Geriausias metų knygas pristato ekspertų komisijos nariai

Su Grigorijumi Kanovičiumi, nuo 1993 m. gyvenančiu Izraelyje, Rūta Oginskaitė kalbasi jau po to, kai 2013 m. išleidęs romaną „Miestelio romansas“ rašytojas pasakė, kad deda tašką – naujų knygų nebebus.

Persipinantys G. Kanovičiaus ir jo žmonos Olgos pasakojimai leidžia žvilgtelėti į plačią gyvenimo panoramą: skaitytojai sužino nuo prieškario besitęsiančią gyvenimo istoriją, kalbama apie literatūrą, teatrą, kiną, apie buitį, apie tai, ką reiškė būti žydu sovietinėje Lietuvoje ir ką reiškia jau senatvei artėjant atsidurti Izraelyje.

Savo kūriniuose įamžinęs Lietuvos žydų gyvenimą rašytojas sako, kad jį visada labai domino atsisveikinimas ir atmintis. (Donata Mitaitė)

Vienaip galima skaityti Sigitą Parulskį „Lietuvos ryte“, kitaip – knygoje. Spaudos faktas parodo, kad publicistika vis dar gali būti drąsi, kandi, ironiška, neįkyriai skelbti progresyvias politines ar kultūrines idėjas. Publicistika yra idealus būdas darbštaus rašytojo formai palaikyti.

Beje, knyga mišri – pradžioje Parulskio gerbėjai ras ir apysaką. Kaip būdinga šio autoriaus stiliui, prozoje prisriegiami graikų mitai. Publicistikai taip pat būdingas mitinis mąstymas – veikiausiai kaip žaidimas skaitytojų mentalitetu. (Giedrė Kazlauskaitė)

Ši knyga parašyta ne bet kaip ir ne bet kam: labiausiai – rudeniniams žmonėms. Šmaikštaus ir vaizdingo stiliaus, nors tai ir nėra distiliuota grožinė literatūra, galėtų mokytis bet kuris rašytojas, turįs pretenzijų į prozą.

Nors autorės nerasi socialiniuose tinkluose, atrodo, ji turi slaptą aistrą internetui – bent jau yra kaip reikiant patyrinėjusi antraščių gamybos ir popkultūros mechanizmus. Knyga žanro požiūriu ribinė – nėra aiškios skirties tarp publicistikos ir eseistikos, recenzijos ir prozos. Toji žanrinė difuzija – taip pat pranešimas. (Giedrė Kazlauskaitė)

„Man buvo ir yra labai skaudus lietuvių ir žydų priešiškumas, nes pati esu ‚autentiška‘ litvakė, tai yra Lietuvos žydė, ar, jei norite, žydų kilmės lietuvė. Manyje gyvos abi kultūros“, sako viena ryškiausių šiandienės Lietuvos asmenybių, teatrologė, germanistė, viešoji intelektualė Irena Veisaitė, kalbinama istoriko Aurimo Švedo.

Jųdviejų pokalbiai aprėpia platų laiką, pradedant tarpukariu, baigiant dabartine Nepriklausoma Lietuva, nevengiama dramatiškų asmeninių patirčių (paskutinis pasimatymas su mama ligoninėje karo pradžioje, getas ir pabėgimas iš jo), prisimenamos ir aptariamos įvairiopos tolesnio gyvenimo patirtys, darbai, sutikti žymūs ar tiesiog asmeniškai svarbūs žmonės. (Donata Mitaitė)

Šioje knygoje Tomas Venclova – viena iškiliausių mūsų kultūros asmenybių – kalbasi su amerikiečių poete, literatūros kritike bei vertėja Ellen Hinsey.

Kalbasi taip, tarytum skaitytum intriguojantį romaną, kupiną netikėtų istorijos vingių, įdomiausių personažų ir jų nuotykių, sklidiną apmąstymų bei įžvalgų apie kultūrą, istoriją, visuomenę, kūrybą, dabartį. Nors tai autobiografinė knyga, tačiau joje aprėpiama kur kas daugiau nei vienas gyvenimas.

Per asmeninę patirtį T. Venclova kalba apie savo šeimą, sovietmečio atmosferą, disidentinį judėjimą Lietuvoje bei Rusijoje, ryšius su tokiomis asmenybėmis kaip Ana Achmatova bei Josifas Brodskis, emigraciją bei naują gyvenimą Vakaruose. Ši knyga – atviras savo vietos kalboje ir istorijoje apmąstymas. (Gediminas Kajėnas)

Naujasis L. S. Černiauskaitės romanas gali būti perskaitomas vienu ypu, jis tarsi vientisas audinys, sudarytas iš skirtingų, tačiau pasikartojančių rašto motyvų. Daugiabriaunė istorija keliauja per kelias kartas ir paliečia skirtingus, tačiau savitai susijusius žmones.

Rašytoja labai jautriai aprašo kūdikio mirties, apleisto vaiko, nemylimos moters, vaikžudystės temas. Ji jų neanalizuoja, o pasakoja kaip betarpiškas stebėtojas, ne gvildena, o tartum švelniai prisiliečia.

Kad ir rodytųsi, jog knygos temos siejasi su Lietuvos kriminalinių įvykių realijomis, vien tik tuo apsiriboti būtų maža. Rašytoja nuo istorijos tik atsispiria ir poetiškai, jautriai, su aukščiausia literatūrine pavara neria į jautriausias žmonių tarpusavio santykių piktžaizdes.

Nuosekli pasakojimo linija, pasikartojantys motyvai, trūkinėjantis, tačiau paradoksaliai vientisas pasakojimas kviečia skaitytoją pažvelgti į „šulinį“ – paslaptį, sapną, nuojautą, baimę, kitonišką pasaulį. (Gediminas Kajėnas)

Gabijos Grušaitės knyga „Stasys Šaltoka: vieneri metai“ lietuvių literatūros kontekste išsiskiria tuo, kad tai tekstas apie dabartį (ir apie gerokai platesnį nei lietuviškas kontekstą): apie šiuolaikiniam žmogui ir šiuolaikiniam pasauliui kylančius iššūkius.

Romane iškyla daug madingų socialinių temų: globalizacija, informacinės visuomenės problemos, žiaurus elgesys su gyvūnais, korupcija ir t. t. Šios knygos tvirtybė – gana dinamiškas siužetas ir (kas nedažnai pasitaiko lietuvių literatūroje) nepriekaištingas, įvaizdžiais bei metaforomis neapveltas kompozicinis karkasas, kurį užkloja neišradinga, bet sklandi kalba. (Andrius Jakučiūnas)

Savo apysakų knygos veikėjams Leonardas Gutauskas suteikia biblinius ar šiaip Europos kultūroje žinomų veikėjų vardus: Odisėjas, Marija Magdalena, Herodotas, Van Gogas, Lozorius.

Kartais atpažįstame savotiškų sakmių personažais paverstus realiai gyvenusius žmones, nors dažniau jie tiesiog kūrybinės vaizduotės sukurti, rašytojo apgyvendinti ir veikiantys žiaurių įvykių kupinais pokario metais ar vėlyvesnio sovietmečio laikotarpiu, patiriantys gilius nuopuolius, bet sugebantys ir vėl prisikelti.

Pasakotojo talentu apdovanoto rašytojo kalba nepaprastai žodinga, derinanti aukštąją ir žemąją stilistiką. (Donata Mitaitė)

Tai neįtikėtino smagumo ir šmaikštumo senųjų mitų griovėjo ir naujųjų alegorijų kūrėjo Herkaus Kunčiaus knyga.

Pasiremdamas istorinėmis nuotrupomis ir legendomis apie žymių tikrų ir pramanytų asmenybių – Rusijos caro Petro I, Napoleono, Lenino, Hitlerio, Gorbačiovo, Monako princesės, Hanibalo Lekterio – lankymąsi Lietuvoje, rašytojas, žvelgdamas iš dabarties perspektyvos, kuria sąmojingą bufonadą, karnavališką kvazitikrovę, kunkuliuojantį fantazija ir sykiu apčiuopiamai reljefišką, o svarbiausia – kaip reta juokingą pasakojimą, kviesdamas pasinerti į groteskišką istorijos versiją, kurioje pramanas liejasi laisvai.

Juk, paties autoriaus žodžiais tariant, „šiandien niekas negali pasakyti, koks pasaulis buvo prieš šimtą ar daugiau metų, nes istorija mėgsta meluoti, o dabartis ją gundo suvokti savaip“. (Antanas A. Jonynas)

Angliškai rašantis, tačiau ir akylesniems Lietuvos skaitytojams jau gerai pažįstamas lietuvių kilmės Kanados rašytojas Antanas Šileika savo atsiminimų knyga „Basakojis bingo pranešėjas“ akivaizdžiai patvirtina, kad globali Lietuva jau seniai yra ne vizija, bet tikrovė.

Tai bene pirmoji knyga lietuviškai, kurioje savo patirtimi bei istorija, gyvendamas tarp dviejų kultūrų, dalijasi pokario emigrantų palikuonis. Autoriaus pasakojimas nėra nei istoriškai nuoseklus, nei itin išsamus.

Kiekvienas fragmentas – tartum atskiras apsakymas, per kurį atskleidžiama Toronto priemiesčio paauglio tapimo rašytoju, dėstytoju bei žurnalistu istorija. Autorius kalba žaismingai, nors jo pasakojime vienu metu glūdi ir juokas, ir liūdesys.

Tapatybė ir emigracija, savos vietos po šia saule paieškos, kūryba ir šeima, namai ir gimtinė – tai bene svarbiausios šios A. Šileikos atsiminimų knygos temos, papasakotos taip, tarytum visa tai būtų išgalvota. (Gediminas Kajėnas)

Debiutuojančios poetės pirmoji eilėraščių knyga, anot Neringos Butnoriūtės, intriguojanti elegantiška tamsa, sapnišku siurrealizmu ir, sakytum, gotiška estetika.

Pasak pačios autorės, „rašymą lemia [...] poreikis fiksuoti įspūdį, rinkti akimirkų nuorašus, neprarasti pastabumo spalvingai tikrovei ir vaizduotės kūriniams, nugirsti poteksčių obertonus, ieškoti vardų savųjų plokščių tektonikai.

Kartais laiką norisi tirštinti, jei ir neproporcingai, intuityviai, jei ir negrabiomis rankomis rėminant visa persmelkiantį trapumą.“ O pridurti užtenka tik tiek: kad daiktas būtų trapus, jis turi būti kietas. (Antanas A. Jonynas)

„Xeranthemum“ – dvyliktoji poeto ir prozininko Gintaro Bleizgio knyga, devintoji eilėraščių, pavadinta gyvybingumą, nemirtingumą ir amžinybę simbolizuojančio daugiamečio augalo vardu.

Tai stiprus patirčių rinkinys, kuriame tekstai pinasi gamtos, augalų, prisiminimų ir pojūčių gijomis. Jomis poetas grįžta prie savo didžiausių ribinių išgyvenimų, ir per juos, anapus jų susitinka su lietuvių literatūros tradicija bei savo pašaukimu. (Andrius Jakučiūnas)

Ketvirtasis poeto eilėraščių rinkinys. Marius Burokas – vienas subtiliausių šiandienos poetų, už kurio paprasto, taupaus žodžio matyti solidi poetinė mokykla ir sodrus kultūrinis fonas. Fotografiškai vaizdi metafora autentiškai atveria prisiminimų, nevalingos atminties klodus.

Poetinę brandą liudija moderniai interpretuojama tradicija, ironiškas ir saviironiškas santykis su dabartimi. Ir kas itin svarbu – neprimygtinis, bet nuolat skambantis atsakingo buvimo leitmotyvas. Šiuo požiūriu knygoje išskirtinė meilės artimiausiems žmonėms, šeimos, tėvystės tema, reta ir nauja šiandienos poezijoje. Nekasdienė jautrios ir skaidrios lyrikos knyga. (Antanas A. Jonynas)

Seniai žinomo, bet tik 2017 m. debiutinę knygą „Triukšmo gyvatė“ išleidusio jauno poeto Tomo Petrulio kūryboje fiziologija, kūniškumas, nešvankybė persilieja su religiniais, krikščioniškais motyvais, absurdu ir filosofiniais turiniais, o netikėti nuokrypiai, sandūros ir dermės, niekais paverčiančios skaitytojo išankstinius lūkesčius, kuria savitą eilėraščių tekstūrą. Fiziologinis dvasingumas – štai kaip derėtų apibūdinti šią knygą gaubiančią aurą. (Andrius Jakučiūnas)

Visi žinome, kad būna įskilusios amforos, o įtrūkusios mėnesienos?.. Antikos gyventojus rekonstruojančiuose eilėraščiuose autorius kalba iš moters pozicijų. Tai nėra lengva mįslė, paaiškinama ištikimybe klasikinei tradicijai ir mitopoetikai.

Nors knygoje esama ir kitokio kalbėjimo – asmeniško, introspektyvaus, grakštaus lyg „nebylioji nuotaka mirties“. „Karstinių reiškinių“ geologija dar nebaigta. (Giedrė Kazlauskaitė)

Debiutinė Daivos Čepauskaitės poezijos knyga vaikams – tarsi gaivaus oro gurkšnis, kurio taip seniai laukėme. Tradicinės formos, bet šiuolaikinio, vaikams aktualaus turinio, paprasta, bet ne banali.

Tobulas kalbos pojūtis, idealus rimas, netikėti palyginimai ir minties posūkiai, puikios personifikacijos, autorės sugebėjimas paversti poezija ir blynų kepimą, ir vorą po lova – visa tai jau dabar leidžia įrašyti šią knygą į lietuvių vaikų poezijos aukso fondą. (Inga Mitunevičiūtė)

Pagal geriausias paveikslėlių knygų tradicijas sukurta „Draugystė ant straublio galo“ žavi teksto ir vaizdo derme bei puikiomis iliustracijomis, papildančiomis tekstą ir suteikiančiomis jam dar daugiau prasmių.

Amžina didelio ir mažo opozicija ir draugystės tema siūlo vaikams patrauklų pasakojimą, išeinantį už teksto ribų ir virstantį šauniu žaidimu, praskaidrinančiu ilgas laukimo valandas eismo spūstyse ar poliklinikų koridoriuose. Tai puiki knyga skaityti šeimoje, padėsianti kurti skaitymo kartu ritualą. (Inga Mitunevičiūtė)

Violetos Palčinskaitės vardas asocijuojasi su lietuvių vaikų poezijos klasika ir tuo, ką šis žodis suponuoja – aukščiausia kokybe, išliekančia verte ir nepavaldumu laikui. Nauja autorės knyga gimė iš vaikų stebėjimo, todėl yra be galo artima vaikų pasauliui.

Tobulai surimuota kasdienybė – žaidimai, vaikiški barniai ir susitaikymai, mamos laukimas, sudužęs puodelis, blogas sapnas ir net išmanūs telefonai – viskas virsta poezija. (Inga Mitunevičiūtė)

Neringos Vaitkutės išgalvotas „Klampynių kronikų“ pasaulis nuo pat pirmo puslapio įtraukia skaitytoją į nuotykius ir kiek chaotišką mažo miestelio, kuris nepažymėtas žemėlapiuose ir kurio neranda guglas, gyvenimą.

Tarsi universalioje erdvėje ir laike vykstantis veiksmas kartu sukuria įspūdį, kad visa tai šalia ir gali nutikti kiekvienam, o riba tarp dviejų pasaulių – išgalvoto ir tikro – labai trapi. Knygos vaizduojamame pasaulyje po vienu stogu gyvena žmonės ir baubai, palėpėse suka lizdus aitvarai, o nuėjęs į mišką gali netyčia parsivesti namo laumės vaiką.

Mitologiniai elementai darniai įpinti į kartais kvapą gniaužiantį pasakojimą, artimą vaikų taip mėgstamoms šiurpėms ir siaubo istorijoms. Autorei pavyko sukurti dinamišką istoriją, ryškius ir įsimintinus personažus, atspindėti vaikų psichologijos niuansus ir parašyti kūrinį ypač vaizdinga kalba, kuri praturtins ne vieno skaitytojo žodyną. (Inga Mitunevičiūtė)

Tai knyga-įvykis, knyga-staigmena, savo atsiradimu nustebinusi ne vieną skaitytoją ir privertusi ištarti: „Pagaliau! Seniai tokios laukėme!“. 

Autorės pasirinkta skaudi tema – Sibiro tremtis, reikalauja ne tik ypatingo kalbėjimo, kai apie ją pasakojama vaikui, bet ir nepaprastos formos, pateikimo būdo.

Tad ši knyga derina savyje grožinį pasakojimą, komiksų elementus, laiškų intarpus, poeziją, tačiau kartu yra vientisa, pasakojanti istoriją tekstu ir iliustracijomis, kviečianti nagrinėti kiekvieną puslapį, atspindinti skaudžią patirtį, bet nestokojanti humoro ir šmaikštumo.

Moderni, leidžianti skaitytojui pasirinkti savo skaitymo būdą, kai ką nutylinti ir padedanti atrasti patiems bei neabejotinai priverčianti prie jos sugrįžti ne vieną kartą. (Inga Mitunevičiūtė)                   

Žavingas nonsensiškas pasakojimas apie Pypą, keliaujantį Vingiais, kai kuriems skaitytojams atvers galbūt niekada nepatirto įstabiai malonaus ir uždegančio skaitymo džiaugsmo skrynią. Neįtikėtinoje, unikalią kelionę pasakojančioje knygoje sudėti absurdiškai juokingi, o kartu filosofiški pasakojimai, priversiantys kone apie viską (o ypač – apie mūsų net nesusimąstant ištariamus žodžius) nuo šiol galvoti kiek kitaip.

Nors tikriausiai Labai Kitaip. Išmonė, absurdas, kūrybiškos autoriaus šėlionės ne tik nepaleis skaitytojo, bet ir sukels nevaldomą juoką ar bent kikenimą, privers susimąstyti, net paliūdėti. Tokių personažų mūsų literatūroje, matyt, dar nebūta, tad pats metas su Pypu, Moralu ir Šurum Burum keliauti Vingiais į Tiriamąjį Žygį. (Tik nepamirškite prisisegti saugos diržų, nes dar iš už kampo išlįs Maža Kas...) (Diana Gancevskaitė)

Paauglė Lina laikinai gyvena viena – jos tėvai išsiskyrę, su atskirai gyvenančia mama santykiai nesiklosto, o tėvas gydosi priklausomybių centre. Kuris iš šios subyrėjusios šeimos narių iš tiesų yra suaugęs? Kuris jų savarankiškiausias? Kaip kiekvienas jų lipdo savo nenuspėjama vaga pasisukusį gyvenimą? Ar tos vagos besisieja?

Nepaisant vienišės būdo, Lina netikėtai atranda „Verksnių klubą“, kuriame įvairų liūdesį išgyvenantys paaugliai susirenka bendrystėje jį išbūti. Iššūkių ir liūdesio paženklintas ne vien pagrindinės veikėjos gyvenimas – tai patiria ir kiti jos bendraamžiai. Ar įmanoma liūdesį išgyventi skaidriai?

Ar jis sumažėja, kai juo pasidalini? Ar pačių klubo įkūrėjų sugalvotos bendravimo taisyklės trukdo ar padeda? O kas nutinka, kai tarp narių atsiranda stipresni jausmai?.. (Diana Gancevskaitė)

Tai – jau antroji knyga, pasakojanti apie kauko Gugio nuotykius (pirmoji – „Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“, 2006). Štai Gugis jau ūgtelėjęs, jau visas kaukajaunis. O su paauglyste nenuoramą kauką užgula ir aibė iššūkių bei rūpesčių: eiti į karą ginti giminės garbės, nutylint išaiškėjusį melą, ar pasipriešinti gilioms tradicijoms ir ieškoti kelio taikos link?

Ar patikėti priešais? Kurio balso klausytis – sąžinės ar senolių? O gal širdies? Drauge su Gugiu per šią įtampos, paslapčių ir netikėtumų tirštą istoriją keliaujantis skaitytojas neišvengs pamatinių bręstančio žmogaus klausimų.

„Kaukas Gugis ir kerų karas“ įstabia, gyva, spalvinga kalba ne tik pasakoja konkrečią istoriją, nutikusią Gugiui, bet ir byloja apie mus supantį iššūkių pilną pasaulį ir kasdienius asmeninius sprendimus, kurie keičia ne tik kiekvieno mūsų gyvenimą, bet ir šeimos, bendruomenės, šalies, viso pasaulio istorijos tėkmę. (Diana Gancevskaitė).