Ta proga, trumpam atvykęs į Lietuvą, Rašytojų sąjungoje jis susitiko su gausiu būriu kolegų, bičiulių bei skaitytojų, o LR Prezidentūroje už ilgametį vertėjo darbą, taip pat žodynų sudarymą, jam įteiktas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžius.
Šis pokalbis vyko raštu V. V. Petrauskui jau sugrįžus į namus Kanadoje.
– Pokalbį norėtume pradėti nuo Jūsų apsilankymo Lietuvoje pirmą kartą po išvykimo į Kanadą 1993 metais. Kokie įspūdžiai, kas labiausiai krito į akis trumpam sugrįžus čia po ketvirčio amžiaus?
V. V. P.: Ne po ketvirčio... 1998 metais kartu su žmona Nijole buvome atvykę atostogų į Nidą, į Rašytojų kūrybos namus. O pastarąjį kartą į akis krito Vilniaus grožis... Toks artimas, atsinaujinęs miestas, visiškai kitoks nei anų stagnacijos laikų niūrus Vilnius. Tarsi pirmą kartą pamačiau, kokie nuostabūs senoviniai atnaujinti pastatai, anksčiau lyg tyčia slėpti po slogia pilkuma.
Ir knygynai, kvepiantys kava ir dailiai išdėliotomis knygomis, tokie jaukūs, nedideli, kaip ir pats miestas, ir knygynų darbuotojai, su šypsena skubantys aptarnauti. Ir gatvėse, ir parduotuvėse, ir kavinėse, ir apskritai visur kur kas daugiau šypsenų nei prieš dvidešimt metų... Pokyčių tiek daug, visų neišvardysi. O didžiausią įspūdį padarė mudviem su dukra Edita renginiai: susitikimas su kolegomis Rašytojų sąjungoje, Dainų šventė, Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo minėjimas ir šventė Prezidentūroje.
– Viename interviu prisipažinote, kad skaitytojas esate nuo mažens – meilė literatūrai vėliau ir atvedė prie vertimo. O kokios knygos vaikystėje pateko į Jūsų rankas ir kurios iki šiol neišdilo iš atminties?
V. V. P.: Vaikystėje pažinti pasaulį buvo įmanoma tik per knygas, o troškimas pažinti jį – begalinis. Daug knygų tuomet perėjo per rankas, bet giliausią įspūdį paliko Ignas Šeinius, jo „Kuprelis“, „Vasaros vaišės“, „Siegfried Immerselbe atsijaunina“, ir turiniu, ir kalba, ypač vaizdingais gamtos aprašymais, sakinio melodija, ritmu.
Vėliau, paauglystėje ir jaunystėje, kai užvaldė, pasak I. Šeiniaus, „tobulybės ir amžinybės ilgesys“, veltui ieškojau panašaus lygio kūrinių lietuvių kalba, neradau nieko, išskyrus Vaižgantą, Antaną Vienuolį, Vincą Krėvę-Mickevičių, labai nusivyliau tiek originalia, tiek verstine cenzūruota „produkcija“. Deja, ir dabar tos „produkcijos“ per akis, ypač vertimų, ir ne tik kokių nors „Briedžio“ ar „Obuolio“ tipo leidyklų platinamų.
– 1985-aisiais autobiografijoje rašėte: „Noras atskleisti Žmogaus dvasią, pasitelkus Žodžio alchemiją, skatino eiti vis tolyn nežinios nubrėžtais keliais nuo romanų kalbų stebuklingos darnos prie skandinavų kalbų polifonijos, nuo slavų kalbų ramybės prie arabų kalbos ilgesingo racionalumo – ir vienos, ir kitos žavėjo negirdėtų sąskambių paslaptimis, tuo mįslinguoju „sezamu“, atveriančiu duris į vis naują pasaulį.“ Ar, išvertęs įspūdingą dalį pasaulio literatūros lobyno, jaučiatės patenkinęs norą atskleisti žmogaus dvasią, t. y. ką esminio sužinojote apie žmogų iš tų knygų, kurias vertėte?
V. V. P.: Verčiant knygas, mane skatino noras ne tiek pačiam sužinoti apie Žmogų, kiek perteikti tą žinojimą kitiems, kitaip sakant, „atlikti kūrinį“, kaip, pavyzdžiui, pianistai varžosi stengdamiesi kuo savičiau atlikti kokį etiudą ir pan., kad jis skambėtų su tokia Įtaiga, tokia Galia, kokios siekė autorius.
Išgauti literatūros kūrinio skambesį įmanoma tik parenkant ir derinant žodžius, kurie vertėjo kalboje galėtų adekvačiai atskleisti autoriaus mintį ir nuotaiką. Laiške žydams (4, 12–13) labai įspūdingai aprašyta Žodžio galia (beje, ten kalbama apie Dievo žodį, bet kiekvienas Tiesos žodis, išeinantis iš mūsų lūpų, Dievo įkvėptas): „<...> žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją.
Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis. Jam nėra jokių paslėptų padarų, bet visa yra gryna ir atidengta akims to, kuriam turėsime duoti apyskaitą.“
Žinoma, turiu galvoje ne visas knygas ir ne visus rašytojus: ne kiekvienas autorius vertas tokių pastangų, vis rečiau pasitaiko tokių kaip Juanas Carlosas Onettis, Gabrielis Garcia Marquezas, Jaume Cabré ir t. t., kurie suteikia ypatingą progą drauge kurti jo (įsi)vaizduojamą Žmogų, tik jau savo kalba. Ir tik (įsi)vaizduojamą, nes Žmogus, mano galva, visiškai nepažinus, ir tai, ką sužinome apie jį vienoje knygoje, kitoje – paneigiama: literatūra – žaidimas gyvenimu, koks įmanomas tik knygose, autoriaus troškimas persikūnyti įdiegiamas skaitytojui, kuris skaitydamas turi galimybę geriau pažinti save, nors tas įspūdis apgaulingas – miražai niekada nepatenkina dykumoje pasiklydusiojo.
– Kiekviena knyga turbūt turi ne tik savo parašymo, bet ir vertimo bei išleidimo istoriją. O kokios istorijos yra labiausiai įstrigusios Jums per tuos vertimo dešimtmečius sovietų okupuotoje Lietuvoje?
V. V. P.: Tų istorijų būta begalė, apie jas pripasakojo buvęs „Vagos“ leidyklos direktorius Jonas Čekys, labai sąmojingai visomis spalvomis nupiešė rašytojas ir vertėjas Teodoras Četrauskas, vertėjas Virgilijus Čepliejus, ir aš pats ne sykį esu rašęs. Kartotis būtų beprasmiška, juo labiau kad tai buvo seniai ir apvilkta pseudoromantiška miglele.
– Pasaulio literatūros vertimai anuomet reikšmingai plėtė sovietmečio ribas. Laimantas Jonušys yra rašęs, kad tuomet būtent vertėjas „tapdavo literatūros pirmeiviu, įvedančiu į mūsų grožinę raštiją tai, ko joje iki tol nebuvo“. Kokius autorius bei kūrinius išskirtumėte kaip Jums pačiam atvėrusius visiškai kitokios literatūros, žodžio, kitoniško mąstymo erdves? Kita vertus, kiekvienas naujas kūrinys vertėjui yra jo paties kalbos, stiliaus, išmanymo ribų plėtimas. Matyt, neatsitiktinai apie vertimą ir pats kalbate kaip apie apeigas, kuriose per žodį pasineriama į kitą, kito tikrovę.
V. V. P.: Galimas daiktas, bet sovietmečiu įvesti ką nors nauja buvo itin sudėtinga, tekdavo griebtis išradingų manevrų, kad būtų įmanoma pateisinti „marksistiškai“. Lietuvoje tai buvo visiškai neįmanoma. Pirma, visų knygų vertimus tvirtindavo tik Maskva. Kita vertus, Lietuvoje „skaistybės sergėtojai“ buvo dar akylesni už maskvėnus: ką nors įtarę, įžvelgę tik tai, kas jiems vaidenasi, iškart skambindavo į „pilkuosius“ ar „baltuosius rūmus“.
Pats girdėjau, kaip literatūros žurnalo „Pergalė“ vyriausiasis redaktorius Juozas Macevičius „barė“ vieną bendradarbį: „Kam tu visada skambini į tuos rūmus, mes patys susitvarkysime be jų pagalbos.“ Beje, jis ir išdrįso spausdinti mano verstą Päro Lagerkvisto apysaką „Budelis“, nors tas autorius buvo nemalonėje, taip pat ir Lotynų Amerikos, Ispanijos ir Portugalijos autorių novelių vertimus.
Ką nors nauja, įdomaus versti skatino ir „Literatūros ir meno“ vyriausiasis redaktorius Vytautas Radaitis, ir kartą, pasikvietęs mane, tarėsi, ką daryti: vienas, dabar disidentu apsiskelbęs, žmogus reikalaująs išspausdinti jo „Ideologiškai Teisingą Žodį“ apie mano verstą Lotynų Amerikos autorių. Ką gi, nutarėme išmesti į šiukšlių dėžę ir apsimesti, kad laiškas negautas.
Laimei, Maskvoje buvo literatūros puoselėtojų, įvairiomis gudrybėmis įteisinusių tokius autorius kaip J. C. Onettis, Julio Cortazaras, Miguelis de Unamuno’as ir kt. Viena jų buvo Inesa Terterian, neprilygstama Lotynų Amerikos ir ispanų literatūros tyrinėtoja. Tad apie „literatūros pirmeivius“, ypač Lietuvoje, kalbėčiau atsargiau.
Literatūros vertimai sovietmečiu buvo veikiau kalbos puoselėjimo ir ugdymo priemonė, ypač devintajame dešimtmetyje, kai subrendo profesionalių vertėjų ir literatūros redaktorių karta. Lietuvos rašytojų kūriniai, išskyrus retas išimtis, ne tik turiniu ir forma, bet ir kalba buvo be galo skurdūs.
Pamenu, kartą pamačiau „Vagos“ leidyklos redaktorių Joną Pilypaitį kone perrašinėjant rankraštį; kai paklausiau, kokį vertimą redaguoja, jis atsakė, kad tai ne vertimas, o originalus lietuvių rašytojo kūrinys, išties labai „originalus“. Taip buvo „kuriama“ dalis lietuvių originaliosios literatūros.
– Pagal kokius kriterijus atsirenkate kūrinius, kuriuos norite išversti? Ar egzistuoja geros literatūros apibrėžimas pagal V. V. Petrauską?
V. V. P.: Kokių nors objektyvių kriterijų nėra ir, mano įsitikinimu, negali būti. Vertindamas literatūrą, atsirinkdamas kūrinius labiau pasikliauju savo nuovoka. Pirmiausia bandau įžiūrėti, ar knygoje slypi kokia gilesnė mintis, ar ji turi pažintinę vertę, kaip, pavyzdžiui, Paragvajaus rašytojo Augusto Roa Bastos „Žmogaus sūnus“, Meksikos rašytojo Agustino Yanezo „Prieš audrą“, katalonų rašytojo J. Cabré „Prisipažįstu“, – tokie kūriniai ir turiniu, ir forma, ir kalba, ir raiškos priemonėmis įdomūs ne tik skaitytojams, bet ir lietuvių rašytojams.
Toliau: keistumas, neįprastumas, savitumas, nepaisymas vartotojiško požiūrio, kai autorius žvelgia į pasaulį ir mato tai, ko nemato kiti, kai atveria duris į kambarį, kuriame mums iš pradžių nejauku, kol apsiprantame, kol pagaliau suvokiame, kad galime pažinti kitokį pasaulį, nebe tą, prie kurio buvome pripratę, pažinti drauge ir save, kokio nepažinome iki tol. Prie tokių autorių pirmiausia priskirčiau J. Cortazarą, G. Garcia Marquezą, kuriuos, beje, anuomet pasiūliau „Vagos“ leidyklai, Jorge’ę Luisą Borgesą ir dar daug kitų.
Be abejo, atrinkdamas knygas peržvelgiu ir įvairių šalių literatūros premijų sąrašus, nors pasikliauti jais irgi ne visada patartina. Perskaitau ir atsiliepimus, recenzijas, anotacijas internete, nors ir jomis pasitikėti juo labiau neverta – diduma būna užsakomojo pobūdžio. Skaitau kartą ir stebiuosi: net toks garsus rašytojas kaip Mario’us Vargas Llosa liaupsina dėmesio nevertą vienos pradedančiosios „rašytojos“ knygelę.
Apskritai, gera knyga – tai ne vien įvairių įvykių ir vaizdingų metaforų vėrinys, tai tiesiog naujų potyrių, naujų jausmų antplūdžio šaltinis, versmė, kurioje skaitytojas randa atgaivą, įsigyvendamas į svetimus gyvenimus, taip į juos įsijausdamas, kad pamiršta net savąjį.
Esu skaitęs internete, kad kai kurie skaitytojai taip įsitraukė į J. Cabré „Prisipažįstu“, kad nesugebėjo atsiplėšti, kol neužvertė paskutinio puslapio. Tai ir yra pats tikrasis rašytojo įvertinimas. Beje, ir vertėjo. Man pasitaikė gerų romanų, talentingų rašytojų kūrinių, vertimų, sužadinusių priešingą reakciją. Ypač baisūs buvo pokario laikų vertimai. Ne geresni ir kai kurie dabartiniai, tam tikrų leidyklų leidžiami.
– Skaitant Jūsų išverstą katalonų rašytojo J. Cabré romaną „Prisipažįstu“ akivaizdu, kad be pasiruošiamojo darbo perprantant katalonų ir ispanų kultūrų subtilybes, be Europos meno istorijos ir pasaulio istorijos išmanymo toks vertimas būtų neįmanomas. Ar prieš imdamasis naujos knygos atliekate „namų darbus“? O gal iššūkius, su kuriais susiduriate versdamas, esate labiau linkęs spręsti pakeliui?
V. V. P.: J. Cabré romano „Prisipažįstu“ atvejis ypatingas. Įvertinti tą knygą man pasiūlė leidyklos „Alma littera“ redaktorė koordinatorė Ingrida Dubauskienė. Žinoma, iškart įklimpau. Teko iš pradžių pasidomėti atsiliepimais apie romaną, suvokti jo idėją, o tik tada skaityti.
Skaičiau neatsiplėšdamas, tik retkarčiais aiškindamasis tam tikras realijas, nes apskritai sudėtingesnių vietų beveik neradau – romanas skaidrus kaip krištolas, ispanų ir katalonų istorija ir kultūra gerai pažįstama. Todėl labai apsidžiaugiau, kai po kurio laiko man pasiūlė ją versti.
Apskritai beveik visus iššūkius, Jūsų žodžiais tariant, bandau įveikti pakeliui, jau versdamas, nes skaitant viskas atrodo labai aišku, tik dirbdamas pamatau, kad, deja, ne viskas taip paprasta, kaip maniau. Tada jau tenka naršyti po internetą, enciklopedijas.
Tačiau, laimei, dabar beveik viską įmanoma surasti internete, viskas po ranka, visiškai kitaip nei sovietmečiu, kai tekdavo vaikščioti po bibliotekas ir net kaulyti spec. leidimų spec. leidiniams skaityti, o tie spec. leidiniai kartais būdavo paprasčiausios enciklopedijos, tik leistos užsienyje.
– Kokios vilkduobės knygose tyko net tokio patyrusio vertimo meistro kaip Jūs? Su kuo tenka labiausiai galynėtis, ką paaukoti stengiantis išsaugoti autoriaus stilių ir dvasią?
V. V. P.: Tokio dalyko kaip vilkduobės man neteko pažinti, tik „Vagos“ leidykloje redaguojant vertimus kartais tekdavo stebėtis žmonėmis, įkliūvančiais į jas per neapdairumą arba per pernelyg didelį pasitikėjimą savimi ar per neišmanymą.
O išsaugoti autoriaus stilių ir dvasią... Ar įmanoma adekvačiai išversti, kartą svarstėme su tokiu poezijos vertimo specialistu Aleksiu Churginu. Prisipažįstu, jam metami priekaištai visiškai teisingi, nes jo darbo metodas buvo labai savotiškas: pateikti kūrinį tokį, kad skambėtų sklandžiai ir aiškiai, kad būtų suprantamas, be jokių mįslių.
Jis tvirtino, kad poezijos apskritai neįmanoma išversti, ir parodė savo paties eilėraštį, kurį pats ir išvertė į rusų ir anglų kalbas: tai buvo trys skirtingi eilėraščiai, sakyčiau, trys variacijos ta pačia tema.
Tvirtinu be jokių apeliacijų, kad prozos vertimas – absoliučiai niekuo nesiskiria nuo poezijos vertimo, jeigu vertėjas yra ne amatininkas, o KŪRĖJAS. Nes tik kūrėjas gali kurti, o grožinis vertimas – kūryba.
Tuo įsitikinau ėmęsis Cervanteso „Don Kichoto“ ir G. Garcia Marquezo „Šimto metų vienatvės“. Versdamas pirmą puslapį baimingai žvilgčiojau į ankstesnį vertimą, o vėliau tik permesdavau akimis, ar kartais nepasitaiko kas nors labai panašaus, kad nebūčiau apkaltintas plagiatu. Nepasitaikė. Gal dabar kitas vertėjas, paneigdamas mano „kūrybą“, pateiktų SAVO variaciją Cervanteso ir G. Garcia Marquezo kūrinių tema?
Kaip ir verčiant poeziją, kartais tenka kai ką paaukoti, tik palyginti mažiau, bet vertimo teorija laikosi ir kompensacijos dėsnio: kas paaukota vienoje vietoje, gali būti kompensuota kitoje, aišku, tomis pačiomis raiškos priemonėmis.
– Ar verčiant mylimus autorius nekyla pavojaus įsitraukti į kūrinį su juo visiškai susitapatinant, gal net pačiam pasijaučiant „autoriumi“ ir bandant kūrinį „pagražinti“, pritaikyti lietuviškam kontekstui ar šiam laikui?
V. V. P.: Jeigu autorius tikras meistras, savo darbo virtuozas, nėra jokio pavojaus su juo susitapatinti ar net pačiam pasijusti „autoriumi“, bandyti kūrinį „pagražinti“, pritaikyti...
Būta to kadaise, mūsų ir ne tik mūsų vertimo priešaušryje. Ypač ryškus „pasijautimo autoriumi“ pavyzdys Anglijoje – seras Richardas Francis Burtonas, į anglų kalbą išvertęs ar veikiau savaip interpretavęs „Tūkstantį ir vieną naktį“.
Labai daug tokių „pagražinimų“, pamenu, būdavo rusų vertimuose, tai vadinamoji „otsiebiatina“, todėl kai kurie rusiški vertimai skambėdavo geriau nei originalas. Lietuvoje tokiu pavyzdžiu pateikčiau A. Churginą iš ankstesnių laikų, taip pat Vytautą P. Bložę ir Sigitą Gedą.
Na, o dabar vertėjai, kurie „pasijaučia autoriais“, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos paprastai apdovanojami „ypatingais diplomais“. Deja, jų gretos nepaprastai greitai gausėja.
– Jūsų gyvenime buvo ne viena knyga, kurios vertimo ir išleidimo teko laukti ilgai. Sovietmečio cenzūrą ir jos ideologines ribas tartum jau esame apmąstę. O kaip su šiandien galiojančiais komercijos standartais bei jos ribomis? Ar visada literatūra turi būti vien paklausi?
V. V. P.: Šių laikų komerciniai standartai yra žiauresni nei sovietmečio cenzūra: jei anksčiau tas kliūtis būdavo įmanoma kaip nors apeiti (I. Terterian pavyzdys), dabar jos neįveikiamos, leidykla paprasčiausiai atsisako knygos, ir baigta. Su leidėju nepasiginčysi, jam svarbiausia – pelnas. Net tokia leidykla kaip „Baltos lankos“, pasiskelbusi platinanti tik gerą literatūrą, leidžia komercinius skaitalus. Verslo pasaulis negailestingas.
Skaitytojai-pirkėjai-vartotojai dar negailestingesni, tai rodo visokie knygų-autorių-vertėjų „penketukai“ ir „dešimtukai“: vertinama masinė literatūra, nes vertina masinis skaitytojas, kuriam reikia „skaitalo“ paplūdimyje ar, kaip kadaise sakė Ilja Ilfas ir Jevgenijus Petrovas, „išvietėje kaip namie“, kur galima tuo pat metu greitosiomis pasiskaityti „ką nors lengva“.
Įdomus klausimas: o kas leistų nepaklausią literatūrą? Net buvęs Rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius Valentinas Sventickas kadaise man atsiuntė laišką ir pasiūlė išversti leidyklai kokią nors knygą, bet tokią, kad išgraibstytų kaip „Anglą ligonį“.
Labai malonus kolegos pasiūlymas, bet niekuo negalėjau jam padėti: romanas „Anglas ligonis“ pasirodė kaip tik tuo metu, kai į ekranus išėjo filmas. Gera proga pasitaiko, bet nesikartoja: lietuvių liaudies išmintis.
– Kaip per tuos penkis Jūsų kaip vertėjo darbo dešimtmečius keitėsi požiūris į vertimo meną? Kokiai vertimo mokyklai, tradicijai pats save priskiriate? Kokios ryškiausios vertimo tendencijos pastebimos šiandien?
V. V. P.: Sovietmečiu vertimo menas plėtojosi ir vystėsi palyginti sparčiai, tiesa, vertėjų buvo ne per daugiausia atitinkamai pagal leidžiamų knygų skaičių, bet diduma jų augo ir tobulėjo kaip profesionalai: taip subrendo ištisa vertėjų karta, gal apie dvidešimt, kurie paskutiniajame praeito amžiaus dešimtmetyje beveik visi tapo profesionalais. Sunku pasakyti, ar būta kokios nors ypatingos mokyklos. Kai kas mini Dominyko Urbo mokyklą, kai kas Vytauto Petrausko.
Bet visa tai tik migloti spėjimai, paprasčiausiai nebuvo jokios mokyklos, buvo tik dvi kryptys: liaudiškoji – D. Urbo, intelektualioji – V. Petrausko. D. Urbas reikalavo sodžiaus patirties ir kalbos, „kokia kalbėjo močiutė“. Aš laikiausi V. Petrausko krypties, nors pripažinau – iš dalies – ir D. Urbo racionalius reikalavimus kalbos grynumo prasme.
Apie šių dienų tendencijas vargu ar galėčiau ką nors pasakyti: vertimus paskaitau tik internete, pasitaiko mano buvusių kolegų, taip pat ir negirdėtų pavardžių. Buvę kolegos, aišku, laikosi senos krypties, jų patirtimi ir meistriškumu turėtų labiau domėtis jaunoji vertėjų karta: teko skaityti V. Čepliejaus, Nijolės R. Chijenienės, T. Četrausko, Prano Bieliausko, Broniaus Dovydaičio puikių vertimų, tačiau jaunieji vertėjai, išskyrus Liną Rybelį, Akvilę Melkūnaitę, Dalią Daugirdienę, Mėtą Žukaitę, nenuvilia tik retais atvejais.
– Iš naujo išvertėte G. Garcia Marquezo romaną „Šimtas metų vienatvės“, nes, pasak Jūsų, kiekvienas vertėjas vystosi, tobulėja kaip asmenybė – plečiasi jo akiratis, kinta požiūris į pasaulį, drauge tobulėja ugdomi vertimo įgūdžiai, tad po kurio laiko ankstesnis tekstas nebetenkina. O kokių knygų ar autorių dar imtumėtės iš naujo, prie ko norėtųsi grįžti?
V. V. P.: G. Garcia Marquezo romaną „Šimtas metų vienatvės“ buvau kadaise tik redagavęs, ir tai nesėkmingai, nes vertėja Elena Treinienė kategoriškai atsisakė mano taisymų. Mano manymu, tai buvo nepasisekęs vertimas, todėl po daugelio metų leidykla „Alma littera“ ryžosi išleisti knygą tik paredaguotą ir papildomai verstą Nijolės A. Petrauskienės, tačiau 2015 m., prireikus pakartoti vertimą, pasiūliau romaną versti iš naujo, nes seno apdaro lopymas nieko gera neduotų.
Palyginti su kitais G. Garcia Marquezo kūriniais, šis romanas ypatingas – tai buvo naujas žingsnis autoriaus kūrybinėje biografijoje. Galbūt po keliolikos metų kas nors bandys iš naujo jį versti, pateikti savo laiko variantą, nes klasiką kiekviena karta turėtų atnaujinti, bent jau vadinamąjį aukso fondą.
Be abejo, tobulų vertimų nėra ir būti negali, daugelį savo darbų norėčiau peržiūrėti, patobulinti, pašlifuoti, tačiau šiais laikais leidyklos skuba leisti kuo daugiau naujų, šiuolaikinių kūrinių, nors diduma jų nei forma, nei turiniu, nei stiliumi, nei raiškos priemonėmis, nei mintimi nė iš tolo negali prilygti senesniems, sakyčiau, nemirtingiems veikalams.
Norėčiau grįžti prie G. Garcia Marquezo, J. Cortazaro, J. C. Onetti, Carloso Fuenteso, kurių daug puikių kūrinių nėra versta, o ypač prie jų apsakymų – tragiška, kad šiais laikais, kaip ir sovietiniais, leidyklos atsisako leisti apsakymus, o juk minėti autoriai, ir ne tik jie, yra parašę tiesiog genialių dalykų.
– Kurias iš savo verstų knygų pats išskirtumėte kaip brangiausias, svarbiausias Jums asmeniškai? Kodėl?
V. V. P.: Tokių knygų būtų nemažai, nes didumą jų pats parinkau ir pasiūliau leidykloms, kitas verčiau mėgaudamasis; apskritai tokių savo verstų knygų, kurių nevertinu, beveik neturiu, gal pasitaiko viena kita atsitiktinė.
Na, brangiausios, svarbiausios – tai tos, prie kurių teko daugiausia dirbti, kitaip sakant, ilgiausiai sėdėti, nes, kaip juokaudavo mano gerbiami vertimo meistrai-magistrai, vertėjas dirba daugiausia ta kūno dalimi, kuri liečiasi su kėde. Juokai juokais, galva – svarbiausia.
Surūšiuoti, sudaryti sąrašo pagal svarbumą negalėčiau: man vienodai brangus ir Cervanteso „Don Kichotas“, ir J. Cortazaro „Žaidžiame „klases“, ir G. Garcia Marquezo „Patriarcho ruduo“ ir „Šimtas metų vienatvės“, ir J. Cabré „Prisipažįstu“...
Kiekviena jų turi savo vertimo istoriją, kiekviena užima garbingą vietą ne tik savo šalies, bet ir pasaulio literatūroje, turi ypatingą reikšmę ir svarbą Žmogaus Dvasiai... Kaip ir Biblija, kurią derėtų versti iš naujo, kad ji taptų kelrode žvaigžde kiekvienam žmogui.
– Neseniai prisipažinote, kad vis dažniau skaitote knygas, kurios lietuvių kalba turbūt niekada nepasirodys. Vertėjui tai, matyt, nedidelis džiaugsmas – klajoti po įspūdingus kraštovaizdžius ir neturėti galimybių jų parodyti kitiems?
V. V. P.: Vertėjas – geriausias skaitytojas, yra sakęs G. Garcia Marquezas, bet pats labai įtariai žiūrėjo į vertėjus, kurie išdrįsdavo versti jo paties kūrybą. Todėl vien skaityti, o ne versti vertėjui kančia, nes skaitydamas jis jau kuria įsivaizduojamą pasaulį savo kalba, jau numato, kokius žodžius, kokias raiškos priemones parinktų skaitomam autoriui, bet visa tai bergždžia.
Garsus mūsų tekstologas Aleksandras Žirgulys rausdamas kartą prisipažino, kad knygų negali skaityti be pieštuko, – paraštėse rašo pastabėles, taiso klaidas ir pan. Tad dažniausiai tenka valios pastangomis susidrausminti ir pasinerti į tekstą, nors ne visada pavyksta: kartais, kai pasitaiko itin įdomus posakis ir pan., netikėtai žybteli mintis – o kaip galėčiau pasakyti šią mintį lietuviškai?
– Skaitytojui vertėjas tampa ne tik langu į nežinomą literatūros pasaulį, tačiau ir savotišku autoriaus, ypač naujo, dar negirdėto, atstovu, galima sakyti, laiduotoju, nes būtent jo pavardė nežinomam kūriniui iš anksto suteikia tam tikros pridėtinės vertės. Šiandien jau išvertęs tokią gausybę pasaulio literatūros kūrinių ar turite laisvę versti tai, ką norite pats? Ar į Jūsų rekomendacijas bei siūlymus atsižvelgia leidyklos?
V. V. P.: Tiesą sakant, kiekvienas vertėjas turi laisvę versti tai, ką nori, tik pirmiausia turi perprasti laisvės sąvoką.
Arvydas Šliogeris savo veikale „Transcendencijos tyla“ gvildena net kelias, jo supratimu, laisvės sampratas: psichologinę, socialinę, ekonominę, politinę, egzistencinę ir t. t. Šventas Augustinas, aptardamas laisvės klausimą, tvirtino, kad Jėzus yra žmogaus laisvės Šiaurinė žvaigždė; be jo ji netenka krypties, nes, nepažindama tiesos, laisvė išsigimsta, izoliuojasi ir virsta plika savivale.
Anot Georgo Hegelio, laisvė yra įsisąmonintas būtinumas. Ko gero, šis teiginys man labiausiai tinka: tik suvokęs ir įsisąmoninęs, ko pageidauja leidyklos, turiu visišką laisvę rekomenduoti ir siūlyti knygas bei autorius.
Vadinasi, turiu susipažinti su leidyklos specifika, o tai dar viena būtinybė, įrašyta į darbo paieškų elementorių. Dabar galiu atsakyti, kad ne visada: asmuo, išklausantis mano pasiūlymą, irgi turi savo laisvės sampratą, kuri gerokai skiriasi nuo manosios. Taigi turiu laisvę versti ką tik širdis geidžia – tik „į stalčių“, bet tai jau tolygu trubadūro meilei...
– Raineris Maria Rilke parašė „Laiškus jaunam poetui“, o kokie būtų Jūsų „Laiškai jaunam vertėjui“, kokias svarbiausias meistrystės patirtis perduotumėte?
V. V. P.: Jaunam vertėjui patarčiau:
1. Niekada nesiimti to, ko nesupranti.
2. Gimtąją kalbą mokėti ne blogiau nei verčiamąją.
3. Versti mokytis verčiant, bet nebūtinai dėl honoraro.
4. Branginti savo garbę labiau nei banko sąskaitą.
5. Branginti skaitytojo sveikatą, kad neįskaustų galva skaitant atmestinai verstą knygą.
6. Niekada nesinaudoti „Google“ vertėju, nes honorarą gauna vertėjas, o ne „Google“.
– Ar skaitote šiuolaikinių lietuvių autorių kūrinius, nuosekliai sekate tai, kas vyksta mūsų literatūroje? Gal yra lietuviškų knygų, kurios, Jūsų manymu, būtų labai įdomios, pavyzdžiui, Kanados skaitytojams?
V. V. P.: Šiuolaikinių autorių kūrinių, deja, netenka daug skaityti: visų pirma, Kanadoje jų neįmanoma gauti; antra, paskaitęs recenziją, netenku noro imti jų į rankas; trečia, man atgrasi šiuolaikinių autorių pažiūra į žmogų kaip į biologinį reiškinį; ketvirta, man nepatinka nevalyvumas visame kame, o ypač literatūroje, ir t. t., ir pan. Lietuvos rašytojų kūrinius vertinu pagal tą pačią skalę kaip ir užsienio autorius.
Kad ir kaip keista, man artimiausia kūryba tų rašytojų, kurių nebėra: Antano Škėmos, Jurgio Kunčino, Ramūno Klimo, Juozo Apučio, Romualdo Granausko, Antano Ramono, Broniaus Radzevičiaus, Bitės Vilimaitės, ir esamų: Romualdo Lankausko, Danieliaus Mušinsko, Leonardo Gutausko...
Labai abejoju, ar Kanados skaitytojams būtų įdomios lietuvių kūrėjų knygos, juo labiau kad Kanadoje tebeviešpatauja protekcionistinė politika: verčiamos daugiausia tik Kanados rašytojų knygos iš vienos kalbos į kitą, nes Kanadoje dvi valstybinės ir šimtas keturiolika nevalstybinių kalbų, tad ir šalies viduje pasirinkimas nemažas. Kita vertus, Didysis Brolis per sieną užverčia savo makulatūra, be to, jis ir verčia visa, ką laiko reikalinga ir pravartu amerikiečio intelektui.
– Esate paskelbęs tekstų apie vertimo meną, recenzijų, iš jų, o ir klausantis Jūsų susitikime su kolegomis Rašytojų sąjungoje, pasitvirtino įspūdis, kad literatūra ir Jūsų darbas neabejotinai tebėra Jums didžioji aistra. O kas dar gyvenime, ne knyginėje, o tikroje realybėje suteikia tokio paties džiaugsmo ir užsidegimo?
V. V. P.: Niekas nesuteikia tokio džiaugsmo ir užsidegimo kaip gyvenimas knygose – tai pati tikriausioji tikrovė. Turbūt esate skaitę Antono Čechovo apsakymą „Lažybos“: kilus ginčui, kas humaniškiau – mirties bausmė ar kalėjimas iki gyvos galvos, bankininkas ir jaunas teisininkas susilažina iš dviejų milijonų, kad šis išsėdės vienutėje penkiolika metų. Ir išsėdėjo skaitydamas knygas. Ir išėjo likus kelioms valandoms iki sutarto laiko taip atsisakydamas honoraro... nes, kaip parašė savo atsisveikinimo laiške, penkiolika metų jis nematė žemės ir žmonių, bet knygų tikrovėje gėrė aromatingus vynus, dainavo dainas, miškuose vaikėsi elnius ir šernus, mylėjo moteris...
Apskritai versdamas mėgstu klausytis muzikos, aišku, su ausinukais, klasikinės, žinoma, mano mėgstamiausi – Johanas Sebastianas Bachas, Dietrichas Buxtehude, Felixas Mendelssohnas, chorinė muzika... Versdamas J. Cabré romaną „Eunucho šešėlyje“ beveik ištisai klausiausi Albano Bergo ir J. S. Bacho, nes jų kūriniais pagrįsta romano struktūra, muzikinės frazės dažnai sutampa su sakiniu, o visas romanas suskirstytas pagal A. Bergo kamerinį koncertą.
