* * *
Kultūros barų nr. 6 perskaitęs rašytojos Astridos Petraitytės rašinį „Kantrybė ir aistra gyventi“, niekaip negaliu susitaikyti su vienu čia pareikštu teiginiu. Nors nesu kvalifikuotas literatūros specialistas, viliuosi gausiąs pritarimo savo prieštaravimams.
Petraitytė, apskritai labai subtiliai nagrinėdama bene talentingiausios ir išimtinai produktyvios mūsų literatūros mokslininkės prof. habil. dr. Viktorijos Daujotytės knygą „Vartai į abi puses“, kritikuoja jos požiūrį į Salomėją Nėrį: „Štai profesorė sako, kad jos ryšys su Salomėja Nėrimi sustiprėjo, kai prasidėjo pjudymas... [...] Tų, kurie kilniai atleidžia poetei jos „klaidą“, „sutrikimą“, visad norisi paklausti: ar atleidžiate ir už ištremtuosius, nukankintuosius KGB rūsiuose, už aukas, išniekintas Rainiuose, už miško brolių jaunystę, pražudytą bunkeriuose, ir t. t. – juk visa tai „natūrali“ Maskvos saulės nušvitimo Lietuvoje pasekmė.“
Petraitytė siūlo „atskirti Salomėjos Nėries (poetės) ir Salomėjos Bučienės (Lietuvos valstybingumo duobkasės) vaidmenis“ (p. 91).
Ką čia bepasakysi, sunkūs kaltinimai mesti Salomėjai Bučienei. Tačiau kaltinti galima ir poetę Salomėją Nėrį – juk „Poema apie Staliną“, „Bolševiko kelias“, „Keturi“ ir gausybė eilėraščių, parašytų 1940–1945 m., vadintini sovietiniais.
Tad kuo rašinio autorė remiasi, darydama skirtumą tarp poetės, kuri jai, atrodo, priimtina, ir „duobkasės“, kuri atmestina? Įžvalgioji literatūros tyrėja Daujotytė tokio skirtumo jokiu būdu negalėjo daryti. Čia aiškiai galioja principas arba – arba: arba kūrėją priimame su visais jo trūkumais, arba jį atmetame, nepaisydami teigiamų pusių.
Tai pasirinkimo problema, kurios tolesnis svarstymas, iškart noriu tą pasakyti, remsis Maironio žodžiais iš eilėraščio „Marija, Marija“, tapusio populiaria giesme: „Mes, klystantys žmonės, / Maldaujam malonės.“ Prie šio kreipimosi, kuris yra viso rašinio leitmotyvas, norėčiau pridurti Honoré de Balzaco mintį: „Viską suprasti – tai viską atleisti.“ Pamėginkime suprasti Salomėjos Nėries situaciją.
Žinoma, sunku atleisti nusikaltusiam, jei šis nemano suklydęs, nesijaučia kaltas. Tačiau ir tokiu atveju reikia ištirti visas jo nusikaltimo aplinkybes, paskatas. Juo labiau privalu atleisti tiems, kurie suvokė savo nusikaltimą ir dėl jo gailisi.
Kai perskaičiau Petraitytės rašinį ir apmąsčiau minėtą citatą, ėmiau ieškoti įrodymų, kokio masto „duobkasė“ buvo poetė. Paėmiau savo bičiulio Viktoro Aleknos (1915–2008), dvylika metų (1945–1957) kentėjusio sovietų kalėjimo ir Vorkutos lagerių pragare, knygą „Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis“ (Antra knyga. 2. – Vilnius: Vaga. 1997). Čia radau faktų, kurie leidžia paneigti ar bent gerokai sumenkinti jos kaip Lietuvos valstybingumo duobkasės vaidmenį.
Salomėja Nėris suartėjo su komunistais gerokai prieš 1940 m. okupaciją. Jau anksčiau poetės, kaip ir nemažos dalies kitų ano meto inteligentų, vaizduotėje komunistinės idėjos ir Sovietų Sąjungos įvaizdis įsitvirtino kaip patrauklus Lietuvos ateities modelis. Tad 1940 m. birželio okupacija ir vykdomi pertvarkymai jai atrodė iš esmės priimtini ir natūralūs, skatinantys džiaugtis, koks šviesus rytojus išaušo!
Alekna cituoja laikraštyje „Tarybų Lietuva“ tų metų spalio 13 d. išspausdintą jos atsakymą į kažkokį korespondento klausimą: „Laisvai skamba „Internacionalo“ reikšmingi ir svarūs žodžiai – pralaužtos paskutinės užtvaros ir varžtai, kalinę ir kaustę žmogaus protą. Šiandien žvilgsnis apmeta toliausius horizontus: didis bendras vieškelis, socializmo spindulių nušviestas, laisvas į visokiausią pažangą. Pramonės, mokslo ir meno darbininkų pažangai, kilimui ir kūrybai nėra ribų“ (p. 477). Taigi Lietuvai, jos žmonėms ir poetei atsivėrė neribotos perspektyvos!
Tačiau būtume neteisūs, manydami, kad Salomėja Nėris nematė ir šiokių tokių naujojo gyvenimo grimasų. Alekna knygoje pateikė pavyzdį, kuris atskleidžia poetės naivumą, neįžvalgumą, bet liudija ją neturėjus piktos valios. 1941 m. vasario viduryje, kai Salomėja Nėris jau buvo išrinkta SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputate, istorikė Vanda Sruogienė, rašytojo Balio Sruogos žmona, ėmusi poetei priekaištauti, kad prisisegė raudoną žvaigždę.
„Salomėja išraudo, pažvelgė man tiesiai į akis, – rašo Sruogienė, – ir tarė:
– Aš parašiau poemą, aš sutikau būti atstove, aš važiuosiu į Maskvą, nes man pažadėta duoti pasimatymą su Stalinu. Aš jam pasakysiu, kaip rusai skriaudžia Lietuvą“ (p. 505).
Taigi poetė žinojo, bent nujautė, kas vyksta okupuotoje Lietuvoje, tačiau jai atrodė, kad visos negerovės atsitiktinės, kylančios iš pavienių pareigūnų veiksmų, ir būsią pašalintos, kai apie jas sužinos Stalinas!
Halina Korsakienė knygoje „Veidai ir likimai“ užsimena: „Kartą, jai [Nėriai] grįžus iš Maskvos, paprašėme ją papasakoti įspūdžius. Tepasakė kelias frazes, iš kurių ypač įstrigo pabrėžtinai kartojami žodžiai:
– Tokie kontrastai! Visur tokie kontrastai!“ (p. 510).
1941 m. birželio 14–15 dienomis Lietuvoje prasidėję masiniai ištisų šeimų trėmimai labiausiai palietė aktyvius inteligentus. Alekna, pacitavęs Antano Venclovos komentarą, aiškinantį ir delikačiai pateisinantį šią neprilygstamo žiaurumo akciją, rašo: „SN areštai ir trėmimai nepaprastai sukrėtė“ (p. 521).
Rapolas Šaltenis, pedagogas ir literatas, atsiminimuose rašė, kad birželio 16 d. pas Michaliną Meškauskienę atėjusi Salomėja Nėris „buvo baisi, perėjo per kambarį, pasižiūrėjo klaikiom akim, net rankos mum nepadavė, tik linktelėjo kažkam, pasukusi galvą, akys – lyg naktį nemiegojusi. Matyt, vis sielvartavo, o gal sąžinė graužė...“ (p. 522).
Nežinia, kaip toliau būtų plėtojęsis tasai tragiškas nusiteikimas, jei po savaitės nebūtų prasidėjęs hitlerinės Vokietijos žygis į Sovietų Sąjungą. Karas iš pirmos dienos sukėlė poetei tokių likiminių rūpesčių, kad ją slėgę trėmimai nublanko. Gal buvo linkusi juos net pateisinti, kaip tą darė Venclova, o juo labiau sovietų valdžios aktyvistai.
Salomėją pasiekiančius kritiškus atsiliepimus apie Lietuvoje įvestą „proletariato diktatūrą“ iki 1941 m. birželio 14-osios slopino jos įtraukimas į bolševikų partijos „akcijas“. Turėdami visą valdžią savo rankose, sovietai to neafišavo ir stengėsi pridengti, užmaskuoti, kas vyksta iš tikrųjų. Vienas iš gudriausių būdų – į visokias komisijas įtraukti žymius, visuomenei gerai žinomus, savanaudiškumu neįtariamus asmenis. Tarp jų buvo ir žmonių, visiškai tolimų komunistų ideologijai ir tikslams. Taip kurtas įvaizdis, kad sovietų veiksmai išreiškia plačiosios visuomenės valią ir norus.
Štai vadinamasis Liaudies seimas sudarė 20 narių delegaciją, kuriai pavedė SSRS Aukščiausiajai Tarybai įteikti deklaraciją, kad Lietuvos Respublika nori stoti į Sovietų Sąjungą. Tarp tų delegatų net penki ne seimo nariai: Salomėja Nėris, žymiausias lietuvių operos solistas Kipras Petrauskas, aktyvaus XIX a. pab.–XX a. pr. veikėjo Liudo Vaineikio našlė rašytoja Stasė Vaineikienė (abu pastarieji vargu ar bent kiek susiję su komunistų veikimu Lietuvoje).
Dar du – Karolis Didžiulis (iki 1940 m. Grosmanas) ir agronomas Matas Mickis (1940 m. birželį Justo Paleckio sudarytos pirmosios vyriausybės žemės ūkio ministras) – kaip užsiangažavę komunistai buvo pagerbti tuo, kad važiavo į Maskvą, nebūdami seimo nariai.
Salomėja Nėris irgi galėjo jaustis pagerbta, kad ją įtraukė į delegaciją, o jos palankumą ypač sustiprino tai, kad buvo „išrinkta“ SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputate. Vargu ar rasis žmogus, kurio daugiau ar mažiau nesvaigintų aukštas įvertinimas, nuolat pabrėžiama jo vertė, plačiai atveriamos durys veiklai.
Anot Maksimo Gorkio, didžiuotis savimi – žmogiška. To neišvengė ir Salomėja Nėris. Juo labiau kad poetės kūryba ėmė plačiai sklisti po visą Sovietų Sąjungą, sparčiai didėjo ir jos pajamos. Nors nebuvo godi, plūstantys honorarai vis dėlto glostė ne vien kišenę, bet ir savimeilę.
Alekna užsiminė, kad 1940 m. rugpjūčio 13 d. jos „lauktuvių“ sąraše nurodyta, jog Maskvoje kaip delegatė gavusi 5000 rublių ir honorarą už „Poemos apie Staliną“ vertimą į rusų kalbą (p. 428). Kokio dydžio tas honoraras, neaišku, bet veikiausiai nemažas, nes menininkams sovietai pinigų nešykštėjo. 1941 m. sausio 12 d. Lietuvos spaudoje paskelbta, kad Lituanistikos instituto komisija Nėriai už poemą „Eglė žalčių karalienė“ paskyrė 1000 Lt premiją. Kaip SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatė ji gaudavo 500 rb. mėnesinį atlyginimą.
Apie honorarus galima spręsti iš tokio kiek vėlesnio fakto – 1942 m. spalio 23 d. per sąjunginį radiją poetė perskaitė savo eilėraštį „Motulė“, turintį 88 eilutes. Už tai sumokėta po 5 rb. už eilutę, t. y. 440 rublių (p. 573), beveik mėnesinis jos kaip deputatės atlyginimas. Karo metais įkainiai tikriausiai nebuvo didesni negu iki karo, tik rublio perkamoji galia buvusi mažesnė.
Taigi pirmieji valdžios Lietuvoje metai poetę svaigino – slopino jos kritiškumą, izoliavo, nors ir ne visiškai, nuo grėsmingų reiškinių. Pirmosiomis karo savaitėmis, kai beveik kasdien teko žvelgti mirčiai į akis, o ir paskui, kai atsidūrė Rusijos gilumoje, poetė dar bandė viską teisinti įtemptomis karo sąlygomis.
Vis dėlto pamažu ėmė vis aiškiau suvokti, kas iš tikrųjų vyksta. 1942 m. sausio 15 d., jau gyvendama Ufoje, savo rezignaciją išreiškė eilėraštyje „Maironiui“. Jis toks išraiškingas, tiesiog priešiškas sovietinio gyvenimo stiliui, kad 1947 m. perskaitęs jos „Poezijos“ antrąjį tomą, nustebau, kaip leidinio sudarytojas Antanas Venclova nepristigo drąsos to eilėraščio įdėti.
O dabar man vis kyla įtarimas, kad tie, kurie ieško kuo skaudesnių žodžių, įrodinėdami poetę buvus ir likus Lietuvos duobkase, nėra šio eilėraščio skaitę.
MAIRONIUI
Sako, mirdamas mane tu keikei,
O numiręs surūstėjai dar labiau.
Ligi šiol aš negaliu vis atsipeikėt,
Juk tave mylėjau ir gerbiau.
Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti?
Ar galėjau – tais pačiais keliais?
Gena, gena pikto dievo rykštė –
Atgalion ir atsigręžt neleis.
Aplink žemę skridusi su vėtrom,
Vėl išgirsiu mylimus vardus.
Tik akmuo, paduotas duonos vietoj,
Bus man atpildas skurdus.
Ir nenoriu sau geresnio nieko,
Tik prie žemės prisiglaust brangios,
Būti tėviškės arimų slieku,
Mėlyna rugiagėle rugiuos.
Ar bereikia iškalbingesnio argumento, kuris atskleistų poetės sąmonėje slypėjusį tragiškos lemties suvokimą? Kartu nesiimu spręsti, kaip Nėris įstengė su šio eilėraščio eilute „Gena, gena pikto dievo rykštė“ suderinti tais pačiais metais parašytą eilėraštį „Maskva“, kur sakoma:
Regiu ir vėl
Galingus Kremliaus bokštus:
Ten rymo Stalino šviesi galva.
Palieku šią mįslę literatūrologams ar psichologams. Tačiau ar mesime į poetę dar vieną akmenį, kad ji, pasidavusi mums nežinomiems veiksniams, suderino nesuderinamus dalykus?
Vis dėlto akmenų svaidytojams derėtų atsižvelgti į paskutines Salomėjos Nėries gyvenimo savaites. 1945 m. birželio 9 d. poetė Kaune buvo paguldyta į Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Čia slapčiausių jos minčių patikėtine tapo mokytoja Jadvyga Laurinavičiūtė, su kuria draugavo 1931–1934 m.
Praleidusi ligoninėje dvi savaites, poetė jai sakė, kad nori būti palaidota su bažnytinėmis apeigomis. Medicinos seserų pakviesta patikima moteris pažadėjo atvesti gerą kunigą. Birželio 25 d. vakare kunigui Juozui Gustui pavyko slapčia patekti į Salomėjos Bučienės palatą ir atlikti viską, kas privalu mirštančiam ligoniui: išklausė išpažinties, aprūpino komunija, patepė aliejais (p. 695–696). Taigi Salomėja Nėris, atlikusi atgailą, iš esmės imant, tapo Katalikų Bažnyčios nare.
Kaip vertinti šį mirštančiosios poelgį? Vertinimas, suprantama, priklausys nuo vertintojo pažiūrų. Tačiau pamėginkime jį paaiškinti pagal Katalikų Bažnyčios principus, kuriuos, reikia manyti, pripažįsta ir tie, kurie išsijuosę smerkia poetę.
Po ilgų metų grįždama į savo Bažnyčią, Salomėja Nėris gavo didelę malonę. Tokią malonę, kurios pavyzdžių randame Šventajame Rašte. Čia malonę nusikaltėliams suteikia pats Kristus, ragindamas žmones, kad būtų jiems maloningi. Bene patraukliausias pavyzdys – Evangelijos pagal Joną epizodas, kai fariziejai ir Rašto aiškintojai atveda pas Kristų moterį, sugautą svetimaujant, t. y. nesilaikančią santuokinės ištikimybės.
Provokuodami Kristų, jie klausia, ar, vykdant Mozės įstatymą, reikėtų užmušti nusidėjėlę akmenimis. Kristaus atsakymas juos sutrikdo: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį.“ Atsakymo apstulbinti moters kaltintojai išsiskirstė, o Kristus jai pasakė: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“ (Jn 8, 3–11). Taigi Kristus suteikė jai malonę, net nereikalaudamas iš jos kokio nors pažado.
„Rašto žinovams“ žinotinas dar vienas pavyzdys. Kristus buvo nukryžiuotas tarp dviejų piktadarių, iš kurių vienas tyčiojosi iš jo, o antras kreipėsi maldaudamas: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ Kristus atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manim būsi rojuje“ (Lk 23, 39–43). Taigi ir šiam nusikaltėliui suteikta malonė.
Tačiau yra žmonių, net ir teologų, kurie nenori suteikti malonės Salomėjai Nėriai, nors jos nusikaltimai Lietuvai nėra patys didžiausi ir atgrasiausi. Ar jos veikla, likviduojant Lietuvos nepriklausomybę, lygintina, pavyzdžiui, su Vinco Krėvės-Mickevičiaus indėliu, likviduojant Antano Smetonos režimą? Tiesa, jis veikiai pasitraukė iš Justo Paleckio vyriausybės, bet LKP vadovybė pripažino jo nuopelnus, už kuriuos dosniai atlygino – 1940 m. lapkričio 16 d. buvo įkurta Lietuvos SSR mokslų akademija, o jos prezidentu patvirtintas Krėvė-Mickevičius.
Gausybė iškilių Lietuvos intelektualų, nors ir neužėmė svarbių postų, vienaip ar kitaip rėmė sovietinės santvarkos primetimą Lietuvai. Antai 1940 m. liepos 21 d. pradėjus posėdžiauti vadinamajam Liaudies seimui, inteligentijos vardu jau kitą dieną jį pasveikino Kostas Korsakas, perskaitęs daugelio to meto įžymybių pasirašytą kreipimąsi, linkintį seimui visokeriopos sėkmės.
Paminėsiu tik pačius žymiausius to rašto „signatarus“ – tai rašytojas Kazys Boruta, ekonomistas prof. Petras Šalčius, muziejininkas ir dailininkas doc. Paulius Galaunė, operos solistė Vladislava Grigaitienė, kompozitorius ir dirigentas Juozas Tallat-Kelpša, operos dainininkas Juozas Mažeika, dirigentas Mykolas Bukša, kompozitorius prof. Juozas Gruodis, kompozitorius prof. Stasys Šimkus, istorikas prof. Zenonas Ivinskis, dailininkė Domicelė Tarabildienė, rašytojas Julius Būtėnas ir kt. (p. 451).
Ne vienas iš jų, likęs Lietuvoje, po karo aktyviai įsitraukė į socializmo „statybas“. Salomėja Nėris jį „statė“ keletą metų, o šie – net iki poros dešimtmečių. Tačiau jų niekas nevadina Lietuvos valstybingumo duobkasiais. Kodėl vertinimai tokie skirtingi?
Poetės gyvenimo baigtis įpareigoja mus suteikti jai malonę ir nesvaidyti neapykantos akmenų. Tuo nenoriu pasakyti, kad nereikėtų nagrinėti jos vaidmens tamsiosios pusės, tačiau žiūrėkime į tai, kaip chirurgai žiūri į nuodingą votį – ją atveria, neniekindami paciento.
Nepaisant „voties“, Salomėja Nėris verta išskirtinės pagarbos. Lietuvių literatūros enciklopedijoje prof. Juozas Girdzijauskas rašo: „Strofinio monometrinio [= eilėraščio] žymiausia virtuozė – S. Nėris. XX a. [= poezijos] raidą labiausiai paveikė rinkiniai – Binkio „100 pavasarių“ (1923), Mykolaičio-Putino „Tarp dviejų aušrų“ (1927), Nėries „Diemedžiu žydėsiu“ (1938).“
O kartu ji verta ir atjautos.
