Pirmoji S.Gedos dienoraščių knyga pasirodė 1999 metais. Tuomet poetas šių eilučių autoriui sakė, kad norėtų parašyti dar vieną panašią knygą. Jis tada net nenutuokė, kad ateityje pasirodys dar penkios tokios knygos: „Adolėlio kalendoriai“ (2003), „Vasarė ajero šneka“ (2008), „Žydinčių bulvių sapnai“ (2015), „Pražilę varnėnai“ (2016), „Žalieji pergamentai“ (2018).
Kokia pati šių dienoraščių pradžia? Kodėl S.Geda juos ėmėsi rašyti? Ką juose poetas stengėsi akcentuoti? Apie visa tai kone prieš 20 metų kalbėjomės su S.Geda. Tas pokalbis neprarado aktualumo. Bent jau mano akimis. Gal ir jūsų?
* * *
– Naujosios knygos įžangoje rašote, kad šie dienoraščiai atsirado vasaromis. Kodėl būtent vasaromis?
– Dirbu savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“ ir kiekvieną vasarą gaunu mėnesį atostogų. Dar prisidėjo ir įsipareigojimas kažką tam laikraščiui parašyti.
Nors į knygą sudėjau ne tik vasaromis rašytus dienoraščius. Pavyzdžiui, skyrius „Šiauriniai žmonės, šiaurinės nuotaikos“ parašytas 1994 metų gegužę. Mat buvau gavęs PEN centro stipendiją ir mėnesį gyvenau labai gražioje Veno saloje Švedijoje.
Beje, joje XVI amžiuje gyveno visame pasaulyje žinomas astronomas, toks „trenktas“ grafas Tycho Brahe, po žeme turėjęs observatoriją. Tuomet, kai atrodė, kad jau visos žvaigždės atrastos, jis Kasiopėjos žvaigždyne pastebėjo naują žvaigždę, kuri, pasak XIX amžiaus rašytojo A.M.Benedictseno, panaši į Lietuvą, – ji tai pasirodo, tai dingsta.
Tų pačių metų rudenį gavau kitą stipendiją ir nuvykau į Gotlando salą, Visbį. Ten verčiau amerikiečių poeto Edgaro Lee Masterso „Spoon Riverio antologiją“. Žinoma, rašiau ir dienoraščius.
Taip atsirado ir antrasis su Švedija susijęs skyrius „Elgetos purvyne vyžom užrašyta“. Nuo tada kasmet parašydavau po vieną šių dienoraščių „gabalą“.
– Kas, rašant šiuos dienoraščius, jums buvo svarbiausia?
– Man svarbiausias yra pirmasis sakinys, nes jis lemia paskutinįjį. Jeigu jis pasiseka, atrandi vadinamąją pasakotojo poziciją, supranti, kaip pasakosi tai, ką matai, ką nori pasakyti. Taip savaime susiklosto savotiškas žanras, tiksliau, žanrų mišinys, nes kažin ar šiuos tekstus tikslu vadinti įprastais dienoraščiais.
– Galbūt juos galima pavadinti eseistika?
– Žinoma, galima. Poetas Kęstutis Navakas kiek anksčiau rašė, kad šiais dienoraščiais ar „paveikslėliais“ man pavyko sulaužyti įprastą žurnalizmą.
Man patiko ši mintis. Mes juk buvome įpratę prie stereotipinių laikraščių ir žurnalų straipsnių. Tuo tarpu aš norėjau kalbėti išsyk ir apie gyvenimą, ir apie poeziją, ir apie save, savo vaikystę, ir apie Lietuvos problemas. Todėl ir ieškojau laisvesnio žanro, tam tikro koštuvo, kuriuo galėčiau perkošti daug vandens.
Juolab kad labai nemėgstu akademinio pasakojimo – mėgstu gretinimus didelėse erdvėse ir istorijos laikuose. Mano mąstymui būdingas keistas asociatyvumas, paradokso logika.
– Šią knygą turbūt galima sieti ir su Witoldo Gombrowicziaus ir Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščiais, kurie, kaip ne kartą sakėte, jums labai patiko?
– Kai pradėjau rašyti dienoraščius, nebuvau skaitęs nei W.Gombrowicziaus, nei A.Nykos-Niliūno dienoraščių. Mano knyga turėjo vadintis „Septynių vasarų dienoraščiai“, bet, pasirodžius minėtoms knygoms, pakeičiau jos pavadinimą, kad nepasirodyčiau per daug artimas aniems autoriams ir kad niekas neieškotų paralelių, kurių iš tikrųjų nėra.
Ši knyga – tai paprasčiausi septynių vasarų užrašai, dienoraščiai, paveikslėliai ar išrašai.
– Bemaž visi knygos tekstai buvo spausdinti „Šiaurės atėnuose“. Ar sudarinėdami knygą ką nors taisinėjote, keitėte, stengėtės išvengti pasikartojimų?
– Taisiau smulkmenas. Pasikartojimų atsiranda nori nenori, ir niekas, regis, neišrado patikimo būdo, kaip jų išvengti. Rašytojas Jurgis Janavičius pasakojo, kad į Australiją atvykęs dekonstruktyvizmo teoretikas J.Derrida paskaitą pradėjo nuo žodžių „nebijau pasikartojimų“.
Šiame striukame sakinuke labai daug kas telpa. Juk žmogus gyvenime nuolat kažką kartoja. Ir jeigu tą patį dalyką apšviečia nauja šviesa, atsiranda kitoks matymo rakursas, tai, matyt, žmogui jis negali būti nereikšmingas.
Juk kartoja ne pats žmogus, o atmintis, kuri tokiu būdu padeda išsiaiškinti sunkiai suvokiamo mechanizmo, vadinamo gyvenimu, veikimo principą ir atsirinkti svarbiausius, lemtingiausius gyvenimo epizodus, kurių senatvėje lieka apie dešimt dvylika.
– Jūsų dienoraščiai gan padriki. Ar galima kalbėti apie kažkokią jų tvarką?
– Nuo jaunumės žavėjausi Blaise'o Pascalio knyga „Mintys“, į kurią sudėtos tik padrikos mintys. B.Pascalis norėjo savo mintis „sutvarkyti“, kažką pakeisti, bet suvokė, kad viskas sugrius, jeigu jis panaikins tą padrikumą. Mano manymu, egzistuoja tam tikra netvarkos tvarka.
Skaitytojui tokį padrikumo metodą galima aiškinti tuo, kad yra poezija, yra proza ir yra tam tikri žmogui suprantamesni dalykai, tokie kaip kasdienis plepėjimas, istorijų pasakojimas. Beje, vokiečių rašytojas G.Grassas sakė, kad žmogus gyvas tol, kol pasakoja istorijas.
Rašydamas dienoraščius, aš turėjau dar ir tokį kiek utopišką planą – stengiausi pasižiūrėti, kiek prisimenu, kiek galiu užrašyti istorijų – kvailiausių, absurdiškiausių, protingiausių, graudžiausių istorijų.
– Bet tos istorijos nėra tik istorijos. Siedami jas tarpusavyje paliečiate, analizuojate ir fundamentalius klausimus.
– Slaptas pasąmoninis darbas, matyt, mumyse nuolat vyksta. Kad ir labiausiai vengtum fundamentalių klausimų, jie vis tiek rūpi. Man vienodai fundamentalūs dalykai yra Lietuvos kelias ir ateitis bei mano sapnai ir jų išsipildymas ar neišsipildymas.
Kažkada buvau įsivėlęs į gryną politiką, įvairius judėjimus, bet tai nuo rašančio žmogaus turėtų nubėgti kaip vanduo nuo žąsies. Žmogus gyvas tol, kol jame veikia kažkokie vidiniai mechanizmai. Ir tie vidiniai, vitaliniai sprogimai galbūt įvyksta iš nevilties.
Kai nualina visokios visuomeninės pareigos, visuomeninio darbo tuštybė, imi galvoti, ar dar esi žmogus, ar tau rūpi, tarkim, žolė, medis, moterys, vaikai, alkoholis, paveikslai, muzika, ar vidinis turinys tėra visokios kalbos?
– Knygoje knibždėte knibžda personažai, vadinami Jono, Olgos, Marijono, Plūgo ir kitais vardais. Ar jie realūs?
– Taip, jie realūs, tik kai kurie jų truputį užmaskuoti, vadinami pravardėmis. Šių žmonių gyvenimus aš turėjau išklausyti, nes, gyvendamas Dzūkijos kaime, nuo žmonių nepasislėpsi. Kartais pačiam knieti užmegzti kontaktus, kartais jie nori pasipasakoti.
Todėl norėjau, kaip aš sakau, užrašyti žmones, nes tokių jau nebebus. Ateina kitokios generacijos, kurioms labiau rūpi išgerti pilstuko nei pasišnekėti.
Tuose senuose žmonėse, kaip pelkėje dūlančiame ąžuole, slypi stiprybė, burbuliuoja kažkokie žodynai. Man rūpėjo klausimas, kaip tie žodžiai juose gyvena, ką ten veikia? O veikia jie tą patį, ką ir mūsų šiuolaikinėje sąmonėje, tik neturi aiškaus žanro. Tai – ne poemos, ne eilėraščiai, ne rapsodijos, ne komedijos, o gyvas vanduo, kur žodis maišosi su daiktu, žodis maišosi su augalu, žodis maišosi su gyvuliu arba bent jau jie nėra atsieti vienas nuo kito.
Man labai smagu girdėti dar nesukurtą lietuvių prozodiją, dzūkų tarmės prozodiją.
– Ar tematiniu požiūriu turėjote kokių nors tabu? Kokių temų stengėtės neliesti?
– Daugelis mano pažįstamų žmonių yra gyvi ir, norėdamas juos aprašyti, turėčiau pajudinti tikrą širšyną. Sutinku, kad dienoraščiai turėtų būti intymesni, bet aš, kaip minėjau, nenorėjau judinti to širšyno.
Kitas tabu – intymaus gyvenimo tabu. Tikras rašytojas neturėtų vengti tokių temų, bet, matyt, tuomet dienoraščius reiktų skelbti po mirties.
Aš negaliu būti toks niekšas, kad rašyčiau, kaip vienas ar kitas žmogus atrodo vonioje ar tualete, nors jaunesni rašytojai to jau nebebijo daryti. Aš turiu daugiau tabu negu jaunimas.
Juk kiekvienas žmogus sau nusistato tabu. Mes turim paveldėtus šeimos tabu. Tarkim, jeigu mano tėvas ir motina nesikeikia vienokiais ar kitokiais keiksmažodžiais, kodėl aš turėčiau vartoti tuos žodžius? O jeigu ir tėvas, ir motina, ir kaimynai keikiasi kažkokiais žodžiais, tai tie žodžiai jau priklauso kultūros sričiai. Ir tik dėl vadinamojo subanalinto viešumo supratimo jie buvo neleidžiami. Be reikalo.
Lietuvoje per pastaruosius dešimt metų daugelis tokių tabu buvo išklibinti, nes prieškaryje jų nebuvo galima liesti.
Todėl reiktų išleisti, tarkim, erotinių lietuvių liaudies dainų rinkinį, dainyną, kad lietuviai suprastų esą vitališki ir gyvybingi žmonės. Nes nejau šimtą metų mes turėtume galvoti, kad lietuvę moterį apibūdina tik Balio Sruogos „rūtų vainikėlio“ metafora, nejau šimtmečio ginčas – ar ji su vainiku, ar be. O iš minėtų dainų tiesiog srūva erotiniai simboliai, įvaizdžiai, metaforos, nors nieko nepadoraus jose nėra.
– Ar rašysite dar vieną panašią dienoraščių knygą?
– Jeigu Dievas duos, norėčiau dar vieną parašyti. Daugiau turbūt ne, nes netgi W.Gombrowiczius nuo antrosios dienoraščių knygos prastėja, nors jis ir turėjo geresnes rašymo sąlygas už mane – jam buvo prieinama distancija, kuri padėjo aprėpti ir apmąstyti visą Lenkiją iš labai toli.
O kokia gi mano distancija? Aš nuvažiuoju prie Druskininkų, atsisėdu prie Nemuno, žvelgiu į piliakalnį, žydinčius geltonus arba mėlynus lubinus, italų statytą Liškiavos bažnyčią ir mąstau. Žinoma, apmąstymams tai – puiki vieta. Bet man minėtos distancijos reikia pačiam ieškoti, pačiam ją susikurti.
