Kai 2010 metais pasirodė „Trečiojo reicho triumfas“, R.Petrauskas neturėjo didelių lūkesčių. Šį istorinį veikalą apie Antrojo pasaulinio karo užuomazgas ir priežastis, vieną žiauriausių diktatorių Adolfą Hitlerį ir jo vadovaujamo Trečiojo reicho iškilimą žinomas komentatorius rašė labiausiai dėl to, kad ši istorija jam pačiam buvo nepaprastai įdomi.
Tačiau „Trečiojo reicho triumfas“ tapo bestseleriu – jo parduota 12,5 tūkstančio.
Planuojama išleisti dar vieną pustrečio tūkstančio egzempliorių tiražą.
Itin populiari tapo ir antroji serijos knyga „Lemtingi sprendimai“, pasirodžiusi 2013-aisiais.
Pirmuosius du R.Petrausko veikalus išleido leidykla „Tyto alba“. Tačiau pernai pasirodžiusią trečiąją knygą „Barbarosa“ autorius nutarė leisti pats.
Kelios savaitės iki Kalėdų pasirodęs 4 tūkst. egzempliorių tiražas jau irgi beveik išparduotas, tad ketinama jį pakartoti.
Per aštuonerius metus parduota daugiau kaip 25 tūkst. R.Petrausko trilogijos knygų. Bet diplomuotas istorikas iki šiol negalėjo išgyventi vien rašydamas jas: „Todėl ir nutariau įsitikinti, ar galima Lietuvoje būti vien rašytoju.“
Kūrėjui atitenka trupiniai
Rašyti 41 metų R.Petrauskui patinka. Pirmiausia jis išgarsėjo kaip krepšinio komentatorius, radijo ir televizijos laidų vedėjas.
Tačiau Klaipėdos universitete istorijos studijas baigęs vyras pomėgį gilintis į Antrojo pasaulinio karo priežastis ir pasekmes taip pat pavertė darbu.
Tačiau tas darbas iki šiol nėra pagrindinis. R.Petrausko pajamų šaltinis – intelektiniai žaidimai „Protų kovos“, kuriuos pats rengia ir veda.
„Rašau greta kitų darbų. Knyga – kaip trečioji sesė, prie jos prisėdu, jei lieka laiko. Bet noriu padaryti eksperimentą – gal rašymo galima nederinti su kitais darbais? Neišleidęs knygos pats to nepatikrinsiu. Jeigu knygą leidžia leidykla, rašytojui lieka nedaug“, – aiškino autorius.
Anot R.Petrausko, Lietuvoje yra keista leidybos sistema, pagal kurią rašytojui nuo knygos lieka trupiniai. Ir ne leidyklos dėl to kaltos, nes jos rizikuoja, be to, moka redaktoriams, maketuotojams, dizaineriams, spaustuvininkams, platintojams.
Autoriui nuo parduotos knygos savikainos, nelygu sutarties sąlygos, mokama 10–20 proc.
„Žinau ir tokių pavyzdžių, kai knyga kainuoja beveik 20 eurų, o rašytojui lieka tik euras. Lietuvoje parduoti 10 tūkstančių knygų yra didelis laimėjimas, nedaug kam tai pavyksta. Už tiek autorius gauna 10 tūkst. eurų. Tačiau jei knygą rašei penkerius metus, rezultatas rodo, kad tai finansiškai neapsimoka“, – sakė R.Petrauskas.
Aplinka – itin nedraugiška
Autorius negalėjo tiksliai suskaičiuoti, kiek jam kainavo išleisti „Barbarosą“. Bet sąnaudos – ne kiekvienam įkandamos.
„Vien spaustuvei sumokėjau dešimtis tūkstančių eurų. Teko atsiskaityti su dizaineriu, maketuotoju, redaktoriais, mokėti už žemėlapius ir brangias archyvų nuotraukas. Gal atsipirks, o gal ir ne. Bet turėdamas ištikimų skaitytojų rizikuoju mažiau nei pirmąją knygą parašęs žmogus, kuris nežino, ar jo knygą kas nors skaitys“, – svarstė R.Petrauskas.
Savarankiškai knygą išleidusiam autoriui teko susipažinti su aplinka, kuri irgi labai nedraugiška. „Nuėjau pas vienintelius knygų skirstytojus Lietuvoje, kurie užtikrina, kad jos patektų į visas įmanomas vietas: knygynus, prekybos centrus, degalines, miestus ir kaimus.
Jie pasakė, kad už šią paslaugą ima 45 procentus nuo knygos.Dar susimoki pridėtinės vertės mokestį, ir pusės sumos jau nėra“, – pasakojo R.Petrauskas.
Jis nuėjo kitu keliu: susitarė su interneto parduotuve bei dideliu knygynu ir pats atidarė interneto knygyną.
Taip nutarė pažiūrėti, ar įmanoma kovoti su sistema.
Tai nėra lengva, nes, pavyzdžiui, savo knygų jis negali parduoti bibliotekoms, mat jos perka per viešuosius pirkimus, o juose dalyvauja tik didieji žaidėjai.
Trečiosios R.Petrausko knygos nėra ir prekybos centruose, mat jie su pavieniais rašytojais net nesikalba. O jei ir kalbasi, tai kone paprašo nusimauti kelnes.
„Sistema tokia, kad savarankiškai knygą išleidęs žmogus gali pardavinėti savo knygas tik turguje ar interneto svetainėje“, – šyptelėjo R.Petrauskas.
Vertėjui moka daugiau
„Trečiojo reicho triumfas“ knygynuose kainavo apie 80 litų (apie 23 eurus). Pardavus 10 tūkst. knygų už jas surinkta apie 230 tūkst. eurų. Bet autorius iš šios sumos gavo trupinius.
Sužinojęs, kad knygos vertimas į anglų kalbą kainuotų apie 40–45 tūkst. svarų sterlingų (45–50 tūkst. eurų), rašytojas griebėsi už galvos.
„Man nekilo ranka jo užsakyti, nes neturėjau tiek pinigų. Be to, už knygos parašymą gavau keliskart mažiau, nei buvo prašoma už jos vertimą.
Gyvename mažoje šalyje, tad ir knygų tiražai nėra šimtatūkstantiniai, kad būtų galima pralobti, tačiau bet kuriuo atveju rinka veikia ne rašytojo naudai“, – įsitikinęs R.Petrauskas.
Vis dėlto jis nutarė pats būti savo knygos šeimininkas, nes tiktai taip bent iš dalies gali kontroliuoti padėtį.
Istorinių knygų autorius karą prieš sistemą pradėjo iš neblogų pozicijų, nes turėjo trečiosios jo knygos laukiančią skaitytojų auditoriją, kuriai nesvarbu, kur knyga pardavinėjama. Dar nepasirodžius „Barbarosai“ per dvi dienas internete jos buvo parduota 500 egzempliorių.
„Prarandu atsitiktinius skaitytojus, bet dar labiau vertinu nuolatinius, kurie yra mano rėmėjai, jie skatina rašyti toliau“, – sakė R.Petrauskas.
Pavojus – knygų piratai
R.Petrauskas anksčiau irgi ryžosi vienam eksperimentui. Jis – elektroninių knygų mėgėjas, tad savo lėšomis buvo išleidęs pirmąsias dvi elektronines trilogijos knygas.
„Leidykla kategoriškai draudė tai daryti, nes tai – verslo logikai prieštaraujantis žingsnis. Bet užsispyriau, sumokėjau apie 3000 litų (apie 870 eurų), kad knygos būtų perdarytos į elektroninį formatą.
Kitą dieną abi knygos jau buvo „Linkomanijoje“. Dar bandžiau kariauti su vėjo malūnais, bet greitai nuleidau rankas“, – pasakojo rašytojas.
Jam apmaudu, kad autoriaus teisės negerbiamos. Juolab kad piratas dažnai knygą kopijuoja tik iš idėjos, neturėdamas jokios finansinės paskatos.
Premijos už knygas – juokingos
Viena skaitomiausių šių dienų lietuvių autorių Kristina Sabaliauskaitė „Silva rerum“ tetralogiją (2008–2016 m.) pradėjo brandinti, tyrinėti ir kurti maždaug apie 2000-uosius, tad prie šio ciklo užtruko 16 metų.
Rašytoja negali atskleisti, kiek uždirbo iš Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse itin skaitomų knygų, nes tai riboja konfidencialios sutartys su leidyklomis.
„Kalbant apie viešas finansines išraiškas, Lietuvos valstybė šį mano kūrinį įvertino dukart po 290 eurų: 1000 litų premija, kai „Silva rerum“ tapo Metų knyga 2009-aisiais, ir tokia pat premija šį titulą laimėjus 2011 metais su „Silva rerum II“. Taigi – 580 eurų valdiškas įvertinimas už 16 metų darbą ir keturis romanus“, – sakė K.Sabaliauskaitė.
Anot rašytojos, daugeliui Lietuvos kūrėjų – ir populiarių, ir beveik neskaitomų – pragyventi padeda valstybinė parama – įvairios stipendijos, Rašytojų sąjungos administruojamos premijos.
„Bet norint tokios paramos gauti, reikia turėti mūsų literatūros „isteblišmento“ užnugarį“, – teigė K.Sabaliauskaitė.
Rašytoja tvirtino niekada nesvarsčiusi galimybės pati leisti savo knygas, nors tai – įmanomas ir populiarėjantis saviraiškos būdas.
„Geros leidyklos paprastai veikia ir kaip šlamšto filtras, jos turi tarptautinį įvaizdį, organizuoja autoriaus knygų platinimą, atlieka daug kitų kasdienių knygos gyvavimo darbų, kuriems daugelis rašytojų tiesiog neturi galimybių. O turint sutartį su užsienio leidėju galima tikėtis Lietuvos kultūros instituto paramos pagal Vertimų rėmimo programą.
Dėl lietuvių literatūros sklaidos institutas daug nuveikė, ir esu dėkinga, kad ši parama sudarė sąlygas mano knygų vertimams į lenkų ir latvių kalbas“, – sakė K.Sabaliauskaitė.
Leidėjai rizikuoja
Rūta Elijošaitytė-Kaikarė, Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomoji direktorė: „Knygos išleidimo sąnaudos priklauso nuo autoriaus, knygos žanro, spaudai naudojamų medžiagų, dizaino, maketo, vertimų ir daugybės kitų dalykų.
Galima išleisti ją kuo paprastesnę, per daug neinvestuoti, tačiau jei siekiama kokybės, teksto ir vaizdo išskirtinumo, kaina gali smarkiai išaugti.
Knygai parašyti pirmiausia reikia autoriaus. Tuomet prisideda kiti – redaktoriai, korektoriai, maketuotojai, dizaineriai, jeigu knyga verstinė, reikia vertėjo ir sumokėti už teises autoriui arba leidyklai.
Net ir spaustuvėje knyga dar nepradeda savo gyvenimo. Leidykla turi ieškoti būdų, kaip ją parduoti, – tartis su platintojais, knygynais, dažnai yra galimybė nusipirkti knygą ir leidyklos interneto puslapyje.
Kad knygą pastebėtų, reikia organizuoti jos pristatymus, rašyti straipsnius, siųsti po egzempliorių apžvalgininkams, o tai – papildomi pinigai.
Leidykla prisiima daugybę rizikų. Niekada nežinai, ar knyga bus populiari. Užsienio bestseleriai ne visada sulaukia dėmesio mūsų šalyje.
Lietuvoje knygų tiražai nėra dideli. Antai poezijos knygos leidžiamos 300–1000 egzempliorių tiražu ir paprastai kainuoja 5–8 eurus.
Gyvenimo būdo knygų tiražai didesni, kaina didesnė, tačiau dažniausiai tos knygos yra gausiai iliustruotos, didesnio formato, o tai – papildomos išlaidos.“
