Į Lietuvą kitą savaitę atvykstantis 69 metų amerikietis A.Lightmanas – rašytojas ir fizikas, humanitarinių ir tiksliųjų mokslų specialistas, dėstęs Harvardo universitete, Masačusetso technologijos institute, įvertintas daugeliu apdovanojimų.
A.Lightmanas – tiek daugybės esė apie mokslą, tiek kelių romanų autorius. Jam rūpi ir visatos atsiradimo paslaptys, ir vieno garsiausių fizikų Alberto Einsteino sapnai.
Daugiau nei į 30 kalbų išverstame A.Lightmano romane „Einšteino sapnai“ („Sofoklis“, vertė O.Daukšienė) skaitytojai kartu su jaunuoju A.Einsteinu, kuriančiu reliatyvumo teoriją, nusikelia į daugybę galimų pasaulių, kurie paremti netikrais sapnais ir tikrais fizikos dėsniais.
Lietuvoje šiais metais išleista ir A.Lightmano esė rinktinė „Atsitiktinė visata: pasaulis, kurį maneisi pažįstąs“ (vertė I.Jomantienė). Knyga skatina naujai pažvelgti į visuotinai pripažintas tiesas, įtraukia į paradoksalius visatos slėpinių apmąstymus.
A.Lightmanas dalyvaus kitą savaitę prasidedančiame literatūros festivalyje „Vilniaus lapai“. Prieš viešnagę jis davė interviu „Lietuvos rytui“.
– Jūsų naujausia knyga „Pagiriamasis žodis laiko švaistymui“ neišversta į lietuvių kalbą. Šiais laikais net svajojimą ar skaitymą kai kas gali laikyti laiko švaistymu. Ką jūs vadinate laiko švaistymu?
– Laiko švaistymu vadinu veiklą, kurios neriboja terminai ir tikslai.
– Knygoje teigiate: „Pirmyn, iššvaistykite šiek tiek laiko – tai jums naudinga.“ Kodėl lyg ir nenaudingas laiko leidimas gali būti mums naudingas?
– Šiandienos gyvenimas pasižymi itin greitu tempu ir hiperaktyvumu. Todėl nelieka pakankamai laiko ramiems apmąstymams, betikslėms minčių klajonėms. Savo dienas mes supjaustėme į 15 minučių produktyvumo tarpsnius, kad nė sekundė nenueitų veltui. Negana to, kas penkias minutes tikriname išmaniuosius telefonus.
Laikas, praleistas atsijungus nuo laidų pasaulio, be išorinių dirgiklių, be tvarkaraščių, naudingas mūsų kūrybiškumui, smegenų poilsiui, vidinio pasaulio stiprinimui.
– O ką vadinate vidiniu pasauliu?
– Tą mūsų dalį, kuri sapnuoja, įsivaizduoja, mąsto apie tai, kas mes esame ir kas mums yra svarbu.
– Jūsų manymu, kodėl tas vidinis pasaulis kenčia, kai mes manome, kad švaistome laiką? Kodėl žiūrėjimas pro langą, svajojimas ar rašytojo kūrybingumo užsiblokavimas mums dažniausiai atrodo kaip nenaudingas laikas?
– Daugelio šalių, ypač išsivysčiusių, kultūroje glūdi gilus pojūtis, dažnai nesąmoningas, kad laiko švaistymas yra nuodėmė, kažkas amoralaus.
Antrasis veiksnys susijęs su ekonomika. Pastaruosius penkiasdešimt metų milžinišką produktyvumo augimą skatina naujosios technologijos ir ypač greitosios komunikacijos. Visa tai, jei prisimintume posakį „Laikas – pinigai“, sukūrė dirbtinį pavojaus ir skubotumo jausmą, kai svarbi kiekviena minutė, kai kiekvieną sekundę galima ir net būtina paversti pinigais.
Vadovaujantis šia logika, jei laiko negalima paversti pinigais, jis yra nenaudingas. Dėl to ir jaučiamės kalti „švaistydami laiką“.
– Į lietuvių kalbą išverstos dvi jūsų knygos – „Einšteino sapnai“ ir „Atsitiktinė visata“. Pirmoji labiau grožinė, antroji – labiau mokslinė. Galima sakyti, kad šios dvi knygos puikiai atspindi jūsų asmenybę. Visą gyvenimą stengiatės suderinti meną ir mokslą. Esate net vienu metu dėstęs ir fiziką, ir kūrybinį rašymą. Kaip jumyse dera, atrodytų, tokie skirtingi dalykai?
– Nuo jaunystės aistringai domėjausi tiek mokslu, tiek menu. Vaikystės kambaryje buvau įsirengęs laboratoriją, konstruodavau raketas ir kitus prietaisus. Taip pat rašiau eilėraščius ir skaičiau romanus.
Mano manymu, daugumai jaunuolių rūpi tiek mokslas, tiek menas – jie pasižymi ir racionaliu, analitiniu, ir spontanišku, intuityviu protu.
Tačiau tėvai, mokytojai ir draugai sąmoningai ar nesąmoningai nukreipia mus viena ar kita linkme. Mes turėtume kiekvienam jaunam žmogui suteikti daugiau erdvės ir laisvės, kurios padėtų atsiskleisti jų domėjimosi sričių ir temperamentų įvairovei.
Asmeniškai aš priešinausi jėgoms, kurios vertė mane tapti tipišku vienpusiu žmogumi. Man taip pat pasisekė, kad dirbau institucijose, kurios leido man užsiimti ir menu, ir mokslu.
Mokslininko ir menininko buvimas šiame pasaulyje labai skiriasi, nors abu mąstymo tipai yra gyvybiškai svarbūs ir žmogiški. Jų derinimas man padėjo tapti įvairiapusiškesniu žmogumi.
– „Einšteino sapnus“ sudaro išgalvoti A.Einsteino sapnai. Kai skaičiau šį romaną, rūpėjo išsiaiškinti, ar A.Einsteinas dienoraščiuose paliko tikrų savo sapnų aprašymų.
– A.Einsteinas per gyvenimą beveik neužsiminė apie savo sapnus. Skaičiau, kad Niujorke jis keliems psichiatrams papasakojo porą savo sapnų, bet jie nebuvo itin įdomūs. Tad visus romane esančius sapnus sukūriau.
– Kaip mokslininkas, jūs, be abejo, žinote kone viską apie A.Einsteiną. Įdomu, ar jis mėgdavo skaityti grožinę literatūrą? Jei taip, gal jūs, jau kaip rašytojas, galėtumėte įsivaizduoti, ar jam būtų patikęs jūsų romanas?
– A.Einsteinas, kaip mes žinome, buvo labai kūrybingas. Jis mėgdavo ir pafilosofuoti. Tad, manyčiau, jį mano knyga vienu ar kitu atžvilgiu būtų sudominusi.
Aišku, pasaulyje sukurta tūkstančiai meno kūrinių, paremtų A.Einsteino gyvenimu ir idėjomis. Manyčiau, kad jam būtų malonu ir smagu matyti, kaip smarkiai kūrybinę pasaulio vaizduotę paveikė jo gyvenimas ir darbai.
Tačiau kažin ar tai jį būtų nustebinę. Mat nuo 1919 metų, kai buvo patvirtinta ir paskelbta A.Einsteino teorija apie tai, kaip Saulės gravitacija iškreipia šviesą, jis tapo pasauline garsenybe. A.Einsteinas žinojo apie savo šlovę.
– Jūsų „Atsitiktinė visata“ – žavių esė apie kosmosą knyga, kurioje daugiau klausimų nei atsakymų. Skaitydamas ją prisiminiau daugybę dokumentinių filmų apie Didžiojo sprogimo teoriją.
Vis dėlto nei juose, nei jūsų knygoje neradau atsakymo, kas buvo prieš Didįjį sprogimą. Net jeigu egzistuoja daugybė visatų (multivisatos teorija), juk turėjo būti kažkokia pradžia – turėjo iš kažko atsirasti pirmoji visata, ar ne?
– Įrodymai liudija, kad mūsų visata turėjo pradžią. Bet kažkas turėjo sukurti tą pradžią. Dauguma fizikų tiki, kad mūsų visata susikūrė dėl „kvantinių svyravimų“ anksčiau egzistavusioje erdvėje.
Žinome, kad mažiausios dalelės, atomai ir mažesnės, elgiasi kitaip, nei esame įpratę stebėdami kasdienį gyvenimą. Tai kvantinis pasaulis. Mažyčiame atomo pasaulyje dalelės gali materializuotis iš energijos. Jos taip pat gali būti išsyk keliose vietose. Pasaulį valdo labiau atsitiktinumai nei priežastingumas.
Tą keistą dalelių elgseną patvirtino eksperimentai laboratorijose, mokslininkai sudarė tai apibūdinančias lygtis. Turime gerus įrodymus, kad maždaug prieš 14 milijardų metų mūsų visata buvo mažesnė už atomą. Tad gana tikėtina, kad ją sukūrė kvantinis efektas. Egzistuoja panaši galimybė, kad kitos visatos atsiranda taip pat ir tai daro amžinai.
– Jūsų romanas „Ponas d“ parašytas iš Dievo pozicijų. Kas jums rūpėjo rašant šį kūrinį?
– Dievas, romane vadinamas Ponu d, turi dėdę ir tetą, kurie nuolatos pataria, kaip kurti pasaulį. Ponas d nėra lygiai toks pat, kokį jį vaizduoja tradicinės religijos. Jis yra visagalis ir visažinis, bet taip pat ir nuolankus, jis kartais klysta, pasitaiko, kad nenumato savo veiksmų pasekmių.
Kai Ponas d keliose planetose sukuria protingą gyvybę, iškyla įvairių moralinių ir filosofinių dilemų. Ponas d turi nutarti, kaip jas išspręsti, arba leisti vargšams kūriniams patiems kovoti už save.
Šį romaną rašiau norėdamas patyrinėti, kaip galima suderinti mokslą ir religiją. Bet taip pat siekiau sukurti literatūros kūrinį, kuris būtų smagus, vaizdingas ir literatūriškas. Knygoje pilna nuorodų į įvairias religines tradicijas.
– Žinau, kad pranašystės yra gana rizikingas reikalas, bet gal jūs galėtumėte pafantazuoti, kaip mes gyvensime artimoje ir tolimoje ateityje?
– Galėčiau tik nepaisydamas politinių ir socialinių problemų, kurios šiuo metu žaloja pasaulį.
Manyčiau, kad nuolat auganti sparta ir išoriniai dirgikliai griauna mūsų vidinį pasaulį. Bet, nepaisant to, homo sapiens sparčiai vystosi ir virsta nauja rūšimi, kurią būtų galima pavadinti homo techno – pusiau žmogumi, pusiau mašina.
Labai tikėtina, kad jau kitame amžiuje savo smegenyse turėsime įmontuotas mikroschemas, kurios mus jungs su internetu.
Tad galėsime per kelias minutes išmokti svetimą kalbą, mintimis bendrauti su kitais žmonėmis, atsisiųsti prisiminimus tų dalykų, kurie mums nebuvo nutikę, ir akimirksniu pakeisti savo asmenybę.
Mūsų smegenys pasidarys itin lanksčios ir lengvai keičiamos. Net šios netolimos ateities beveik neįmanoma įsivaizduoti. Ką jau kalbėti apie tolimesnę. Viskas keisis gerokai drastiškiau nei mūsų praeityje.
Festivalyje – būrys lietuvių ir užsienio rašytojų
Tarptautinis literatūros festivalis „Vilniaus lapai“ vyks lapkričio 8–11 d. „Menų spaustuvėje“, Valstybės pažinimo centre, „Meno forte“, bare „Peronas“ ir Vilniaus universitete.
Festivalyje šiemet dalyvaus keli pripažinti pasaulio rašytojai – įvyks susitikimai su amerikiečiu A.Lightmanu, britėmis J.Harris ir H.Oyeyemi, palestiniečiu Gh.Almadhounu.
Iš gausių susitikimų su lietuvių rašytojais reikėtų išskirti du renginius: vakarą su S.Parulskiu, kuris įvyks lapkričio 9 d. 19 val. „Menų spaustuvėje“, ir vakarą su A.A.Jonynu, kuris planuojamas lapkričio 11 d. 19 val.
