Vos išleistas jos romanas „Anyta“ tapo skaitomiausia knyga Latvijoje. Knyga turėtų patikti ir lietuvių skaitytojams. Du latvių gyvenimo dešimtmečiai sunkiu istorinių virsmų periodu yra artimi ir suprantami lietuviams, patyrusiems daug panašių vargų, puoselėjusiems žmogiškumą ir tautos vertybes sunkiausiomis sąlygomis.
Ši kūrėja yra tikra lietuvių literatūros ambasadorė Latvijoje, Lietuvai nusipelniusi profesionaliais lietuvių literatūros vertimais į latvių kalbą – ir poezijos (yra išvertusi V. Mykolaičio-Putino „Būties valandą“, A. Maldonio rinkinį „Auga medžiai“, Just. Marcinkevičiaus „Sieną“, „Mindaugą“, „Katedrą“, taip pat – jo „Dienoraštį be datų“), ir prozos (išvertė R. Granausko romaną „Rūkas virš slėnių“, A. Šlepiko romaną „Mano vardas – Marytė“, V. Bubnio romaną „Balandžio plastėjime“, S. Šaltenio, J. Apučio apsakymus, K. Almeno „Pjūties metą“, E. Kurklietytės romaną „Šešėlių verpėja“ ir kt.).
Lietuvos ir lietuvių literatūros bičiulė D. Avuotinia 2008 m. apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi.
Paskutiniajame savo romane „Anyta“ („Vīramāte“, 2011), kurį ji vadina „kasdienišku romanu“, rašytoja emocingai pasakoja apie paprastos moters Netės likimą lemtingų Latvijai (o ir Lietuvai) XX amžiaus įvykių fone.
Ramų „Lydžių“ sodybos gyvenimą prie Žaležerio sugriauna 1940 m. okupacija, karas, pokario tremtys. Netei su motina tenka palikti gimtuosius namus, kurtis gyvenvietėje. Pamilusi jūreivį Jurį Priedytį ir už jo ištekėjusi, Netė pakliūva į nagus anytai – Jurio motinai Sofijai Pavlovnai, kuri iš kailio neriasi, kad tik išardytų sūnaus šeimą.
Netė pati užaugina sūnų Paulį, stengiasi būti kitokia anyta savo marčiai Sanitai, bet dabar jau ši pasirodo besanti velnio nešta ir pamesta ir sugriauna Netės sūnaus svajones apie laimę. Netės išmintis ir gerumas padeda sūnui nepalūžti, o jai pačiai susigrąžinti gimtuosius namus – ten grįžta ramybė ir kasdieniai darbai. Netė, kaip ta žemė, su visais susitaiko ir visiems atleidžia.
Žmogaus laimė trapi, ją griauna ir karai, smurtas, ir žmonių piktavališkumas, ydos, pavydas. Rašytoja kalba apie išdraskytus ir vėl atkurtus gimtuosius namus, apie meilę ir šeimą, apie tikras ir apgaulingas vertybes, apie žmogaus gyvenimo prasmę ir laimę.
Šis nuoširdus, išmintingas ir poetiškas pasakojimas apie gyvenimo trapumą ir žmogaus tvirtybę, apie laikinumą ir amžinumą negali palikti abejingų.
Romaną iš latvių kalbos puikiai išvertė vertėja, redaktorė Bronė Balčienė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė. Ji yra išvertusi į lietuvių kalbą A. Kolberto, A. Purinio romanus, daug latvių pasakų, kitų latvių rašytojų kūrinių.
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla pastaraisiais metais išleido reikšmingų latvių literatūros kūrinių: „Pavasaris bus kaip visuomet“, Šiuolaikinės latvių poezijos antologija, vertė Erika Drungytė, 2012; Maros Zalytės romaną „Penki pirštai“, vertė Erika Drungytė, 2016; Evos Martužos istorinį romaną „Petro priesaika“, vertė Jurgis Banevičius, 2017.
