59 metų J.Melnikui pastarieji keleri metai kūrybos prasme buvo išties turtingi ir sėkmingi.
Neseniai jis grįžo iš Lvovo, kur pristatė ukrainiečių kalba pasirodžiusią prozinių miniatiūrų knygą „Labai keistas namas“. Tai jau penketoji J.Melniko knyga, išleista Ukrainoje.
2012 metais ukrainietiškai buvo išleistas apsakymų rinkinys „Rojalio kambarys“, po metų pasirodė romanas „Tolima erdvė“, dar po kelerių – apsakymų knyga „Pasaulio pabaiga“ ir romanas „Maša, arba Postfašizmas“.
Įdomu yra tai, kad visos keturios knygos pateko į Ukrainoje prestižinio BBC metų knygos konkurso penketuką, o „Tolima erdvė“ net tapo šio konkurso laureate.
„Ukrainoje kritikai net juokauja, kad BBC metų knygos rinkimai jau virto J.Melniko premija“, – duodamas interviu lrytas.lt šyptelėjo J.Melnikas. Jis gimė Vakarų Ukrainoje, nuolat gyvena Lietuvoje, keletą kartų per metus aplanko Ukrainą ir Prancūziją.
„Tolima erdvė“ prieš metus buvo išversta ir į prancūzų kalbą – Prancūzijoje ji sulaukė ir skaitytojų, ir kritikų dėmesio. Netrukus toje šalyje turėtų pasirodyti ir kišeninis šios knygos leidimas.
Keli svarbūs įvykiai susiję ir su J.Melniko apsakymų rinkiniu „Rojalio kambarys“, kuris Lietuvoje pasirodė 2004 metais ir buvo pirmoji mūsų šalyje išleista rašytojo grožinė knyga. Šiemet ši knyga buvo išleista Didžiojoje Britanijoje, o naująją lietuvių skaitytojų kartą pasiekė antrasis „Rojalio kambario“ leidimas, kurį ką tik išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
Portalo lrytas.lt surengtuose šimtmečio knygų šimtuko rinkimuose skaitytojai J.Melniko „Rojalio kambariui“ skyrė penkioliktąją vietą.
Apie visa tai kalbėjomės su J.Melniku.
* * *
– „Rojalio kambarys“ dedikuotas Danguolei, kuri yra jūsų žmona. Gal galite papasakoti savo meilės istoriją?
– Tada, daugiau nei prieš trisdešimt metų, stuijavau Maskvos M.Gorkio Literatūros institute, kuriame studijavo ir nemažai lietuvių rašytojų. Atvykau Ukrainos rašytojų sąjungos siuntimu. Ten pat, į aspirantūrą, siųsta Lietuvos Rašytojų sąjungos, įstojo ir lietuvaitė, vardu Danguolė.
Jau pats jos vardas skambėjo kaip eilėraštis. Merginos iš Lietuvos išsiskirdavo iš kitų, buvo laikomos ypatingomis. Baltijos regionas tada buvo kitoks, alternatyvus pasaulis.
Gyvenome Maskvoje viename bendrabutyje Dobroliubovo gatvėje. Literatūros instituto aspirantai turėjo privilegijų – kiekvienas gyveno atskirame kambaryje.
Kad nebūtų nuobodu, vaikščiojome į svečius vienas pas kitą gerti kavos. Taip atsitiko, kad kartu esame iki šiol.
– Esate sakęs, kad triskart per metus vykstate į Ukrainą. Kokie jausmai užplūsta, kai nuvykstate į tą šalį – kaip sugrįžus į tėvynę ar kaip atvykus į svetimą šalį, nes Lietuvą irgi vadinate tėvyne?
– Lietuva man išties virto tėvyne, nes čia gyvenu jau per trisdešimt metų. Esu Lietuvos patriotas. Labai nemėgstu tų, kurie teigia, kad čia dugnas ir reikia iš čia bėgti. Tiesa, džiugu, kad pastaruoju metu tokių neigiamų teiginių mažėja.
Nuvykus į Ukrainą užplūsta sudėtingi jausmai. Šiaip ar taip, ten praleidau apie dvidešimt pirmųjų savo gyvenimo metų, ten baigiau mokyklą, universitetą. Tada išvykau studijuoti į Maskvą, kur, kaip minėjau, sutikau ir savo būsimą žmoną Danguolę.
Tad vis dėlto reikia pripažinti, kad turiu dvi tėvynes. Bet turbūt negalėčiau nuolat gyventi Ukrainoje, nes pernelyg prisirišau prie Vakarų – Lietuvos ir Prancūzijos, kurioje irgi praleidžiu dalį metų.
– Skaitydamas „Rojalio kambarį“ nejučia ėmiau jūsų kūrybą lyginti su Franzu Kafka ir Jorge Luisu Borgesu. Šiuos rašytojus prisiminiau dėl jūsų knygai būdingo intelektualumo ir alogiškumo. Koks jūsų santykis su pasaulio ir lietuvių literatūros tradicijomis?
– Apie ryšį su tradicija niekad nesusimąsčiau, nors pats kadaise buvau literatūros kritikas. Kalbėdamas apie F.Kafką ir J.L.Borgesą turbūt esate teisus, bet aš turiu savo temas.
Mano nuomone, tiek F.Kafkos, tiek J.L.Borgeso kūryboje yra ir absurdo, ir intelektualumo, bet ten nėra Dievo. J.L.Borgeso kūriniuose daug intelektualaus žaismo – tai man svetima (nors skaičiau jį susidomėjęs).
F.Kafka man artimesnis, nes jis labiau susijęs su jausmu. Bet jis tame jausme uždūsta. Jo knygos genialios, bet ten pasakyta ne visa tiesa, ten nėra šviesos tunelio gale.
Absurdas, žinoma, supa mus iš visų pusių ir yra blogio šaltinis. Tai genialiai parodė F.Kafka. Bet žmogus neturi gyventi absurdu, juo tikėti. Už absurdo slypi kita realybė, kurią man norisi parodyti.
Jei kalbame apie tradicijas, tai mano kūryba turbūt artimesnė Fiodorui Dostojevskiui ir apskritai rusų literatūrai, jos Dievo paieškoms. Žinoma, tai sakau nenorėdamas pastatyti save greta jo.
Ir lietuvių literatūroje vyksta įdomūs ieškojimai prozoje: visa, kas intelektualu, man artima ir įdomu. Bet kartoju, pats intelektualumas, kurio nepersmelkia jausmas, man yra svetimas.
Galbūt todėl mane ypač traukia lietuvių poezija. Tikroje poezijoje mažai žodžių, bet daug tiesos. Kalbą atrandu pirmiausia per poeziją.
– Atsimenu tokį serialą „Ray Bradbury teatras“. Kiekviena serija prasidėdavo R.Bradbury klausimu: „Žmonės manęs klausia, iš kur aš semiuosi idėjų?“ Tada ekrane pasirodydavo kambarys, prikrautas keisčiausių daiktų. R.Bradbury išskėsdavo rankas ir ištardavo: „Iš čia“. Ką jūs atsakytumėte į šį klausimą?
– Aš skaitau labai daug filosofijos knygų. Tad mano smegenis veikia tose knygose esantis idėjų pasaulis.
Kita vertus, kasdien stebiu realų pasaulį ir apie jį mąstau. Pastebiu, kad minėtos idėjos persunkusios mūsų gyvenimą.
Tad mano, kaip ir R.Bradbury, kabinete tvyro šioks toks chaosas, bet jį suvaldo gyvenimas. Mėgstu stebėti pasaulį, žmones, gyvenimo reiškinius. Tai net virto savotišku instinktu – tarkime, važiuoju troleibusu, pastebiu verkiančią moterį ir svarstau, kodėl ji verkia.
– Beveik prieš penkiolika metų pasirodęs „Rojalio kambarys“ buvo pirmoji grožinė jūsų knyga Lietuvoje. Kaip atsimenate tuos laikus?
– Buvau beveik visiškai nežinomas. Dauguma į knygą sudėtų apsakymų buvo skelbti žurnale „Metai“ bet šį žurnalą skaito mažai žmonių, daugiausia intelektualai.
Man pasisekė, kad vidinę recenziją parašė literatūros tyrinėtoja Jūratė Sprindytė, kurią laikau tam tikru autoritetu. Keli sakiniai iš tos recenzijos atsidūrė knygos galiniame viršelyje.
Tai atkreipė skaitytojų ir kritikų dėmesį. Šiaip ar taip, nors recenzijų buvo, bet knyga nepateko į jokius metų knygų sąrašus ir nepelnė apdovanojimų.
Antroji apsakymų knyga „Pasaulio pabaiga“ jau pateko į metų knygų penketuką. Atsimenu, tada literatūros kritikas Laimantas Jonušys nusistebėjo: „Kaip aš galėjau praleisti „Rojalio kambarį“?“
Paradoksalu, kad tik po „Pasaulio pabaigos“ skaitytojai ėmė ieškoti „Rojalio kambario“, kuris tais laikais buvo mažiau žinomas nei „Pasaulio pabaiga“ ir net „Tolima erdvė“.
Tad labai nustebau, kai sužinojau, kad neseniai pagal „Rojalio kambaryje“ esančią apysaką „Likimų knyga“ buvo pastatytas filmas. O juk praėjo beveik penkiolika metų.
– Kaip tas filmas atsirado?
– Režisieriui Algimantui Puipai labai patinka mano kūryba. Jis nori režisuoti filmą pagal mano kūrinius, bet kažkodėl vis perbėga juoda katė ir tas jo noras neišsipildo.
A.Puipa yra dėstytojas, dirbantis su būsimaisiais režisieriais. Tad jis rekomendavo jiems pasidomėti mano kūriniais. Klaudija Matvejevaitė susidomėjo „Likimų knyga“ ir sukūrė pagal šią apysaką trumpametražį filmą „Paskutinė diena“, kuris pelnė ne vieną prizą, taip pat ir Sidabrinės gervės kiaušinį.
– Ar jums buvo netikėta, kad „Rojalio kambarys“ „Lietuvos ryto“ surengtuose skaitytojų šimtmečio knygų šimtuko rinkimuose atsidūrė penkioliktoje vietoje?
– Ekspertai „Rojalio kambario“ neįtraukė į savo šimtuką. Tad aš net negalėjau svajoti, kad už jį balsuos tiek skaitytojų ir kad jis net pakils iki penkioliktos vietos. Maniau, kad tą knygą visi jau pamiršo. Tiesą sakant, buvo šiek tiek nejauku skaitytojų valia atsidurti tarp klasikų.
Tad nustebau ir tada, kai man vienas britų leidėjas pranešė, kad „Rojalio kambarį“ leis anglų kalba, tiesa, kiek kitu pavadinimu. Britiškas tos knygos leidimas vadinasi „The Last Day“.
– Vadinasi, jūsų apsakymai iki šiol aktualūs?
– Kai kurie kritikai yra rašę, kad mano proza bėgant laikui nepraranda aktualumo – atvirkščiai, ji netgi įgauna naujų atspalvių. Gal jie ir neklysta?
Tarkime, Ukrainoje dabar madinga rašyti apie karą, mat tai yra karšta aktualija, kuri itin domina knygų pirkėjus. Aš irgi galėčiau pulti rašyti apie karą, bet man svetima bėgti paskui aktualijas, kurios greitai praeina ir ilgainiui pamirštamos. Man aktualiausi bendražmogiški dalykai, kurie buvo ir greičiausiai bus aktualūs.
„Rojalio kambario“ apsakymuose nėra nei konkretaus laiko, nei veiksmo vietos. Veiksmas juose rutuliojasi savotiškoje egzistencinėje erdvėje, kuri visada yra aktuali.
– „Rojalio kambario“ apsakymų personažai man atrodė protingi, racionalūs, analitiški, labiau besivadovaujantys protu nei jausmais. Patys apsakymai – lyg teoremos, kurias reikia įrodyti. Atrodo, kad mokykloje jums turėjo gerai sektis matematika, ar ne?
– Nepasakyčiau, kad mano kūryboje, taip pat ir „Rojalio kambaryje“ nėra emocijų. Tas intelektualumas yra paslėptas – herojai veikia buitinėse situacijose ir niekada nekalba triaukščiais filosofiniais terminais, jie net nevartoja tokių žodžių kaip „laisvė“ ar „amžinybė“.
Kai paklausėte apie mano santykį su matematika, prisiminiau vieną tikrą istoriją. Kai Ukrainoje pasirodė mano romanas „Maša, arba Postfašizmas“, nuvykau jo pristatyti į knygų mugę.
Po pristatymo prie manęs priėjo pagyvenęs ukrainietis ir ištarė: „Esu jūsų gerbėjas. Perskaičiau visas jūsų knygas. Man atrodo, kad jūs buvote geras matematikas. Aš esu fizikos ir matematikos mokslų daktaras. Skaitydamas jūsų kūrinius matau, kad jie pasižymi puikia logika, o tarp literatų tai – retas atvejis.“
Aš iš tikrųjų buvau vienas geriausių matematikų mokykloje. Kai įstojau į filologiją, visi stebėjosi, kad pasirinkau „filologyną“, o ne kokią perspektyvesnę profesiją. (Juokiasi.)
– Esate sakęs, kad visą gyvenimą rašote vieną knygą. Kiek šiame sakinyje yra logiškos tiesos?
– Iš tiesų taip ir yra. Atsakymas į šį klausimą priklauso nuo atsakymo į klausimą, kodėl aš rašau? Aš iš esmės rašau todėl, kad noriu suprasti save – noriu suvokti, kas aš esu, kokiame pasaulyje gyvenu. Galbūt todėl, kad mano siekiai ir atradimai susiję su skaitytojų paieškomis, mano kūryba jiems įdomi.
Visi, ne tik rašytojai, patenka į tam tikras egzistencines situacijas. Rašytojai išsiskiria tuo, kad jie susimąsto, kodėl taip atsitiko, ir pabando tai papasakoti kitiems.
Tai, kas yra manyje, yra ir kiekviename žmoguje. Tik tiek, kad kituose žmonėse tai vyksta už sąmonės ribų. Tad skaitydami jie gali suprasti, kas ir kodėl juose vyksta.
Taigi rašydamas vieną knygą po kitos aš tarsi ieškau savęs, o skaitytojai, skaitydami vieną knygą po kitos, ieško ir atranda save.
* * *
Leidėjai – apie „Rojalio kambarį“
Kas nutiktų mūsų pačių ir mūsų artimųjų gyvenimui, jei kiekvienas žinotumėme savo mirties datą? O jei staiga, užuot senę, pradėtume jaunėti? Galbūt esame tik kažkieno kuriami personažai? Kuo tapsime, jei mūsų gyvenamoji erdvė ims trauktis, o namuose pradės dingti kambariai?
J.Melniką kritikai lygina su J.LBorgesu ir F.Kafka, J.Saramago ir J.Cortazaru. Jo prozą apibūdina kaip „egzistencialistinę“, „metaforišką“. Išoriškai atpažįstamas situacijas rašytojo plunksna paverčia pokalbiais apie giliausius dalykus. Kas mes tokie? Kodėl esame? Kas mūsų laukia? – štai pagrindiniai klausimai, kuriuos kelia šio unikalaus autoriaus kūryba.
J.Melniko knygos yra triskart patekusios į Metų knygos penketuką („Pasaulio pabaiga“, „Tolima erdvė“, „Maša, arba Postfašizmas“), buvo įtrauktos į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Vėliau, išleistos Ukrainoje, keturis kartus tapo BBC metų knygos finalistėmis, o romanas „Tolima erdvė“ pripažintas „BBC metų knyga“. Šis romanas, 2017 metais išverstas į prancūzų kalbą, buvo paskelbtas metų knyga Prancūzijoje, apie ją daug rašė prancūzų žiniasklaida.
Naujajai skaitytojų kartai ši knyga bus nežinoma. Praėjo beveik penkiolika metų po pirmojo „Rojalio kambario“ pasirodymo. Bet laikas neįveikė jos aktualumo. Neseniai Lietuvoje pagal apysaką „Likimų knyga“ buvo pastatytas filmas „Paskutinė diena“ (rež. Klaudija Matvejevaitė), pagal apysaką „Rojalio kambarys“ rengiamas to paties pavadinimo filmas. 2018 m. „Rojalio kambarį“ skaitytojai išrinko viena geriausių lietuvių literatūros šimtmečio knygų: lrytas.lt skelbtame sąraše ji užėmė penkioliktą vietą. Tais pačiais metais „Rojalio kambarys“ buvo išverstas į anglų kalbą ir išleistas Didžiojoje Britanijoje.
