Pirmoji Gretos publikacija išspausdinta dar 2014 metais „Šiaurės Atėnuose“. Jos poezija buvo publikuota ir „Literatūroje ir mene“, „Metuose“.
Su Greta kalbėjomės apie poeziją, muziką ir menų sąveiką.
– Kokie jūsų prisiminimai iš dienos, kai pirmą kartą pamatėte fizinę knygos kopiją? Kokie jausmai, išgyvenimai aplankė?
– Buvo keista. Suvokimas, kad tai mano knyga, atėjo vėliau. Jis atėjo rinkinį padovanojus keletui artimų žmonių.
Pamačiusi fizinę knygos kopiją, pagalvojau, jog gražiai pavyko. Tuo metu maniau, kad knygos rengimo procesą ir ją, kaip rezultatą, galima palyginti su šventiniu pasisėdėjimu. Nuo ankstaus ryto užsiimama namų ruoša, maisto gaminimu, visų kampų tvarkymu. Žmonės į tai labai įsijaučia, dar neprasidėjus šventei jau galima justi nuovargį. Kaip sakoma šventės metu: „Pagaliau galima prisėsti“.
Pamačiusi knygą patyriau daug skirtingų jausmų.
– Kada atėjo noras rašyti? Ar tai pasirinkimas, o gal tiesiog tam tikru metu aplankęs suvokimas, kad privalote tai daryti?
– Rašymo nei vaikystėje, nei paauglystėje nelaikiau savo misija. Misija nelaikau ir dabar. Tiesa, poreikis užsirašinėti buvo visuomet.
Suvokimas apie rašymą, kaip veiklą, kuriai reikėtų skirti laiko, atėjo vėliau. Manau įtakos turėjo ir tai, kad įstojus mokytis filologijos susipažinau su nemažai žmonių, kurie irgi kažką rašo. Daugelis jų į rašymą visad žiūrėjo labai rimtai – tai man atrodė truputį juokinga. Tačiau jie padėjo man įsitikinti, kad rašymas gali būti daugiau nei paskirų minčių užsirašinėjimas. Pasirinkimu galėčiau pavadinti ne patį rašymą, o struktūravimą ir publikavimą.
– Greičiausias būdas jauniesiems poetams išleisti pirmąją knygą – laimėti PK konkursą. Ar jūsų siekis buvo laimėti? Kaip jaučiatės tapusi šio konkurso laureate?
– Nemanau, kad verta kurti vien dėl to, kad leistum knygas. Man atrodo, kad kur kas sunkiau įvertinti, kada paskiri tekstai jau gali būti suprantami kaip vientisas darinys.
Nešdama rankraštį į konkursą daug nesitikėjau. Jaunųjų poetų tikrai netrūksta. Skaitau jų kūrybą, yra nemažai perspektyvių žmonių.
Tapusi PK konkurso laureate išvengiau galvosūkio, ką daryti toliau. Jei nebūčiau laimėjusi, turbūt kitą kartą konkursui nuneščiau pakeistą rankraštį.
– Poezijos rinkinio pavadinimas – „Trapūs daiktai“. Gal galėtumėte papasakoti, kodėl pasirinkote būtent tokį? Kokie dar variantai buvo svarstomi?
– Knygos pavadinimas skamba eilėraštyje „Apkasai“. Jį parašiau maždaug 2015 metais. Galvojau, jeigu kada nors turėsiu knygą, norėčiau ją taip pavadinti. Kiti svarstomi variantai buvo tik „trapių daiktų“ variacijos, pavyzdžiui, „trapios konstrukcijos“. Tai skambėtų griozdiškai ir pretenzingai. Sudėliojus rankraštį šių metų konkursui pavadinimas „Trapūs daiktai“ vis dar atrodė atitinkantis turinį.
– Prieš pasirodant knygai, jūsų kūryba buvo publikuojama kultūriniuose leidiniuose. Ar didelė dalis rinktinę sudarančių eilėraščių buvo publikuota prieš pasirodant rinktinei?
– Per pastaruosius kelerius metus buvo viešinta nemažai knygoje esančių eilėraščių. Tačiau dalies publikuotų atsisakiau, o knygoje atsirado ir kultūrinėje spaudoje nepasirodžiusių.
– Kurie eilėraščiai užrašymui pasidavė sunkiausiai? Kokios kliūtys kėlė sudėtingumą?
– Individualus techninis dalykas – kliūčių padaugėjo pradėjus rašyti kompiuteriu, o ne į sąsiuvinį. Reikėtų grįžti prie rašymo į sąsiuvinį. Rašymas kompiuteriu dažnai trukdo susikoncentruoti – patogu prirašyti daugybę to paties eilėraščio variantų. Visus juos išsaugojus labai sunku atsekti pirminį stimulą, paskatinusį rašyti.
Kartais autoriai prie savo eilėraščių pažymi datas. Mane stebindavo, kai nurodytos datos aprėpia keletą metų. Dabar manau, kad prie teksto „Grįžimas“ būtų galima parašyti 2015–2018 m. Jį atsivertusi vis galvodavau, kad reikia taisyti. Knygoje esantis variantas man patinka.
– Rašytojų dažnai klausiama apie rašymo ritualus, įpročius. Ką šiuo požiūriu galėtumėte pasakyti?
– Įtariu, kad disciplinos reikalauja prozos tekstai – siekis vieną idėją išplėtoti iki didelės apimties kūrinio. Efektyviai prozai turėtų būti svarbu susikurti rašymo rutiną.
Savo eilėraščius parašydavau ir palikdavau. Grįždavau po kiek laiko – jau bandydama pažvelgti į juos iš šalies. Patys jie, žinoma, nepasirašė. Kūrybinis procesas dažniau primindavo energijos pliūpsnius nei nuoseklų darbą.
Tiesa, dabar mano dienos labiau užimtos. Būna, kad noriu rašyti ir žinau, jog tuo momentu galėtų pavykti. Tačiau negaliu dėl kitų įsipareigojimų.
– Ties kokiais projektais dirbate dabar? Kokių planų turite? Ar kada nors galvojote apie prozos rašymą?
– Dirbu ties kultiniu projektu „Studijuoti, dirbti, rasti laiko kūrybai, neprarasti kontakto su artimaisiais ir palaikyti tvarką buityje gali kiekvienas žmogus“, arba sutrumpintai „Nauja dienotvarkė“.
Kalbant rimtai, ateities planai susiję su literatūra (žinių gilinimu), norėčiau ir rašyti. Prozos nuosekliai nerašau, bet žadu prisėsiu prie atskirų ir kol kas išsibarsčiusių prozinių fragmentų.
– Interviu su Monika Bertašiūte užsiminėte, jog norėtumėte parašyti knygą, dedikuotą močiutei. Gal galėtumėte pasidalinti, kokia ji būtų?
– Močiutės gyvenimo istorija verta atskiros knygos. Ne todėl, kad istorija įdomi dėl laikmečio realijų (močiutė gimė 1929 m.). Pasakodama apie praeitį, ji kalba ne apie įvykius, o apie vidinius niuansus. Bent aš taip priimu jos pasakojimus.
Kažkada užsiminiau, kad labai norėčiau užrašyti jos istorijas ar paversti kitos istorijos pamatu. Močiutė sakė norinti visa tai pasilaikyti tik sau. O knyga, kurią norėčiau skirti močiutei, nebūtinai turi būti susijusi su minėta istorija. Norėčiau paskirti knygą, kurioje būtų kitokie tekstai.
– Jūsų poezija susijusi su jūsų grupe „kog leval“. Muzika papildo poeziją, suteikia jai gylio. Gal galėtumėte papasakoti, kaip kilo mintis taip pavadinti grupę?
– Į „kog leval“, kaip savo išraiškos būdą, vis dar žiūriu dviprasmiškai. „Do it youself“ muzika nepretenduoja į švarų garsą ar aukštą kokybę. „kog leval“ nėra grupė – tiek instrumentinę, tiek vokalinę dalį kuriu viena. Man patinka garso nešvarumas, įrašų netobulumas.
Pavadinimo istorija susijusi su sapnu. Kai man buvo apie 16 metų, sapnavau, jog sename sodo name kalbuosi su žmogumi. Jis ištiesė man ranką, o joje buvo dėžutė su užrašu „kog leval“. Perduodamas ją man jis ištarė: „Tai tave nuo visko išgelbės“.
Dabar ši pavadinimo istorija skamba kvailokai, dramatiškai, bet sapną iškart užsirašiau. Kartais paklausau ir paauglystės grupės „Titruose“. Nors ten daug paaugliško entuziazmo, mane žavi grupės prisiminimas. Manau, kad kai tau septyniolika, visai gerai sekėsi kurti, daina „Vietoj paprasto pjautuvo“ sukelia daug nostalgijos.
Visi jau veikiame skirtingus dalykus. Tikiuosi neužmesti „kog leval“ idėjos. Galbūt ir „lo-fi“ muzika gali rasti klausytoją.
– „kog leval“ muzika labai atmosferinė, su tamsiu, estetišku gotikiniu atspalviu. Kaip ir jūsų poezija. Ar tai sąmoningas pasirinkimas?
– Poezijos ir muzikos atmosfera sutampa turbūt todėl, kad tuo užsiima tas pats žmogus. Nepavyksta persiplėšti.
– Eilėraščiuose juntama daug skausmo, tamsos, klampumo. („ne arba šiandien“: tą akimirką aš supratau kai ką aktualaus apie mirtį-/kad mirtis yra griežta motina, atleidžianti savo vaikams,/bet neatleidžianti savo vaikų nuo jiems skirto darbo; „Pas de deux“: jų liūdesys patrauklus,/kareiviai gina karstus,/sulūžus jų adatų kojoms,/“. Iš kur tai ateina? Daug kalbama apie jaunųjų kūrėjų norą šokiruoti. Kaip yra tavo atveju?
– Rašiau taip, kaip supratau. Tokiais žodžiais, kurie man atrodė atitinkantys tam tikrą potyrį. Jeigu būčiau buvusi protingesnė ir daugiau mąsčiusi apie tai, kaip tai gali pasirodyti socialinėje sferoje, prieš keletą metų nebūčiau pateikusi eilėraščio „ne arba šiandien“ „Poetinio Druskininkų rudens“ anoniminiam konkursui.
Po to, kai eilėraštis buvo pastebėtas, negi jį slėpsi – ypač kai esi jaunas žmogus ir neturi jokios patirties. Tegali tik apytikriai nutuokti, kuris eilėraštis kitų bus priimtas kaip geras, o kuris – blogas. Jeigu ir šokiruoja, taip nutinka nesąmoningai.
– Jūsų vartojami įvaizdžiai – sudėtingi, fatališki. Ar ilgai jų ieškote?
– Kartais ilgai, kartais trumpai, tai priklauso nuo eilėraščio. Neretai tekdavo aprašyti dalykus, kurie tamsūs savaime.
– Jūsų poezijoje didelis dėmesys skiriamas detalėms ir įvaizdžiams, tekstams suteikiantiems kinematografiškumo efektą. Ar kinas – vienas jūsų įkvėpimo šaltinių? Kaip keletas menų sąveikauja poezijoje?
– Kažkada buvau susidomėjusi kino istorija. Kinas nėra pagrindinė inspiracija, nors kai kurie matyti vaizdai į tekstus atplaukia per asociacijas.
Pavyzdžiui, eilėraštis „magnolija“ baigiasi vaizdu „kaip lynoja varlėm“. Įmanoma ir tai, kad tokia eilutė būtų užrašyta nemačius filmo „Magnolija“ ir nežinant Biblinio pasakojimo. Tačiau tuomet naudočiau intertekstą net nesuprasdama, kad ne sukuriu, o tik adaptuoju jau žinomą ir nusistovėjusį įvaizdį. Manau, adaptacijos kartais sukuria ir paradoksų, ir žaismės.
– Eilėraščiuose pasirodo ir kiti rašytojai (J.P.Sartre'as, F.Kafka). Jau knygos pradžioje sutinkame Sauliaus Tomo Kondroto citatą. Koks jūsų santykis su kitais autoriais, kurie rašytojai labiausiai patinka?
– Manau, kad visai atitinka ekspresionizmo ar ekspresionizmą primenančios stilistikos rašytojai. Ar bent jau manau, kad jie man svarbūs.
– Kas jums svarbiausia rašant tekstus: išgyvenimai, istorija ar aplinkos vaizdiniai?
– Būna visaip. Man svarbu perteikti šių dalykų jungtį. Taip, kaip juos matau.
– Po PK konkurso laimėjimo būna įvairiai: autoriai aktyviai publikuoja naujus eilėraščius, o kartais dingsta kaip į vandenį.
Norėčiau tikėti, kad nebūsiu pirmos ir vienintelės knygos autorė. Parodys ne laikas, o noras, galimybės ir pastangos. Taip pat kitos, nuo manęs nepriklausančios, aplinkybės.
Viena išleista knyga dar nesukuria tavo, kaip rašytojo, tapatybės. Rašysiu, jei turėsiu, ką pasakyti. Norėčiau turėti.
