„Kitų knygų“ kalėdinių dovanų gidas: kokias knygas verta dovanoti?

Dovanų ieškojimo stresu džiugaus švenčių laukimo nenorinti aptemdyti leidykla „Kitos knygos“ pateikia šiais metais išleistų knygų rekomendacijas.

Visame pasaulyje įvertinto tolimosios Indonezijos rašytojo Ekos Kurniawano, stiliumi lyginamo su Gabrieliu Garcia Marquezu, romanas „Grožis lyg žaizda“ – tai gotiška šeimos saga, kur be perstojo grumiasi tamsos ir šviesos jėgos.

Knygoje pasakojama nuostabaus grožio geidžiamiausios miesto prostitutės Devi Aju šeimos istorija. Ji – indonezietės ir olando palikuonė – žavinga, ori, stipri, tapusi miesto legenda. Ši moteris nusipelnė viso miesto pagarbos. Bet jos šeima kadaise buvo prakeikta. Čia ir yra visos istorijos ašis.

Grožis, nežmoniškai stipri meilė, žiaurumas, viešnamis, beprotybė, žmonės, gyvūnai, lavonai, dvasios, kūnai, ekskrementai, nekaltybė, išmintis ir naivumas – viskas knygoje susilieja į sraunią raibuliuojančią lemties upę.

Knyga tarsi kužda, kad gyvenimas nebūtinai priklauso nuo mūsų ar mums. Yra likimas, kuris Devi Aju šeimą išskiria iš kitų. Knygoje daug tamsios magijos ir kūniškumo. Daug neteisybės. Ši knyga – ir šiek tiek šiurpoka pasaka, ir legenda, kuria tikima kaip tiesa.

Lietuvių skaitytojai su kultiniu amerikiečių rašytoju Charlesu Bukowskiu susipažino 2004-aisiais, kai lietuvių kalba buvo pirmą kartą išleistas jo romanas „Paštas“. Vėliau pasirodė ištisa virtinė kitų jo romanų, poezijos ir apsakymų rinkinių, kuriais susižavėję Lietuvos skaitytojai sukūrė neformalų Ch.Bukowskio gerbėjų klubą.

2018 m. išleistas jau ketvirtasis geriausiu Ch.Bukowskio romanu laikomas „Pašto“ leidimas. Nuo šios knygos siūloma pradėti pažintį su šiuo rašytoju. Tai negailestinga dugne atsidūrusio žmogaus gyvenimo kronika, aštri bukinančios sistemos satyra, o kartu ir nuoširdi, gal net sentimentali graudžių meilės istorijų knyga.

Autoriaus alter ego Henris Činaskis – pašto tarnautojas, girtuoklis, lošėjas, mergišius, atsiskyrėlis – didžiulės emocinės jėgos ir juodojo humoro kupiname pasakojime atveria skaitytojui negailestingą Amerikos tikrovę.

Kaip teigia pats autorius, šią knygą parašyti jam prireikė dvidešimties naktų, dvidešimties pintų viskio, trisdešimt penkių pakuočių alaus ir aštuoniasdešimties cigarų.

Marina Abramović vertinama prieštaringai: vieniems ji kūrybinio įkvėpimo ir drąsos šaltinis, kitiems – šiuolaikinės meno industrijos simbolis. Treti žiūri į ją kaip į mokytoją ir naudojasi jos atrastu M.Abramović metodu – susikoncentruoti ir maksimaliai išgyventi dabarties momentą. Ketvirtiems menininkė – sėkmės lydima žvaigždė, galinti sau leisti asistentus ir plastines operacijas.

M.Abramović bendrauja ir su šamanais bei vienuoliais, ir su Lady Gaga. Ji yra moteris, kuri daro tai, ką nori, ir kai kam galbūt yra beribės vidinės laisvės simbolis.

Memuaruose „Eiti kiaurai sienas“ ji atsiskleidžia daugybe briaunų ir apie savo gyvenimą – meiles, santykius su griežta motina, sėkmės ir nesėkmes – rašo labai atvirai.

Svarbi pasakojimo linija – M.Abramović ir kito menininko Ulajaus meilės istorija. Tai dvylika kūrybos ir audringų santykių metų, iš kurių penkeri praleisti furgonu bastantis po Europą beveik be pinigų. Meilė baigėsi dramatišku simbolišku apsikabinimu Didžiosios kinų sienos fone.

Knygoje apžvelgiama beveik penkis dešimtmečius trunkanti M.Abramović karjera bei išskirtinė gyvenimo istorija, padariusi didžiulę įtaką jos kūrybai. Jos gyvenimas nuo jo neatsiejami kūriniai – tai nuolatinis balansavimas ties baimės, skausmo, nuovargio ir pavojaus riba, kompromisų nepripažįstanti emocinės ir dvasinės transformacijos paieška.

Žurnalistė iš Niujorko Bianca Bosker apie vyną nežinojo beveik nieko. Bet vieną dieną ji atrado alternatyvią visatą, kurioje gyvenimas paskiriamas skoniui, – someljė elito pasaulį ir tapo tikra vynomane.

Priblokšta vyno ekspertų atsidavimo, žinių ir iš pažiūros antžmogiškų jutiminių galių, B.Bosker imasi tyrinėti, kas kursto jų aistrą, kol galiausiai pati tampa viena jų – kamščio nuneštųjų.

Jauna ir ambicinga moteris keliauja į slaptas degustacijas, lankosi išskirtiniuose Niujorko restoranuose, didžiulėse vyno gamyklose, mokosi ragauti, spjaudyti ir atpažinti, iš kurio vynuogyno atkeliavo ragaujamas vynas.

Ji net gulasi į magnetinio rezonanso aparatą, nes ramybės neduoda klausimai: kuo tas vynas toks ypatingas ir kodėl žmonės dėl jo aukoja didžiules sumas ir atsisako kvepalų, skalbinių minkštiklio ar druskos? Tai, ką ji išsiaiškina, gali pakeisti jūsų vyno gėrimo įpročius – ir galbūt jūsų gyvenimo būdą – visiems laikams.

Šioje nuotykingoje atsiminimų knygoje autorė dalijasi atsiminimais apie savo, kaip someljė, karjeros pradžią. Tai elitinis skonių pasaulis be grimo.

Miško draugu ir žinovu tapęs vokiečių gamtininkas Peteris Wohllebenas savo pasaulį nustebinusias įžvalgas pateikia knygose „Paslaptingas medžių gyvenimas“ ir „Kaip gyvūnai jaučia ir supranta pasaulį“. Mokslinius tyrimus susiedamas su asmenine patirtimi autorius audžia lengvai suprantamus ir smagius pasakojimus.

Šios knygos padeda įsigilinti į gamtos pasaulį ir leidžia tiek vaikams, tiek suaugusiems į jį pažiūrėti visiškai naujomis akimis.

Knyga „Paslaptingas medžių gyvenimas“ jau išversta daugiau nei į 20 kalbų. Joje autorius teigia, kad miškas – tai socialinis tinklas, primenantis žmonių šeimas. Medžiai ne tik rūpestingai globoja savo atžalas, bet ir rūpinasi senais, ligotais kaimynais. Jie jaučia, nuvokia, atsimena.

Medžiai geba perteikti vienas kitam žinias ir net gali nudegti saulėje ar susiraukšlėti. Medžiai bendrauja. Vabzdžių apniktas medis skelbia pavojų – paskleidžia kvapą. Aplinkiniai, gavę tokią žinią, tuoj apsiginkluoja: išskiria vabzdžius atgrasančių medžiagų.

Knygoje „Kaip gyvūnai jaučia ir supranta pasaulį“ P.Wohllebenas empatiškai ir pagrįstai pasakoja, kaip mums puikiai pažįstami gyvūnai bendrauja ir elgiasi, ką suvokia ir ką galbūt jaučia. Nors tarp žmonių ir kitų gyvūnų yra akivaizdžių skirtumų, išties esame panašesni, nei buvome įpratę manyti.

Istorikas vizionierius Yuvalis Noah Harari, kurio knygos „Sapiens“ ir „Homo deus“ Lietuvoje pateko tarp populiariausių negrožinės literatūros kūrinių, yra pripažinęs, kad jį inspiravo kito autoriaus – amerikiečių antropologo Jaredo Diamondo – tyrimai, o ypač jo veikalas „Ginklai, mikrobai ir plienas“, pasirodęs prieš 20 metų.

„Būtent ši knyga man parodė, kad galima užduoti didžiuosius pasaulio istorijos klausimus ir gauti mokslu pagrįstus atsakymus“, – pareiškė Y.N.Hararis.

Knygoje apžvelgiama 13 tūkst. metų žmonijos istorija pasakojant apie imperijų, religijos, rašto, augalininkystės, ginklų atsiradimą. Remdamasis įvairių sričių – nuo archeologijos iki epidemiologijos – atradimais, J.Diamondas analizuoja, kodėl įvairių žemynų visuomenės vystėsi skirtingai ir kaip tai vyko.

Kodėl kapitalizmas nesuklestėjo Meksikos čiabuvių visuomenėje, merkantilizmas – Užsachario Afrikoje, moksliniai tyrimai – Kinijoje, o pažangios technologijos – Šiaurės Amerikos čiabuvių visuomenėje? Kodėl Australijos aborigenų visuomenėje neatsirado pavojingų mikrobų?

Paaiškindamas, kaip dabarties pasaulį nulėmė žmonių gyvenimo sąlygos ir aplinka, autorius argumentuotai sugriauna rasistinių istorijos teorijų pagrindus.

„Ginklai, mikrobai ir plienas“ kviečia į įkvepiančią istorinę kelionę po pasaulį, skatina permąstyti nuomones apie savo ir kitas tautas bei apskritai žmonijos raidą. Ją perskaitę galime geriau suprasti, kodėl pasaulis tapo toks, koks yra dabar.

„100 istorinių Vilniaus reliktų“ sėkmė įkvėpė miesto tyrinėtoją Darių Pocevičių panagrinėti vėlesnį 1944–1990 m. laikotarpį, kuris svarbus ne vien Vilniui, bet ir visai Lietuvai.

Per karą ištuštėjusi sostinė išaugo 5 kartus ir tapo namais beveik 600 tūkst. žmonių. Aplinkinius kaimelius versdama daugiabučių mikrorajonais pagal plotą ji padidėjo mažne 30 kartų. Daugiakalbiame megapolyje pirmąsyk per šimtametę istoriją lietuviai tapo dauguma.

Iš D.Pocevičiaus tyrimo matyti, kad sovietinis Vilniaus laikotarpis buvo margas, kontrastingas ir itin kontroversiškas. Analogų neturėję miesto pokyčiai knygoje atsispindi kitaip nei daugelyje ligšiolinių tyrimų, į šią istorijos atkarpą nepelnytai žiūrinčių tik per ideologinę prizmę.

Pagrindiniai knygos veikėjai – ne politikos ar kultūros elitas, o naujieji vilniečiai, „pirmoji karta nuo žagrės“. Jų rūpesčiai ir pramogos – štai kas pirmiausia domino autorių, susitelkusį į to meto kasdienybės kultūrą. Ji atsiskleidžia ne per sausus faktus, o per gyvąją miesto istoriją – iki šiol išlikusius įdomiausius viešosios erdvės reliktus.