Naujausias P.Coelho kūrinys – tai kvietimas iš naujo išgyventi kartos, kuri ilgėjosi kitokio – laisvės, taikos ir meilės kupino – pasaulio, svajones. Kartu su renginio dalyviais – tarptautinio menų ir muzikos festivalio „Yaga Gathering“ rengėju Antonu Shoomu, fotografais Gyčiu Vidžiūnu ir Monika Požerskyte-Kalvele, UFF salonų savininku, plaukų stilistu Valerijumi Gigevičiumi bus diskutuojama, kaip hipis transformavosi į šių dienų hipserį. Išgirsime įkvepiančias dalyvių istorijas, jų ieškojimus ir atradimus. Pokalbį ves Tomas van der Riklius.
Per „brunchą“ (vėlyvuosius pusryčius) bus galima išbandyti specialiai šiam renginiui sukurtą veganiškų patiekalų meniu. Naujausio romano leidimo proga kartu su P.Coelho kalbamės apie knygoje aprašomą hipių laikotarpį, keliones po pasaulį bei kūrybą.
– Kodėl savo naujausiame romane sugrįžote prie hipių laikų?
– Šiandien pasaulis vis dar pritvinkęs įvairių sričių – religinio, seksualinio, politinio ir kitokio pobūdžio – fundamentalizmo. Skirtingai nei hipių laikais, kai į kiekvieno asmens įsitikinimus ar pasirinkimą buvo žiūrima tolerantiškai. Todėl norėjosi grįžti prie šių idėjų.
– Ar vis dar palaikote ryšius su savo draugais, buvusiais hipiais? Kaip manote, ar jiems pavyko išsaugoti bent dalį hipiškos laisvės filosofijos?
– Bendrauju tik su vienu, buvusiu autobuso vairuotoju. Šiandien jis yra gerbiamas karo medicinos gydytojas.
– O ką jūs išsaugojote iš savo jaunystės laikų, kai keliavote magiškuoju autobusu?
– Manau, viską. Buvau hipis, toks ir liksiu amžinai. Vadovaujuosi kuo paprastesniu požiūriu į gyvenimą ir mintimi, kad visi didžiausiu pasaulio malonumai yra laisvai pasiekiami – tai vaikščiojimas, gamtos stebėjimas, meditacija, juokas ir ašaros jų nesigėdijant, pagalba tiems, kuriems jos reikia. Taip pat stengiuosi netapti lengvai manipuliuojama sistemos auka.
– Per hipių eros dešimtmetį pasaulyje įvyko daug reikšmingų įvykių, kurie nebuvo jau tokie „stebuklingi“, kaip jūsų aprašoma kelionė magiškuoju autobusu: Irano revoliucija, sovietų invazija į Afganistaną, Jom Kipuro karas tarp Izraelio ir Egipto bei Sirijos ir t. t. Kaip jūs žvelgiate į šiuos įvykius, tarsi iškrintančius iš taikaus hipių meto, turėjusio jums tokios didelės įtakos vėliau?
– Kalbėdamas apie šiuos įvykius galiu pridurti tik viena – kai turi ką nors padaryti, geriau jau neatidėliok, nes paskui gali būti per vėlu. Aš iki šiol gailiuosi, kad neiškeliavau į Siriją 2010 m., nors buvau vos valanda kelio nuo jos sienos!
– Žvelgiant į jūsų tarptautinę karjerą, iš tiesų nuostabu, kad nuolat sugrįždavote į savo knygose aprašytas vietas. Tik jau ne kaip romano veikėjas, bet kaip visame pasaulyje žinomas rašytojas. Kaip jausdavotės ten sugrįžęs?
– Viskas keičiasi. Kai lankiausi Peru, atsisakiau vykti į Maču Pikču, nes žinojau, kad ši vieta bus perpildyta turistų. Kristina (Coelho žmona. – Red.) vyko, tačiau negalėjo net normaliai pasivaikščioti. Stengiuosi nesigręžioti į praeitį kaip Loto žmona, kuri atsisuko pažvelgti į griūvančią Sodomą ir Gomorą ir, deja, pavirto druskos stulpu.
– Viskas keičiasi. Kai lankiausi Peru, atsisakiau vykti į Maču Pikču, nes žinojau, kad ši vieta bus perpildyta turistų. Kristina (Coelho žmona. – Red.) vyko, tačiau negalėjo net normaliai pasivaikščioti. Stengiuosi nesigręžioti į praeitį kaip Loto žmona, kuri atsisuko pažvelgti į griūvančią Sodomą ir Gomorą ir, deja, pavirto druskos stulpu.
– Sugrįžkime prie hipių kultūros. Kaip jūs vertinate keletą dalykų, būdingų šio laikotarpio dvasiai? Laisvi seksualiniai santykiai – ar jų banga vis dar tęsiasi? Narkotikai – kokia jų reikšmė ir ar pritartumėte jų legalizavimui? Priešinimasis naujų laikų madoms taip pat buvo būdingas hipiams, kurie vilkėdavo suplyšusius ar sunešiotus drabužius, išsiskirdavo nepriimtina laikysena. Šiandien įsigalėjęs vartotojiškos mados kultas verčia jaunus žmones vaikytis žinomiausių prekės ženklų ieškant kuo mažesnės kainos. Galbūt mums vertėtų atisakyti tokio mados kulto ir tapti savotiškais šių laikų hipiais?
– Manau, kad laisvų seksualinių santykių banga tęsiasi. Be abejonės, tai neišdildomas hipių seksualinės revoliucijos padarinys.
Marihuana šiandien yra legalizuota daugelyje pasaulio šalių, pavyzdžiui, Šveicarijoje jos galima įsigyti bet kurioje parduotuvėje. Tačiau nepritarčiau tokių narkotikų kaip heroinas ar kokainas legalizavimui. Visais laikais gyvuoja savotiška draudimų industrija, suryjanti milijonus vyriausybės pinigų, todėl, ko gero, marihuanai šiuo metu yra iškilęs pavojus.
Ir, žinoma, mums tikrai praverstų sugrįžti prie hipiškos filosofijos kalbant apie madą, juk ji stimuliuoja kūrybiškumą.
– Knygoje aprašoma viena scena Stambule, kurioje pora nusprendžia „aplankyti savo pačių sielas“, užuot pasirinkusi sužinoti visus jiems pasiūlytus dalykus iš anksto. Ar vis dar įmanoma patirti tokią asmeninę, transformuojačią kelionę, kokią išgyvenote jūs keliaudamas piligrimų arba hipių keliais?
– Manau, kad viskas priklauso nuo kiekvieno žmogaus. Tai, ką norėjau perduoti pasakodamas apie Stambulą, vis dar galima išgyventi realiai – stovėdami šio miesto traukinių stotyje jūs tikrai galite „susidurti“ su savo paties siela. Svarbiausia kuo daugiau keliauti. Deja, daugelis šiandien žengia Šv.Jokūbo keliu nepaleisdami telefono iš rankų, užuot žvelgę į pasaulį savo akimis. Geras interneto trikdis šioje vietoje būtų labai naudingas.
– „Meilė yra dar neatsakytas klausimas“, – rašote savo naujausiame romane „Hipis“. Esate vedęs daugiau nei 40 metų, o vis dar galite taip pasakyti? Nuostabu! Ar šis klausimas vis dar yra neatsakytas, o galbūt jis toks ir liks amžinai?
– Iš tiesų aš negyvenu susituokęs su vienu tokiu pačiu asmeniu – gyvenu su keletu Kristinų, kurios keitėsi per visą tą laiką. Aš taip pat nesu toks pat, koks buvau jaunystėje. Daugelis po vestuvių ceromijos mano, kad viskas išliks nepasikeitę dešimtmečius, tačiau taip nebus. Arba tu keitiesi pats, arba pabėgsi nuo asmens, kurį myli.
– Jūs buvote vienas iš aistringų socialinių tinklų gerbėjų. Kodėl nuo jų šiuo metu atsitraukėte?
– Socialiniai tinklai pasikeitė į blogąją pusę. Tarkime, aš esu įpratęs gauti laisvai pasiekiamą turinį iš „Facebooko“, tačiau dabar norima jį apmokestinti. Jo kūrėjai iš pradžių galbūt ir norėjo sukurti geresnį pasaulį virtualioje erdvėje, tačiau tai tebuvo iliuzija.
– Ką patartumėte žmonėms, kurie kenčia patyčias, kaltinimus, rasistinius ir kitokius įžeidimus socialiniuose tinkluose? Kaip jie turėtų elgtis?
– Ko gero, socialiniai tinklai išryškino tai, ką turime blogiausia, – puolimą, nukreiptą prieš kitą, bet paslėptą po anonimiškumo kauke. Kita vertus, stengiuosi per daug dėl to nesijaudinti, nes patyčias ar įvairius komentarus socialiniuose tinkluose galima užblokuoti ir pamiršti. Vis dėlto šis reiškinys yra skaudus, o pasaulis nuo to tampa tik liūdnesnis.
– Ar esate kada nors nukentėjęs nuo „netikrų naujienų“? Kaip jūs saugote savo privatumą, jeigu šiais laikais tai iš viso įmanoma?
– Neįmanoma, tačiau tikėkimės, kad tie, kurie šiandien valdo naujienų pasaulį, pritaikys griežtesnes taisykles ir apribojimus, susijusius su privatumo pažeidimais ir „netikrų naujienų“ kultu.
– Dažniausiai jūsų knygose pagrindinis herojus būna moteris, kaip rašytojas nuolat žvelgiate iš jų perspektyvos. Kokiais aspektais stengiatės atskleisti moteriškumą savo kūriniuose?
– Aš jaučiuosi turintis ir vyriško, ir moteriško prado. Moteris – tai kūrybingumo pradas, todėl mano knygose būtent dėl to jos ir vyrauja.
– Ar jūs domitės šių laikų neofeministiniais judėjimais, pavyzdžiui, „#MeToo“, nukreiptu prieš seksualinį priekabiavimą, ar „#Timesup“, reikalaujančiu lygių galimybių dirbančioms moterims? Ar tikite jų veiksmingumu?
– Viskas priklauso nuo šiomis problemomis suinteresuotų pusių. Retkarčiais atrodo, kad šie judėjimai manipuliuoja žmonių dėmesiu. Tačiau sutikime, kad moterys yra kur kas jautresnės ir supratingesnės nei vyrai (tai pabrėžiu ir savo knygose), tad tikrai žino, kaip kovoti su šiomis problemomis.
Daugiau informacijos apie P.Coelho knygos „Hipis“ pristatymą ČIA.
Parengta pagal žurnalo „Ela“ straipsnį / aut. Bruno Astuto
