Lietuvių kalba 2002 m. pasirodęs jo romanas „Meilė trunka trejus metus“ ne vienerius metus buvo perkamiausia knyga, knygos pavadinimas virto sparnuotu posakiu.
Dabar F. Beigbederis pasikeitė. Buvęs naktinių vakarėlių liūtas – pavyzdingas sutuoktinis, rūpestingas dviejų dukterų tėvas. Sulaukęs penkiasdešimties, gyvenimą iš visų jėgų švaistęs autorius apie mirtį ima galvoti nuolat – ir vis labiau jos bijoti. Išeitis? Niekada nemirti.
Rašytojas leidžiasi į kelionę po naujausius mokslo atradimus, progresyviausias medicinos klinikas, įsiveržia į talentingiausių biologų ir genetikų laboratorijas trokšdamas išsiaiškinti, kaip gyventi amžinai.
Savo knygą „Gyvenimas be pabaigos“ („Tyto alba“, vertė I.Tuliševskaitė) Ukrainoje pristačiusį rašytoją kalbino kultūros žurnalistė Jelena Jurčenko.
– Savo naujoje knygoje „Gyvenimas be pabaigos“ nagrinėjate nemirtingumo temą. Ką pirmiausia pagalvojate išgirdęs žodį „mirtis“?
– Kad pasaulyje yra daugybė būdų ją atšvęsti. Deja, Prancūzijoje tai daroma nuobodžiai ir pilkai. Visi liūdi, verkia. O štai Azijoje su mirusiuoju atsisveikinama kitaip: jie apsitaiso baltais drabužiais ir linksminasi, juk jie tiki reinkarnacija.
Tibeto gyventojai gali surengti „pakasynas danguje“ – palaikų dalis išneša į kalnus, kad paukščiai nuskraidintų jas į dangų. Taivanyje laidotuvės virsta šou – jie šoka ir dainuoja. Iš pradžių norėjau parašyti smagią knygą apie mirtį. Nežinau, ar pavyko, bet pažadu: keletas komiškų vietų apie tokį absurdišką dalyką kaip mirtis knygoje bus.
Esu tikras, Dievas sukūrė Žemę ir žmogų, o paskui pažiūrėjo į jį ir pagalvojo: „Tu turi būti mirtingas“. Tik taip žmonės negalės greitai susidoroti su planeta. Deja, jis ir vėl apsiriko...
– O pats sau mirtį matavotės?
– Mirtis pati savaime – kvailystė. Antikos laikais filosofai aiškino mirties fenomeną taip: mirtis yra naudinga, nes jos dėka žmogus aštriau jaučia gyvenimo džiaugsmą ir įkvėpimą, kol yra gyvas, gali nuveikti ką nors daugiau. Bet aš laikau mirtį bjauriu ir nereikalingu dalyku, aš jos baisiausiai neapkenčiu. Ypač savo būsimos mirties.
Mes mirtingi, ir tai siaubinga, juk visi mes iš anksto „buvusieji“ – tie, apie kuriuos bus sakoma: „Jis gyveno“. Bet tegul silpnakinkiai dvesia tamsiame kampe, o aš nesiruošiu būti nuolankus kaulėtos senės berniukas. Išėjimas iš gyvenimo – tinginių dalia. Visi menininkai ieško nemirtingumo – tai juos ir pražudo.
– Atrodote džiugiai nusiteikęs ir puikios formos, tarsi užsikonservavęs.
– Taip yra todėl, kad aš leidžiu sau mėgautis malonumais – ir dideliais, ir mažais. Pagalvokite: ko iš mūsų nori daktarai? Kad mes nevalgytume skaniai, mestume gerti, kasdien piltume į save mineralinį vandenėlį, graužtume žalias daržoves ir sportuotume. Bet būtent toks elgesys ir sendina, daro mus paniurėlius. Imkite iš gyvenimo viską ir pasikliaukite tik savo genetika.
– Įsivaizduojate save seną ir bejėgį?
– Ne, nes iki pamišimo bijau senatvės. Baisiuosi ligomis – taip, aš sumautas hipochondrikas! O mirtis – išvis sadistiškas Dievo pramanas. Pirmiausia jis suteikia mums gyvenimo džiaugsmą, o paskui atima.
Mano, kaip ir bet kurio rašytojo, didžiausia priešė – mirtis. Nuoširdžiai tikiuosi, kad mano kūrinius skaitys būsimosios kartos ir kad iš 10–12 knygų, kurias parašiau, liks bent vienas sakinys, kurį žmonės cituos.
– Neseniai persikėlėte iš prašmatnaus Paryžiaus rajono į kaimelį prie Atlanto vandenyno. Tai irgi viena iš gyvenimą ilginančių rekomendacijų, aptartų su genetikais rašant „Gyvenimą be pabaigos“?
– Jūs teisi, oras Paryžiuje siaubingas. Dabar mes su žmona ir dukrele mėgaujamės gaivuma ir galvojame: kokia beprotybė buvo taip ilgai gyventi mieste! Dangoraižiai, amžinos automobilių grūstys, triukšmas – abejotini džiaugsmai, o gyvenimas ir taip trumpas.
XIX amžiuje buvo kieta gyventi megapolyje, o dabar turtuoliai išsikrausto arčiau gamtos, kad pasitiktų pasaulio pabaigą velniškai gražaus peizažo fone. Jūs štai juokiatės, o aš jums sakau: pasaulio pabaiga ne už kalnų.
O jeigu be juokų, genetikai ir aš sutariam dėl vieno dalyko: vienintelis būdas, leidžiantis pasiekti nemirtingumą, duoti naują gyvybę.
– Kadaise sakėte: „Dostojevskis rašė, kad užsidirbtų pinigų, o aš – kad patikčiau moterims“. O kas Jums antroje vietoje po moterų?
– Žinoma, merginos! (Juokiasi.)
– Visose Jūsų kūriniuose paliečiama uždraustų medžiagų tema. O ir paparacai ne kartą yra Jus pagavę. Kokias išvadas padarėte, gyvenime išragavęs nemažai narkotikų?
– Nuo mažumės skaičiau Charles‘į Baudelaire‘ą, Arthurą Rimbaud, Paulį Verlainą – taip buvau auklėjamas. Visi jie buvo užkietėję narkomanai. Tai mums netrukdo nagrinėti jų kūrybos mokykloje ir ja žavėtis. Literatūrą neretai kuria žmonės, kurie prisivartoję stimuliatorių išeina už normalios būsenos ribų.
Aš pats išbandžiau įvairius knygų rašymo būdus – su kokainu, su ekstaziu, rūkiau žolę, gėriau vyną ir degtinę. Man regis, geriausia priemonė – baltasis vynas. Burgundiškas.
Tokiems žmonėms kaip aš (o aš irgi jautrus, mane lengva sutrikdyti) labai svarbu rasti instrumentą, padedantį atleisti stabdžius, – kitaip rašant mane kažkas ims stabdyti, smaugti.
Pagal kp.ua parengė Lina Juodytė
