų įrašyta į UNESCO pripažintų pasaulinio garso rašytojų gretą šalia ten jau esančio lietuvių grožinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio, kurios poema „Metai“ išverta į daugelį užsienio kalbų.
I. Simonaitytė gyvenimą ir kūrybą plačiai apžvelgęs laureatas tuo pat metu apgailestavo, kad Mažosios Lietuvos metraštininkės vardą kloja užmaršties dulkės – jos romanai netgi išbraukti iš mokyklų programų.
Gyvenimo saulėlydyje I. Simonaitytė rašė: „Kai išslysiu tuo taku, kuriuo visi išeina, sumeskite kapą mano palaikams prie mano namelio ant Minijos kranto. Bet nestatykite nei kryžiaus, dėl to, kad aš visą amžių po kryžium vaikščiojau. Taip pat atitolinkite visus akmenis nuo kapo. Tegul neslegia jie manęs. Juk sunkus kaip akmuo buvo mano gyvenimas“.
Priminęs šiuos rašytojos žodžius D. Kaunas sielojosi, jog paskutinioji jos valia amžinojo poilsio atgulti šalia savo namo Priekulėje vis dar neįvykdyta, – kur laidoti I. Simonaitytę, pasak D. Kauno, gūdžiu sovietmečiu nusprendė ne jos artimieji, o laidojimo komisiją sudariusi partinė nomenklatūra.
Paniekinta klasikės valia?
I. Simonaitytė sulaukė dėmesio ir sovietmečiu – jai suteikti Klaipėdos garbės pilietės, Lietuvos TSR liaudies rašytojos vardai, pagal aukščiausius to laiko meto standartus ji buvo palaidota prestižinėje Vilniaus vietoje – Antakalnio kapinėse, ant Rašytojų kalnelio, kur ilsisi daug nusipelniusių kultūros veikėjų
Tai įvertinęs kaip komunistų panieką velionės valiai D. Kaunas rėmėsi pačios rašytojos žodžiais: „Leiskite man gulėti tarp linksmų rožių ir gvazdikų. Tegul žydi bijūnai ir gvazdikai. Beje, kaipo pavėsis būtų malonu sidabrinis klevas. O kapo užrašas: „Jau lazdą padėjau, kelionė baigta“.
Renginio dalyviams D. Kaunas pranešė, jog jam žinomi likę artimiausi I. Simonaitytės giminaičiai esą jau yra išreiškė kažkokį sutikimą, kad rašytojos palaikai, vykdant jos paskutiniąją valią, būtų perlaidoti Priekulėje, šalia memorialiniu muziejumi paversto namelio.
Beletristika nėra oficialus testamentas, tad ne visi I.Simonaitytės kūrybos gerbėjai linkę pritarti D. Kauno ir jo bendraminčių idėjai be rimtos dingsties, galbūt net ignoruojant evangeliškąsias mažlietuvių kultūros ir tikėjimo tradicijas judinti rašytojos kapavietę ir paminklą sostinėje.
Vietos atsirastų ir Bitėnuose
Labiausiai baiminamasi, kad suveiks grandinės efektas – kas bus, jeigu klasikės palaikus perkėlus į kitą vietą, ir kitų Vilniuje palaidų garsių meno ir kultūros veikėjų giminaičiai arba kraštiečiai užsimanys kasinėti kapus ir perlaidoti velionius jų gimtinėse – prie senųjų trobesių, memorialinių muziejų kiemuose ?
„Mes surėmę pečius I. Simonaitytės valią vykdysime, neskubėsime“, – dar pernai pavasarį paviešintos savo idėjos perlaidoti rašytojus palaikus Priekulėje neišsižada D. Kaunas.
Pagėgių meras V. Komskis patikino, jog I.Simonaitytei vietos atsirastų ir etnografinėse Bitėnų kaimo kapinaitėse: „Prie Rambyno kalno užkasta iš Vokietijos atgabena urna su filosofo ir rašytojo Vydūno pelenais. Ten sugulė spaustuvininko Martyno Jankaus giminės, daugelio kitų garsių mažlietuvių palaikai“.
I. Simonaitytė gimė ne Bitėnuose, o Klaipėdos apskrities Vanagų kaime. Išliko bažnyčia, kurioje ji buvo pakrikštyta, šalia – senosios kapinaitės. Priekulės namelyje iš Vilniaus atvykusi rašytoja tik vasarodavo.
Vanagiškiai į kovos dėl literatūros klasikės palaikų perkėlimo iš sostinės šurmulį dar neįsitraukė.
