Pateikiame Philo Millerio iš „The Herald“ interviu su autore.
Gail Honeyman papurto galvą lyg norėdama pabusti iš akinančio, visiškai neįtikėtino sapno.
Susitikome vienoje vakarų Glazgo kavinių – ten pat, kur iš dalies vyksta ir jos pirmojo romano, sukėlusio šį lengvą, bet malonų sąmyšį, veiksmas. Knygos pavadinimas – „Eleonorai Olifant viskas gerai“ (Eleanor Oliphant is Completely Fine). Tai jaudinantis, juokingas ir galiausiai pribloškiantis kūrinys, o kartu ir fenomenali retenybė – dėl šio debiutinio Škotijoje parašyto romano literatūros pasaulį supurtė tikrų tikriausia karštinė.
45-erių Gail Honeyman romaną rašė dirbdama Glazgo universitete. Kaip ir daugelis siekiančiųjų rašytojo karjeros, kūrė brangiomis laisvo laiko nuotrupomis rytais, vakarais, per atostogas. Tačiau, kai romanas buvo baigtas ir įteiktas agentei, leidėjai dėl jo stačiai pamišo. „Tai mane ne juokais pribloškė“, – prisipažįsta rašytoja.
2015-ųjų Frankfurto knygų mugės išvakarėse dėl romano leidybos teisių užvirė nuožmi kova. Galiausiai paskelbta, kad po „įtempto aukciono, vykusio tarp aštuonių konkurentų“, teises išleisti šią ir dar tik rašysimą antrąją autorės knygą už „stambią šešiaženklę sumą“ įsigijo leidybos milžinė „Harper Collins“.
Vėliau romano vertimo teisės parduotos dvidešimt aštuonioms skirtingų šalių leidykloms, sudarytas didelės vertės sandoris dėl knygos išleidimo JAV. Pranešta, kad teises ekranizuoti romaną įsigijo Holivudo aktorės Reese Witherspoon prodiusavimo kompanija „Hello Sunshine“.
Spėjama, kad pagrindinės veikėjos vaidmenį atliks pati R. Witherspoon, tik kol kas nėra žinoma, ar filmo veiksmas vyks šiandieniniame Glazge – rašytoja dar turėtų sulaukti R. Witherspoon skambučio, ir tai tikriausiai nutiks gan greitai.
Turint omenyje, kokia nuožmi kova virė tarp komercinių leidyklų, galima būtų tikėtis, kad G. Honeyman knyga yra veikiau komercinis, masinio vartojimo kūrinys. Kad ir kaip būtų keista, tai ne visai tiesa. Romanas patrauklus ir greitai skaitomas, tačiau, nors pats tekstas – šmaikštus ir aiškus, – jame įtikinamai ir subtiliai atskleidžiamos ir kai kurios šiurpinančiai niūrios temos. Skaitytojui pamažu sužinant vis daugiau paslapčių, paaiškėja, kad viskas anaiptol ne taip paprasta, kaip galėjo atrodyti iš pradžių.
Knygos šerdis – sunkiai prie aplinkinių pritampančios, labai vienišos, fiziškai ir dvasiškai kenčiančios pagrindinės veikėjos Eleonoros Olifant gyvenimas ir asmenybė. Eleonora – uždaro, dygaus būdo. Ji neturi draugų. Visada dėvi odinį švarkelį. Penktadieniais baigia savo nuobodų darbą biure, o pirmadieniais iš ryto grįžta į jį dažniausiai per savaitgalį su niekuo – kambarinis augalas namie šiuo atveju nesiskaito – nė nešnektelėjusi.
Vietoj raminamųjų ji geria degtinę ir gyvena lyg ant šarmotos, tvirtai sustingusios ledo plutos, pakibusios virš nepaaiškinamo skausmo bedugnės. Autorės paveikiai perteiktas Eleonoros vidinis balsas – smulkmeniškas, naivus, juokingas, kandus ir iš pažiūros logiškas, bet vis dėlto persunktas kančios. Pusė jos kūno subjaurota randų.
Tai nepaprastas žmogus. Į jos gyvenimą įžengus droviam, bet kantriam ir pakančiam vyriškiui vardu Reimondas, šio dėmesys apverčia aukštyn kojom visą jos praeities ir ateities suvokimą. Knygos pabaigoje šios nedidelės prielankumo ir gerumo dozės leidžia atsiskleisti Eleonoros skausmo priežastims ir gražina heroję į sąlyginio normalumo kelią.
Veikėjos gyvenama aplinka – probėgšmais aprašomas Glazgas – perteikiama irgi šmaikščiai. Nesunku nuspėti, kodėl leidėjai nieko nelaukdami čiupo šį kūrinį: įtaigiai pavaizduotas nužmogėjęs miesto gyvenimas, nykūs prekybos centrų siūlomi kompleksiniai pietūs, bukinantys namų ūkio darbai, Eleonoros priešinimasis be perstojo brukamam populiariosios kultūros šlamštui – visa tai puikiai atspindi mūsų nerimo, streso ir vienatvės kupiną urbanistinę epochą.
G. Honeyman vis dar sunku suvokti ir priimti ją užgriuvusią sėkmę. „Buvau įsitikinusi, kad mano sukurtas pasakojimas – be galo glazgietiškas ir neabejotinai škotiškas, bet kai knygą išleisti panoro korėjiečiai ir japonai... Na, tikiuosi, kad šio miesto atmosferą pavyks tinkamai perteikti ir kitų šalių skaitytojams“, – teigia ji. Gurkšnojam arbatą, už lango triukšmingai šėlsta Glazgas. „Net tai, kad dabar šnekuosi su jumis, atrodo lyg miražas, – pratęsia ji. – Juk viskas itin komplikuota: nepaprastai sunku susirasti agentą, įtikinti leidėją, jau nekalbant apie tai, kad turi rašyti ir pabaigti knygą. Todėl visada labai griežtai tramdžiau savo lūkesčius.“
Kartą, romanui jau patraukus agentės Madeleine’os Milburn dėmesį, pyptelėjo G. Honeyman telefonas. „Negalėjau tuo patikėti ir vis dar negaliu, – pasakoja rašytoja. – Nieko ypatingo nelaukiau, visas viltis stengiausi tramdyti. Tačiau tai, kad Jungtinėje Karalystėje, o paskui ir JAV bei Vokietijoje įvyko aukcionai dėl leidybos teisių – šito nesitikėjau net drąsiausiose svajonėse. Tuo metu tiesiog ruošiausi eiti į darbą, pasitikrinau telefoną ir radau elektroninį laišką apie aukcioną. Nežinojau, kaip reaguoti. Net drąsiausiose svajonėse nebūčiau galėjusi to įsivaizduoti.“
Svarbiausia, kad finansinė sėkmė suteikė galimybę mesti ligtolinį darbą ir užsiimti vien tik rašymu. O kaip šis kelias prasidėjo? G. Honeyman užaugo centrinėje Škotijoje, Glazgo universitete studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą. Vėliau įstojo į Oksfordo universiteto doktorantūrą, rašė disertaciją apie XIX a. prancūzų poeziją, tačiau, kad ir kaip ši sritis jai patiko (ir vis dar patinka), G. Honeyman galop suvokė, jog akademinė karjera – ne jos pašaukimas. Kiek padirbėjo valstybės tarnyboje, vėliau ėmėsi administracinio darbo Glazgo universitete. Tada ir pradėjo rašyti keistą, kvapą gniaužiantį pasakojimą apie Eleonorą Olifant.
„Pardavusi romaną, iš darbo išėjau po trijų mėnesių. Tad štai jau daugiau nei metai esu vien tik rašytoja, ir tai – dar viena išsipildžiusi mano svajonė, – pasakoja autorė. – Mano viršininkas žinojo, kad rašau ir visą laiką mane palaikė. Bendradarbiai į mano sėkmę reagavo mielai, jokių dramatiškų scenų nekilo. Nėra taip, kad savo darbo būčiau nekentusi.“
G. Honeyman per trumpą laiką nuveikė išties daug – imtis romano apsisprendė vos prieš penkerius metus. Pasak jos: „Tai padaryti nutariau prieš pat savo keturiasdešimtmetį. Toks jubiliejus priverčia viską iš naujo permąstyti. Ateina suvokimas, kad arba turi imtis veiklos tučtuojau, arba palaidoti svajonę. Ši mintis erzina, vis neduoda ramybės. Ir štai dabar kalbėtis su žmonėmis apie savo knygą yra tuo pat metu ir keista, ir nuostabu.“
Eleonoros personažą G. Honeyman sugalvojo apsvarsčiusi keletą dalykų. „Ji man mintyse iškilo tarytum savaime, – teigia rašytoja. – Svarsčiau apie socialinius nepritapėlius – žmones, kokius dažnai sutinkame, kurie nėra blogi ir atrodo visai normalūs, tik šiek tiek nepritampa prie aplinkos, dėl to greta jų pasijunti nejaukiai ir nori kuo greičiau sprukti šalin. Pamaniau, kodėl taip yra? Kas paskatina tokį jų elgesį?
Be to, mąsčiau apie vienatvę. Skaičiau straipsnį apie žmones, kurių amžius artėja prie trisdešimties metų ribos. Paprastai situacijų komedijose ir filmuose šis etapas vaizduojamas kaip nesibaigianti šventė, tačiau iš tiesų tokio amžiaus žmonių gyvenimas gali būti ir anaiptol ne rožėmis klotas. Kartą ėmiau svarstyti, dėl ko atsiduriama tokioje situacijoje kaip Eleonora, ir pasidarė visai nesunku įsivaizduoti galimas to priežastis. Supratau, kaip ji tokia tapo.“
Romanas – tai ne autobiografija, priduria rašytoja. Eleonora nėra Gail Honeyman (nors aš numanau, kad joms abiem būdingas tas pat kandus humoras). „Eleonoros personažas nieko iš manęs neperėmė, ačiū Dievui. Ji gyvena burbule, savitam stikliniame narvelyje. Žmonės dažnai šnekteli biure susitikę prie vandens aparato, ar su kaimynais ir bičiuliais, bet Eleonora neturi net to, todėl ji yra užsisklendusi savyje ne tik konceptualiai, bet ir elementariausia kasdienine prasme.“
Nerangusis Reimondas tampa švelniu, bet atkakliu pokyčių Eleonoros gyvenime katalizatoriumi, tačiau jų santykiai – nebūtinai romantiški. G. Honeyman linkteli ir taria: „Norėjau perteikti platonišką draugystę tarp vyro ir moters, nes manau, kad grožinėje literatūroje to dažnai pristinga. Reimondas – mielas žmogus. Jiedu labai aiškiai įžvelgia vienas kito trūkumus ir romantinis potraukis jų neapakina.“
Išties knygos veikėjai labiau susaistyti draugystės ir bendražmogiško padorumo negu stiprių aistrų. Dėl to Eleonoros istorija tampa delikatesnė ir labiau įtikėtina.
„Norėjau parašyti apie smulkių gerumo gestų galią keisti žmogaus gyvenimą, – teigia G. Honeyman. – Pavyzdžiui, kai, gatvėje parkritus senukui, sustojame ir įsitikiname, ar jam viskas gerai. Arba netgi dar paprastesniais atvejais – kai nuperkame kam nors puodelį kavos, pagiriame šukuoseną. Kartais mes nė nesuvokiame, kaip tai gali paveikti žmones. Norėjau tai aiškiai parodyti.“ Ir priduria: „Gyvenimas kartais būna sunkus, o tokios smulkmenos tampa išties svarbios.“
