Įvertinta ir ilgametė šio mokslininko veikla atverčiant primirštus Mažosios Lietuvos regiono, anksčiau vadinto Prūsų Lietuva, kultūros, knygų leidybos bei spaudos istorijos puslapius.
Literatai pateikė savo darbus
Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos ir jos partnerių tradiciškai organizuojamam populiariam konkursui pristatyta dar vienuolika pernai parašytų ir sudarytų įvairios tematikos knygų: Ritos Bijeikytės-Gatautės kūrybos rinktinė „Moteris su raudona“, Adelės Žičkuvienės ir Palmiros Martinkienės dokumentinė proza „Dvi žemaitės išdraskytų lizdų gandrai: „pyliavų bylos“ pėdsakais“, du Jolitos Herlyn romanai („Angelai neverkia“, „Veidu į saulę)“, Ritos Latvėnaitės pasakų knygelė vaikams „Kas tas Asis?“, Linos Mickutės knyga „Iliustruota Vydūno gyvenimo ir kūrybos istorija“ (dailininkė Birutė Bikelytė).
Tarp nominantų dar buvo Šilutės Hugo Šojaus muziejaus parengtas leidinys „Jeigu taip parašiau, tai taip ir bus buvę. Mažosios Lietuvos istorija I.Simonaitytės kūryboje“, Rimos Palinskaitės knyga „Vydūnas: regėjimai, darbai, atradimai“, prozininkės Sondros Simanos apsakymų rinktinė „Kitas takas“, Jūratės Sučylaitės „Laumės vaikas: eilėraščiai“, nyga apie garsųjį Klaipėdos krašto tautodailininką, Sibiro tremtinį Vytautą Majorą (sudarytoja Giedrė Ilginienė).
Darbus įvertinusi konkurso komisija nugalėtoju pripažino D.Kauną, parašiusį atsiminimais pagrįstą knygą apie I.Simonaitytės gyvenimo kelią, jos būdą. Ją išleido Vilniaus viešoji įstaiga „Akademinė leidyba“.
Vilniaus universiteto profesoriaus D.Kauno veikla ta pačia literatūros premiją įvertinta jau antrąjį kartą. Pirmoji prieš dešimtmetį I.Simonaitytės premija jam skirta už knygas „Klaipėdiškė“ ir „Mažosios Lietuvos knyga“.
Šiųmetis I.Simonaitytės literatūros premijos laureatas D.Kaunas bus paskelbtas ir pagerbtas Klaipėdos apskrities viešosios bibliotekos salėje sausio 23-ąją, artėjant rašytojos gimtadieniui.
Premija – už žvilgsnį į praeitį
Naujausią D.Kauno knygą I.Simonaitytės konkurso komisija įvertino reikšmingą autentiškos informacijos šaltinį lituanistams, pedagogams, istorikams, studentams, visiems besidomintiems savita Klaipėdos krašto praeitimi, jo istorija ir kultūra, literatūros palikimu.
Mažosios Lietuvos metraštininke vadinamos I Simonaitytės literatūrinės premijos tradicija užgimė dar sovietmečiu Klaipėdos rajone – tenykštis „Jaunosios gvardijos“ kolūkis ir Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyrius 1987 metais pasirašė sutartį dėl tokio apdovanojimo steigimo.
I.Simonaitytės literatūros premija kasmet teikiama už ryškius kūrinius, vienaip ar kitaip atspindinčius Klaipėdos krašto ir Mažosios Lietuvos dvasią, jos papročius ir tradicijas, bei darbus, įprasminančius rašytojos atminimą.
Anksčiau premiją rėmė bendrovės, privatūs asmenys, Klaipėdos apskrities viršininko administracija, bibiotekininkai. Kai jos likimas pakibo ore, buvęs apskrities bibliotekos vadovas Juozas Šikšnelis ir klaipėdietis verslininkas bendrovės „Mūsų laikas“ valdybos pirmininkas, žinomas kultūros mecenatas Rimantas Cibauskas sukirto delnais – pasirašė penkerių metų rašytojos premijos rėmimo sutartį.
Vėliau I.Simonaitytės literatūros konkurso sutartis pratęsta tokiam pat laikotarpiui, o premijos suma padidinta iki 2000 eurų.
Klasikės kapas netvarkomas
Laureato D.Kauno knygą „Aš esu Etmės Ėvė“ sudaro 1978–1983 metais užrašyti 57 I.Simonaitytę artimiau pažinojusių ir su ją bendravusių asmenų liudijimai, skelbiamos archyvinės nuotraukos, kai kurie dokumentai. Veikalas parengtas kaip mokslinė simonaitistikos šaltinių publikacija, jo paskirtis – įprasminti socialines ir kultūrines naujoves, propaguoti garsios asmenybės kūrybos idėjų tęstinumą.
I.Simonaitytės gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojas D.Kaunas subrandino mintį, jog pažymint rašytojos 120-ąsias gimimo metines vertėtų pagaliau įgyvendinti jos raštu išreikštą valią. Vilniuje gyvenusi klasikė norėjo būti palaidota Mažosios Lietuvos žemėje – Priekulės miestelyje, prie savo namelio, kuriame leisdavo vasaras.
„Sovietmečiu I.Simonaitytei buvo suteiktas LTSR liaudies rašytojos vardas, nepaisant giminaičių valios, ji palaidota Vilniuje ant kapo užritinant sunkų biustą, nors pati pageidavo amžinojo poilsio atgulti Priekulėje, prie savo vasarnamio. Per tą laiką mirė visi sostinėje gyvenę rašytojos artimieji ir amžininkai“, – pasakojo D.Kaunas.
Prižiūrėti ir tvarkyti lietuvių grožinės literatūros klasikės kapavietę Antakalnyje atsisakė mero Remigijaus Šimašiaus vadovaujama Vilniaus savivaldybė. Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) aktyvistai, pasak D.Kauno, irgi purtosi šios priedermės – esą neturintys tam nei laiko, nei lėšų.
Siūlo išeitį – perkelti palaikus
D.Kaunui atrodo, jog susiklosčius tokioms aplinkybėms, visi lengviau atsikvėptų, jeigu rašytojos palaikai būtų perkelti į Priekulę, ten, kur ji pati norėjo: „Šiame miestelyje dar gyvena jos artimieji, kapaviete pasirūpintų Gargždų muziejaus filialo darbuotojai ir I.Simonaitytės vardu pavadintos gimnazijos bendruomenė“.
Priekuliškė Laima Lemežienė, ilgai vadovavusi I.Simonaitytės memorialinei sodybai, prisiminė, jog jos palaikų perlaidojimo idėja sklandė, kai buvo rengiamasi minėti rašytojos gimimo 100-metį. Šios minties atsisakyta, pabūgus, kad Vilniuje palaidotų garsių žmonių palaikus persikelti į kitas vietoves užsimanys ir daugiau savivaldybių.
D.Kauno ne kartą viešai išsakyta idėja apie I.Simonaitytės valios įgyvendinimą nebuvo rimtai svarstoma ir vėliau. Tiesa, dabar ji vėl įgavo sparnus – rašytojos palaikų perkėlimu į Priekulę susirūpino dar vienas autoritetingas profesorius ir akademikas Eugenijus Jovaiša – valdančiosios valstiečių partijos narys, Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas.
Akademikų D.Kauno ir E.Jovaišos iniciatyvai I.Simonaitytės palaikus perkelti iš Vilniaus kapinių į Priekulę pritarė ir Klaipėdos rajono meras Vaclovas Dačkauskas. Tačiau ne visi pamario krašto gyventojai mano, jog toks sprendimas yra pats tinkamiausias.
Svajojo atgulti savame kieme
Gargždų krašto muziejui priklausanti I.Simonaitytės memorialinė sodyba yra žmonių lankoma viešoji erdvė, kur šurmuliuoja įvairūs kultūros renginiai. Perkėlus čionai rašytojos palaikus, muziejui, ko gero, tektų koreguoti savo veiklos kryptį. Muzika, triukšmas šalia žmogaus amžinojo poilsio vietos – sunkiai įsivaizduojami dalykai.
Be to, oponentai mano, jog klasikės palaikų vartymas ir kilnojimas būtų savavališka akcija. Tokiems veiksmams pirmiausiai reikėtų Kanadoje gyvenančių tiesioginių jos turto ir kūrybos palikimo paveldėtojų – I.Simonaitytės sesers Marijos vaikų – sutikimo. Kai kuriems žmonėms toks sumanymams nepriimtinas ir moralės požiūriu.
Sovietmečiu už gautą premiją Priekulėje vasarnamį pastačiusi I.Simonaitytė iš tikrųjų pageidavo paskutiniojo poilsio atgulti savo sodybos kiemelyje prie gėlynų ir sidabrinės eglės. Tačiau rašytoja pati yra minėjusi, kad jeigu nebūtų galima jos palaidoti prie namų, tuomet pageidautų ilsėtis ramybėje Vanagų kapinėse.
Kita vieta – šalia protėvių kapų
Lietuvių literatūros klasikės I.Simonaitytės palaikų perkėlimo problema, regis, jau ėmė kiršinti priekuliškius. Priešginiautojai įrodinėja, jog tokia idėja nesuderinama ir su Mažosios Lietuvos evangeliškosiomis tradicijoms – mirusieji prie savo namų laidojami tik nuošaliose Polinezijos salose, kur stinga vietos viešosioms kapinėms.
Jeigu sostinės savivaldybei, tenykštei literatų bendruomenei I.Simonaitytės amžinojo poilsio vietos priežiūra Antakalnyje iš tikrųjų tapo nepakeliama našta, yra dar viena išeitis: jos palaikus būtų galima perlaidoti netoli Priekulės, jos gimtojo Vanagų kaimo kapinaitėse. Ten ilsisi Ėvės ir kitų lietuvininkų protėviai.
I.Simonaitytės kūriniai pradingo iš mokyklų programų, jos kapas apleistas, tad D.Kaunas iš sostinės biurokratų ir literatų didelių permainų nesitiki: „Todėl ir sakau – klasikės palaikus perlaidojus Priekulėje, būtų išpildyta jos paskutinioji valia, ši vietovė įgytų papildomos vertės, sulauktų daugiau turistų ir kitokių svečių“.
Naujasis I.Simonaitytės premijos laureatas tikisi, jog po remonto duris atvėręs Priekulės muziejus taps ne tik rašytojos daiktų saugykla, bet ir jos asmenybę bei kūrybos palikimą aktualizuojančiu kultūros centru.
