„Stasio Šaltokos“ recenzija: apie laisvę viską mesti ir išvažiuoti

Ko tikėjausi iš šio klajūno? Gal egzotinių kelionių patarimų... O gal, tiksliau, – kam gi apsimetinėti ir dievagotis, kad jau aš tai ne? – sudomino, nes ir aš pati turiu Stasio savyje.

Stasys – pernai išleisto Gabijos Grušaitės antrojo romano „Stasys Šaltoka: vieneri metai“ pagrindinis veikėjas. Supratęs, kad sėkmingas niujorkiečio gyvenimas nebeteikia džiaugsmo, pajutęs, jog viduje atsivėrė tuštuma ir gyvenimas gerai atrodo tik per instagramo filtrus, jis leidžiasi į kelionę po Pietryčių Aziją, kur dienas leidžia pagal principą „go with the flow“. 

Man iškart kyla klausimas: kas yra ne tik instagrame, bet ir realybėje gerai atrodantis gyvenimas? Mūsų pačių sumanytų ar visuomenės primestų lūkesčių išsipildymas? Juk kad gyvenimas gerai atrodytų, pirmiausia turėtume nuspręsti, kas yra tas „gerai“. Pagrindinis knygos veikėjas neišreiškia lūkesčių dėl savo gerovės, todėl iš pradžių sunkoka suvokti, kokios priežastys jį privertė ieškoti žalesnės žolės – saviieška ar bėgimas nuo savo vidinių barjerų.

Panašu, jog jis ir pats nebežino, kaip nusakyti, kas yra toji siektina gerovė. Lūkesčių ir svajonių trūkumas pasirodo esanti ta paskata keisti gyvenimo kryptį: „Viską meti ir išvažiuoji ne todėl, kad pagaliau sukaupi drąsą sekti paskui seilėtas svajones, o todėl, kad staiga supranti, kad svajonės, kuriomis iki šiol tikėjai ir puoselėjai, – niekur neveda. <...> dabar nebėra jokių lūkesčių ir svajonių. Spurdančios širdelės. Fuck that shit.“ 

Kelionės po Aziją – oi kaip Lietuvoje ramiai sėdintiems paprastiems lietuviams tai svetima, oi, kaip sunku susitapatinti, oi, oi... Oi kaip nelengva rasti ryšį su geografiškai ir kultūriškai tolimais, su lokaliomis lietuvių problemomis visai nesusijusiais kraštais. O dar mat emigranto nuotykiai... Juk apie tokius daugeliui įdomiausia skaityti nebent plūstant Užkalnio keiksmams.

Bandau pabūti kailyje skeptiko, kuriam tuoj pat atšaučiau, jog šis per knygoje aprašomų Pietryčių Azijos politinių įvykių ir gamtos stichijos uždangą nesugebėjo pamatyti Stasio vidinio pasaulio, paviršutiniškai pažvelgė į jo apmąstymus ir nepasistengė „išlukštenti“ jo vidinės transformacijos, kuri gali priminti bet kurio iš mūsų išgyvenimus. 

Jaunas, bet ne tiek, kad nesinervintų dėl artėjančio trisdešimtojo jubiliejaus ir iš to kylančių egzistencinių klausimų, pasaulietiškas, bet dažnokai mintimis grįžtantis į vaikystę Vilniuje, ketinąs atsakyti į klausimą, ką daryti su savo gyvenimu, bet vietoje to vis plaukiąs pasroviui ir liekąs prie senų įpročių, tarp kurių – viskis, instagramas ir snobiškas sarkazmas. 

Kad ir likęs prie senų įpročių, Stasys visgi nenuplaukia pasroviui ir vidinę transformaciją, kuri yra pristatoma kaip šio romano tema, tam tikru mastu patiria. Ne, tai nėra tiesiogiai susiję su jo amžiaus sukelta vidine drama ir iš to galimai kylančia gilia savianalize. 

Netikėta jo draugo mirtis Tailande sukėlė vidinį lūžį, paskatino pagalvoti apie savo paties mirtingumą: „<...> viduje po truputį gimsta nenumaldomas gyvenimo troškimas – mylėti, kurti, džiaugtis ir duoti. Mąstau apie prabėgusius trisdešimt metų. Aleksas teisus, reikia jausti, viską jausti, matyti, galvoti ir daryti čia ir dabar. Alkis gyventi. Esu toks neįtikėtinai gyvas, laimingas vien todėl, kad kvėpuoju, kad šviečia saulė ir kūną glosto žydras dangus“ (p. 271).

Koks saldus vidinis atgimimas! Štai kaip gyvenimo prasmę išgrynina mirtis artimoje aplinkoje ir pasiplaukiojimas saulėje tviskančiame baseine. Išties, toks nušvitimas man pasirodė netikėtas, bandžiau suprasti, ar tai buvo dar vienas ironijos blyksnis, ar banalus ir veikėjui nebūdingas laimės pojūtis. Panašu į antrą variantą. Bet blyksniu ir teliko, nes tokiu džiaugsmingu tonu daugiau nėra kalbama.

Romano kalbos stilius – dar vienas autorės skaitytojui pamėtėtas deimančiukas. Vieni tai palaikys nešlifuotu anglies gabalu ir pasipiktinę mes knygą šalin, kitiems visi tie anglizmai, grotažymės ir keiksmažodžiai sužibės kaip natūralus būdas kalbėti instagrame laiką leidžiančios tūkstantmečio kartos lūpomis. 

Aštrūs pokalbiai tarp Vilniuje augusio Stasio, rusų oligarcho sūnaus Alekso ir iš Anglijos kaimo kilusio Kenio atrodo gyvi, tarsi iš tiesų ataidėję nuo daugiataučio Londono gatvių: „Wow, – prisėdęs suglemba Aleksas, kai Ahmedas pagaliau nuvažiuoja. – Žostka.“ – „Alkoholis nuodėmė, – mėgdžioja malaizietišką akcentą Aleksas. – Kretinai nx.“ – „Fuckin musulmonai, nenustebčiau, jei visa Putradžaja ant kreko“, – nusispjauna Kenis. Nekenčiu, kai kas nors spjaudosi. Fuckin Kenis“ (p.110).

Nereikia išsigąsti taisyklių laužymo! Mat šnekamoji, kupina anglų kalbos svetimybių kalba leidžia susidaryti ryškų, gal kiek šaržuotą niujorkietiško gyvenimo vaizdą: „Whatever, – gūžteli pečiais, ir pagalvoju, kad jai turbūt mažiau gaila savęs nei man.“ – „Atrodai kaip trash queen.“ – „Heroin chick, baby, – nusišypso“ (p. 52). Nepasakyčiau, kad šitoks kūrybinis pasirinkimas yra netikėtas ar rėžia akį, nes juk veikiama aplinkoje, kurioje iš tikrųjų lietuvių kalba dažnai susipina su anglų. 

Pastebėjote, jog romanas parašytas pirmuoju asmeniu? Intymu, tarsi gauni progą įlįsti į Stasio vidinį pasaulį. Dėl to atrodo gana lengva įsijausti į jo lakoniškus ir sarkastiškus, bet filosofiškus pamąstymus, sekti ne tik išorinius įvykius, bet ir jo vidinius pokyčius, santykį su aplinka. 

Vargšas Stasys – kalamas prie kryžiaus kaip netinkamo gyvenimo pavyzdys dėl dar pačioje romano pradžioje konstatuotos priklausomybės nuo socialinių tinklų. Nagi, meskite akmenį į jį tie, kas internete nepasidalijote nė viena nuotrauka, nė karto nežvilgtelėjote į savo virtualių draugų publikacijas!?? 

Panašu, kad socialinėms medijoms priskiriamas virtualaus pragaro, didinančio vidinę tūkstantmečio kartos tuštumą, vaidmuo. Dar romano santraukoje akcentuojamas esminis skirtumas tarp Stasio realaus gyvenimo ir jo profilio instagrame. Tačiau reikia pripažinti, kad jo asmeninis santykis su socialinėmis medijomis knygoje nėra giliai nagrinėjamas, nepaisant to, kad kartas nuo karto skaitytojas susiduria su keletu Stasio publikacijų bei grotažymių instagrame.

Kiek pasigendu gilesnio socialinių medijų įtakos Stasio vidiniam pasauliui nagrinėjimo ne tik dėl to, kad tai akcentuojama knygos aprašyme, bet ir dėl rašytojos išsilavinimo, – mat studijavo socialines medijas ir antropologiją – kuris jai suteikė kompetenciją išsamiau nagrinėti šią temą, pateikti daugiau įžvalgų. 

Kaip bebūtų, socialinės medijos savaime nėra blogis, nebent pats Stasys jį sukuria. Pavyzdžiui, jo pasidalinta neskoningo „architektūrinio vėmalo“ nuotrauka, pajuokianti islamo ir politinius Malaizijos įvykius, sukėlė neapykantos bangą internete. 

Stasys savo pasyvumu ir ironijos pliūpsniais, požiūriu į gyvenimą priminė mano mėgstamiausios knygos „Žmogus be savybių“ pagrindinį veikėją trisdešimt dvejų Ulrichą, kuris taip pat bandė įvardyti gyvenimo prasmę, bet buvo per daug abejingas ir pasyvus, kad sąmoningai formuotų savo charakterį ir paveiktų asmeninio ir socialinio gyvenimo eigą, labiau linko plūduriuoti gyvenimo paviršiuje arba plaukti pasroviui, nors iš pažiūros turėjo aštrų matematiko protą. Tai – XX a. pr. parašytas austrų rašytojo Roberto Muzilio filosofinis romanas, kurio pagrindinio veikėjo sėkmingas gyvenimas ir pilvo presas turbūt šiandien instagrame atrodytų taip pat gerai, kaip ir Stasio. 

Taigi, man visai nesinori vartant akis burbėti, kaip smarkiai tūkstantmečio karta rūpinasi savo įvaizdžiu ir kaip paviršutiniškai slysta gyvenimu, negebėdami kurti reikšmingų santykių ir rimtai žiūrėti į gyvenimą. Jeigu įvaizdžio kūrimas, geros reputacijos siekimas ir daugelis kitų socialinio gyvenimo aspektų persikėlė iš realybės į virtualybę ir tapo labiau matomais, dar nereiškia, jog tai staiga virto į tūkstantmečio kartos skiriamąjį tuštybės ženklą. 

Atvirkščiai – žmogaus poreikis susikurti gerą įvaizdį, turėti aukštą statusą ir gyvenimas pagal „get along and get ahead“ principą turi tūkstantmečių istoriją, per kurią keitėsi komunikacijos priemonės, bet ne prigimtis. Tačiau tai jau yra kitos knygos, kurią šiuo metu skaitau, tema. 

Kadangi Stasys iškart filosofiškai klausia, ką daryti su savo gyvenimu, gali kilti mintis, kad iš šios knygos galima tikėtis nušvitimo, laimingos vidinės dramos atomozgos ar atsakymų į universalius klausimus, kurie kyla buvusiems, esamiems ir būsimiems trisdešimtmečiams. Na, priklauso, kaip pažiūrėsi... Netikėtų filosofinių įžvalgų neatradau, tik galbūt tas po Stasio draugo Kenio mirties sužibęs pozityvumo blyksnis apie gyvenimo trapumą ir „carpe diem“ idėją buvo instagramo verta įkvepianti citata.

Ten pat, mano nuostabai, ir paminėtas tas stebuklingas, daugelio mūsų galvose besisukantis žodis: „Panyru į žydrą vandenį ir po juo išsiskleidžia melsvi saulės raibuliai, kurie viską aplink užpildo laime“ (p. 270). Ar Stasiui laimė yra sėkmės sinonimas? Panašu, kad ne šioje situacijoje. Bet visgi reikia tam tikros sėkmės, kad galėtum, kaip normalus vakarietis susikrauti lagaminą ir perskristi pusę pasaulio, kur žydrame baseino vandenyje išmoktum būti čia ir dabar. 

Mane Stasio ironiškas vidinis balsas sužavėjo. Sužavėjo klajūniškas gyvenimo etapas. Įkvėpė laisvė rinktis, ieškoti ir pažinti. Kuriame dar gyvenime, jei ne šiame? Gal kai kam keliavimas į tolimus kraštus, bandymas atrasti vis naujus horizontus, plaukimas pasroviui gali reikšti bėgimą nuo savęs ir problemų. 

Bet ar tie stabiliai įsitaisę savo komforto zonoje, įsisukę į kasdienių smulkmenų ratą, beveik nepastebintys, kaip bėga daugmaž vienodos dienos, yra sąmoningi ir sąžiningi sau? Jie irgi kariauja savus vidinius karus, yra kamuojami panašių egzistencinių klausimų ir kartais nori bėgti į visas keturias puses. Ir kas kad Stasį laiko paklydėliu (neduokdie juo būti!??), vis tiek slapta stebi jo klajokliškus nuotykius instagrame ir pavydi fuckin' laisvės.