Rudens pradžia būna iššūkis ne tik vaikams, bet ir tėvams. Vienas didžiausių darbų pirmose klasėse yra mokytis ir mokyti skaityti. Kaip mokyti vaiką skaityti, kad jis neišsigąstų ir skaitymas jam teiktų didelį džiaugsmą? Apie tai pasakoja Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto Edukologijos katedros vedėja Lina Pečiulienė.
– Rugsėjo pradžia daugeliui asocijuojasi su mokslais ir darbais. O ką šis mėnuo reiškia Jums?
– Man, kaip ir kitiems, rugsėjis asocijuojasi su darbų pradžia, galvoje sukasi nauji planai, o gyvenime būna šiek tiek chaoso, kol susidėlioja darbo ir šeimos tvarkaraščiai. Žinoma, rugsėjis asocijuojasi ir su mokslu. Mokytis mėgau visada, tad man šis laikotarpis yra šventinis.
– Į mokyklas sugrįžta moksleiviai, į universitetus – studentai. Ar pastebite, kaip jie pasikeičia po vasaros?
– Moksleivių turiu tik artimoje aplinkoje, matau, kaip dauguma, deja, nenori eiti į mokyklą, jiems rugsėjis kelia daug nerimo ir įtampos. Labai norėčiau, kad būtų kitaip Studentų motyvacija kiek kita – jie žino, kodėl studijuoja. Tačiau, žinoma, jiems irgi kartais norisi ilgesnių atostogų ar greičiau pabaigti studijas, nes šiuolaikiniai studentai neretai dirba, kai kurie turi šeimas, tad suderinti viską būna ne visada paprasta.
– Būna tėvelių, kurie nori, kad jų vaikai pradėtų lankyti mokyklą jau mokėdami skaityti ir rašyti. Ar toks požiūris teisingas?
– Nors daliai vaikų nėra sunku pradėti rašinėti ir skaitinėti prieš mokyklą, pradėdamas ją lankyti vaikas tikrai dar neprivalo nei skaityti, nei rašyti. Taigi, nei tėvai, nei pedagogai neturėtų sureikšminti šių dalykų ir vertinti vaiko pasirengimo ir brandos iš šios perspektyvos. Tačiau ir vieni, ir kiti turėtų pasirūpinti padaryti viską, kas būtina, kad vaikas sėkmingai įvaldytų rašymą ir skaitymą, kai tam ateis laikas.
– Ar yra koks receptas, kaip pradėti mokyti vaikus skaityti? Kaip juos sudominti, kad jie pamėgtų ir norėtų vystyti šį įgūdį?
– Kad vaikas pradėtų skaityti, visų pirma jis turi norėti tai daryti. Jis turi domėtis knygomis, tekstu, skaitymą savaime laikyti įdomia ir vertinga veikla. Suformuoti tokias nuostatas – tėvų ir pedagogų atsakomybė. Tėvai tai gali padaryti žiūrinėdami knygeles bei skaitydami vaikui nuo pat mažumės. Svarbu pabrėžti, kad teigiamos nuostatos negali būti formuojamos vaiką bandant įtikinti, kad reikia padirbėti.
Knyga ir skaitymas turi būti smagi šeimos ir vaiko gyvenimo dalis, ypatingas laiko leidimo būdas, teikiantis daug džiaugsmo. Svarbu, kad suaugusieji tai įsisąmonintų ir įstengtų mėgautis pačiu procesu, leistų vaikui pasirinkti knygas ir trukmę, kad vertinamas būtų ne rezultatas – perskaityta knyga, įsiminta raidė, o pats skaitymo procesas.
Jeigu vaikas prašo paskaityti, domisi knygomis, pastebite vaiką „skaitant“, vartant knygeles, vadinasi, judate teisinga kryptimi. Skaitant drauge su vaiku plečiasi jo žodynas, vaikas įsimena, kad skaitoma iš kairės į dešinę, iš viršaus į apačią, ima suvokti, kad rašte užkoduoti atskiri žodžiai, pastebi, kaip skiriasi jų ilgis, randa panašumų, po truputį įsimena raideles, nors tai nėra paprasta, mat pirmiausia Lietuvoje vaikai pažindinami su didžiosiomis raidėmis, o dauguma knygų leidžiamos įprastai. Šie dalykai, kaip ir gebėjimas rišliai kalbėti sudėtiniais sakiniais bei pasakoti ir kurti istorijas, yra labai svarbūs būsimam mokiniui.
Kad skaitymo ir rašymo procesas būtų sėkmingas, vaiko tartis turėtų būti taisyklinga, pakankamai išlavėjusi jo foneminė klausa ir fonologinis suvokimas, t. y. vaikas turi gebėti išgirsti garsus žodyje, pasakyti žodžių su tam tikru garsu, suploti tiek kartų, kiek žodyje yra skiemenų. Eiliuotų tekstų skaitymas, ritmingos dainelės, mažųjų jodinimas, pirštukų žaidimai ir tam tikros tikslingos veiklos padeda lavinti šiuos gebėjimus nuo mažens.
Svarbu pabrėžti, kad vaikai, visų pirma, mokosi sieti garsą su raide, ne raidės pavadinimu. Noriu atkreipti į tai dėmesį, nes suaugusieji raides dažniausiai vardija jas pavadindami, o vaikas, pavyzdžiui, išmokęs, kad M yra „em“, turės sunkumų pradėdamas skaityti. Raidžių pavadinimus reiktų palikti antrai klasei, kai jau apygerė skaitymo technika. Garsų vaikui nereikia mokytis atmintinai, kitaip nei raidžių pavadinimų, visgi mes, suaugusieji, raides dažniausiai pavadiname ir net nesusimąstome apie tai.
Nors apie skaitymą kalbama daugiau, vaikams rašymas yra ne mažiau svarbi veikla. Kai kuriems rašymą lengviau įvaldyti nei skaitymą, nes tai nėra vien protinė veikla, ji labiau siejasi su kūnu ir dėl to yra artimesnė vaiko prigimčiai.
Nors rašant ir skaitant smegenyse vyksta kiek kiti procesai, abu gebėjimai yra susiję su raidės ir garso sąsajų suvokimu, tik vienu atveju vyksta užkodavimo, o kitu atveju – iškodavimo procesas. Yra tyrimų, kurie pagrindžia idėją, kad vaikas mokosi skaityti pirmiausia rašydamas pats. Neretai pirmieji perskaitomi žodžiai yra būtent tie, kuriuos vaikas pirmiausia yra rašęs – paties vardas, mama, tėtė. Kitaip tariant, kad taptum geru skaitytoju, ne mažiau svarbu būti geru rašinėtoju (ne rašytoju!).
Mažyliai brauko pirmas keverzones nesuteikdami joms didesnės prasmės. Pamažu jos tampa prasmingomis, nes tam tikru periodu simbolių pagalba vaikas jau bando perteikti mintį ir pagaliau vaikas ima skirti savo piešinį nuo „rašto“. Čia taip pat svarbu neperspausti, neskubėti „pritempti“ keverzonių prie rašymo ar konkrečių objektų iliustravimo, kol pačiam vaikui tai dar tik mėgavimasis procesu ir jis pats nepriskiria savo menui simbolinės prasmės.
Namuose ar darželyje reikia sudaryti sąlygas šiems eksperimentams ir džiaugtis bet kokiomis vaiko pastangomis, tačiau kartu yra būtina leisti vaikui patirti ir tai, ką su rašymo ir piešimo priemonėmis veikia suaugusieji ar vyresni vaikai.
Matydamas, kad auklėtoja užrašo jo vardą ant piešinėlių, vieną dieną jis to imasi pats. Kai vaikas jau pats vardija, ką nupiešė ar „parašė“ – perteikti rašymo prasmę vaikui tampa dar lengviau. Galima jam pasiūlyti nupiešti ar „užrašyti“ ką nors svarbus: savo vardą ant darbelio, atvirutę ar pan.
Vyresnieji paprastai noriai kopijuos tikras raides pagal pavyzdį. Svarbu netaisyti vaiko netobulo rašymo, neieškoti klaidų. Dalis vaikų rašo veidrodiniu principu, tai yra norma ir turėtų išnykti savaime (paprastai iki septynerių metų), tačiau visada galima pasikonsultuoti su specialistu, nes yra būdų, kaip pagelbėti vaikui.
– Esu girdėjusi sakant, kad tėvams nereikėtų labai versti vaikų mokytis skaityti prieš mokyklą, nes ji tam ir skirta – išmokti. Ką Jūs apie tai manote?
– Pagrindinė vaiko veikla ikimokykliniame amžiuje yra žaidimas, todėl tėvai ir pedagogai turėtų sudaryti sąlygas laisvam vaiko žaidimui, kur liejasi jo vaizduotė, jausmai, vaikas pats kuria taisykles ir kitais būdais konstruoja savitą pasaulį. Taip žaisdamas vaikas bręsta ir kūnu, ir siela, todėl tai pats geriausias mokymasis.
Nereikėtų laisvo žaidimo painioti su technologijų žaidimais ar įmantriais, priemonių reikalaujančiais, žaidimas, nes sveikos nuovokos vaikas gebės pasigaminti visus reikiamus žaidimui dalykus iš to, kas yra po ranka. Taip lavės jo vaizduotė ir kūrybiškumas, tobulės problemų sprendimo gebėjimai ir vyks dar daug procesų, kurie vaiką parengs gyvenimui ir mokyklai.
Na, o pedagogas šiame žaidime vaikui sumaniai gali padėti įgyti žinių apie pasaulį, supažindinti su raidėmis ir pan. Geriausia, ką tėvai gali padaryti vaikams – sudaryti sąlygas geram žaidimui, t. y. riboti laiką prie televizoriaus ar technologijų, paskatinti ir palaikyti žaidimą, kai vaikui prireikia pagalbos, kad žaidimas galėtų tęstis (bent kartais pažaisti drauge arba sudaryti sąlygas žaisti su kitais vaikais).
Galų gale, daug bendrauti su vaiku, kad jis turėtų progą būti išklausytas ir taip lavintų sakytinę kalbą. Deja, bet teko sutikti vaikų, kurie puikiai skaitė ateidami į mokyklą, tačiau turėjo sunkumų susidūrę su kūrybinio mąstymo reikalaujančiomis užduotimis, labai nemėgo skaityti, kartais turėjo gana siaurą žodyną ir dėl to sunkiai suprasdavo perskaityto teksto prasmę.
Tiesa, visai gali būti, kad vaikas išmoks skaityti pats dar prieš mokyklą, tam net yra angliškas terminas – emergent reading, tai yra kai vaikas pats atranda taisykles, kaip iškoduoti rašytinę kalbą. Tada sakau, kad sumanius tėvus turintis imlus vaikas sutiko kokybiškai dirbantį pedagogą.
– Skaitymas leidžia pažinti pasaulį. Ar sutiktumėte su teiginiu, kad daug skaitantis žmogus yra atviresnis aplinkai, kūrybiškesnis?
– Na, nėra abejonės, kad skaitymas žmogų daro žmogumi. Šiais laikais pasaulį galima pažinti ir kitaip nei skaitant, tačiau tik skaitantis žmogus turės platų žodyną, gebės rišliai kalbėti ir sklandžiai dėstys mintis. Atkreipkite dėmesį – nemažai vadovų ar neformalių lyderių yra baigę filologiją, nes gebėjimas nepriekaištingai valdyti kalbą turi didelę reikšmę ten, kur svarbi komunikacija ir norima padaryti įtaką. Apie naudą žmogaus intelektui ir pan. tikrai daug prirašyta.
– Ko palinkėtumėte visiems besimokantiems skaityti?
– Labiau norėčiau palinkėti mokinantiems skaityti – nepamirškite, kad jūsų paveiktas vaikas susiformuos nuostatas, kurios jį lydės visą gyvenimą ir paklauskite savęs, kokių nuostatų norėtumėt? Tai padės pasirinkti strategijas, kaip dirbti, kad vaikas ateityje taptų motyvuotu ir kritiškai mąstančiu skaitytoju.
Besimokantiems tik galiu pasakyti, kad jeigu stengsis treniruotis – vieną dieną skaitys taip gerai, kad skaitomomis istorijomis mėgautis bus lygiai taip pat smagu, kaip kad dabar, kai jas skaito tėvai ar pedagogai.
