Suprantu, kad visada atsiras visažinių kalbėtojų, linkusių samprotauti kone apie viską, pradedant Didžiąja Prancūzijos revoliucija ir baigiant „globalaus pasaulio“ ekonomika. Galiu tik pasakyti, kad sąvoka „kultūros politika“ yra didis nesusipratimas, kaip ir „grūdinės kultūros“.
Žodžiu, į daugelį šiandieną iškylančių klausimų galėčiau atsakyti (nieko netvirtindamas, nedėliodamas literatūros ir meno reiškinių į kokybės ir vertės lentynas), tik klausdamas: kaip Kultūros ministerijos valdininkai ir ekspertai galėjo patikėti, kad Lukiškių aikštėje dirbtinai supiltas betikslis, aklas, iš tolo matomas žemių kupstas, ant kurio neišvengiamai būtų vedžiojami dergiantys šunys ir lošiama domino, gali simbolizuoti partizanų žemines, kurios miškuose būdavo nematomos ir kone neaptinkamos, net kareiviams šautuvų durklais badant girių paklotę; tie kuklūs būstai savoje žemėje po žeme, kuriuose būdavo gydomos žaizdos, rotaprintu spausdinamos slaptosios žinios, prisiekiama ištikimybė, prie lajinės spingsulės rašomi dienoraščiai, eilėraščiai, laiškeliai motinoms, sesėms ir sužadėtinėms ir taip dažnai dar jaunystėje atsisveikinama su gyvenimu?
Kas pirmieji, vos tik atgavus Nepriklausomybę, nedelsdami savo atžalas išsiuntė į Vakarus, taip parodydami sektiną pavyzdį „paprastų žmonių“ emigracijos tvanui? Kas daugiatūkstantiniais tiražais drįsta leisti knygas, nuodingomis seilėmis apspjaudančias visa, kas šventa?
Kas per šimtmečius sukauptą mūsų kalbos ir dvasios lobyną vadina „patriarchiniu lietuvių kultūros lauku“, užmiršdami, kad būtent kaimas nuožmių pavergėjų apsuptyje išsaugojo mūsų savastį ir viltį? Kas ligi šiolei niekaip negali atsiplėšti nuo nafta ir dujomis trykštančio „didžiosios kaimynės“ spenio? Kas į Lietuvą įleido kraujasiurbius „snorus“ ir „ūkio bankus“?
Kas kietakaktiškai retransliuoja neapykantos ir patologiško keršto pritvinkusios televizijos laidas ir filmus? Kas ligi šiol rauda dėl nukeltų Žaliojo tilto pamėklių? Kas daugelį metų Europarlamente pila dvokias pamazgas ant dar trapaus mūsų valstybingumo ir pastangų išlikti savimi? Kas atkakliai ir netgi įsakmiai mums perša naujos Unijos idėją?
Kas, pasislėpę nei kurmiai ar sliekai, rausia slaptas landas plintančiai imigracijai iš Rytų? Ką taip rūstina mūsų Dainų šventės, Rasos, Užgavėnės ir tūkstantiniai tikinčiųjų atlaidai šimtametėse bažnyčiose? Kas baigia užgrobti didžiąją Lietuvos žemių dalį, ir tam grobimui nematyti pabaigos? Kas suteikė teisę liberalių pažiūrų „pasaulio piliečiams“, apsiskelbusiems literatūros, meno, filosofijos, istorijos ir politikos žinovais, trumpam sugrįžus į Lietuvą mokyti mus, kaip mes privalome gyventi, kaip kurti, o prieš ką nuolankiai nusižeminti, nes antraip neva liksime tamsiais provincialais, o sykiu nutyli, kad svetur mirusiųjų urnos perlaidojamos gimtojoje žemėje?
Niekada nepamirškime, koks savigarbos jausmas užlieja širdis patyrus, jog Nepriklausomybės šimtmečio dainų konkursą laimėjo Maironio ir Juozo Naujalio „Lietuva brangi“, sukurta Pirmosios nepriklausomybės metais: ji sužibo sutvisko negęstančia, dvasią apšviečiančia giesme, ir šimtmetį mes pajutome lyg vieną gilaus atsidūsėjimo akimirką.
Taip jau privalome žemai nusilenkti Didžiojo Lietuvių Kalbos Žodyno kūrėjams, kasdieniu triūsu prilygstantiems Dievo bitėms. Nepaliaukime branginti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, parodžiusio, kokios jaukios, pelyniškai žalsvos yra mūsų kraštovaizdžio spalvos ir kaip svarbu pajausti paslaptingus jų pustonius, o muzikoje – sakralius garsų šlamesius.
Beje, jokie „išaugę meniškumo reikalavimai“ nepadės parašyti gilių ir nepakartojamų knygų, nes visuotinių užduočių tiesiog nėra: arba atsiras saviti talentingi kūrėjai, arba ne, – tai nustatyti tikrai sunkiau nei visiškus Saulės ir Mėnulio užtemimus.
Abejotina, kad po kelių dešimtmečių tarsi žemės drebėjimas prasiverš galingos literatūros srautas, nebent pasinaudojus postmoderniomis instaliacijomis ir performansais būtų įsteigta talentų perykla. Tad ar ne geriau ir išmintingiau pasitenkinti tuo, ką turėjome ir tebeturime, nelenktyniaujant nei su niujorkais, nei su londonais ar berlynais, – juk britiški kurtai tikrai niekuo neypatingesni už lietuviškus skalikus, su kuriais taurus ir stumbrus medžiodavo mūsų kunigaikščiai.
Pagaliau vilkimės, kad donkichotiškasis vėjinis Šeduvos malūnas ims malti tik aukščiausios maistinės vertės grūdus. Nepamirškime, kad mažiausias sparnuotis kielė-ledspira plonais nageliais geba sutrupinti švintančio pavasario šešėliuose slūgstančio užsilikusio pajuodusio ledo klodus!
Ir dar: jokie išmanieji telefonai ir asmenukės, feisbukai ir internetai, net Tarptautinio valiutos fondo įsakai nepakeis mūsų akių spalvos, kraujo grupės ir nesunaikins brangių praeities prisiminimų dvasios. Tik neleiskime ardyti pietryčių šiluose švytinčių skruzdėlynų, išnuodyti skaidriųjų upokšnių ir mėlynųjų avilių, o iškirtę senąsias drevėtas pušis stenkimės atsodinti miškus, nes tai jie yra daukantiškosios poezijos prieglobstis.
Juk vienos (ypačiai didžiosios) tautos grėsliai gaudžia jaučių odos būgnais, o kitų lemtis – tylesnė už žolę, ir šito skirtumo nepakeis net įstabioji genetikos mokslo pažanga...
