Algimantas Zurba gimė 1942 02 08 Žvaguičiuose, Biržų rajone. 1964 m. Vilniaus universitete baigė lituanistikos studijas. 1964–1966 m. mokytojavo Čebatoriuose. 1966 m. dirbo žurnale „Švyturys“, nuo 1967 m. – „Moksleivio“ redakcijoje (1975–1980 m. ir 1989–2001 m. buvo vyriausiasis redaktorius).
1974–1980 m. ir 1995–1998 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos fondo pirmininkas, 1981–1986 m. Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotojas. Parengė daugybę publikacijų jaunimo gyvenimo problemų temomis „Moksleivyje“, knygų recenzijų, diskusinių straipsnių literatūrinėje spaudoje. Dvidešimt aštuonerius metus (nuo 1967 m.) dirbo Švietimo ir mokslo ministerijos rengiamų jaunųjų literatų vertinimo komisijoje, septyniolika metų buvo jos pirmininkas. Sudarė tris moksleivių kūrybos almanachus. Lietuvos rašytojų sąjungos narys – nuo 1971 m.
Algimantas Zurba debiutavo 1965 m. apsakymų rinkiniu Svetimas pabučiavimas. Nuo tada jo kūrybos aruodai vos ne kasmet pasipildydavo vaikams, paaugliams ar suaugusiems skirtu apsakymų, publicistikos rinkiniu ar nauju romanu.
Iš viso jis parašė daugiau kaip 30 knygų. Jų tematika labai įvairi, svarbiausia, kad skaitytojas jose kartu su autoriumi ieško tikrųjų vertybių, gėrio ir tiesos, semiasi kūrybiškumo ir vaizduotės paslapčių. Jeigu kada nors kas nors rašys lietuvių jaunimo literatūros istoriją, Algimantas Zurba už savo nuopelnus neabejotinai bus įrašytas joje raudonomis raidėmis.
Keturiolika metų pašventęs darbui „Moksleivio“ redakcijoje, jis išsiugdė puikų sugebėjimą jausti jaunimo gyvenimo pulsą, nuolat bendraudamas su jaunimu ir pats niekaip nenorėjo ir negalėjo išaugti iš smagaus literatūrinio šėliojimo. Taigi nenuostabu, kad 2006 m. Tarptautinės vaikų ir jaunimo asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius jam įteikė premiją už romaną „Melnragės akmenys“, kuri buvo skaitomiausia tų metų jaunimo knyga, o 2007 m. išleista jo pasaka-apysaka „Raganaitė Džilda“ buvo nominuota Metų knygos vaikams rinkimuose. Ne tik šias, bet ir kitas jo knygas mielai skaitė ir skaito ištisos vaikų ir jaunimo kartos.
Ne mažiau populiarūs buvo ir yra Algimanto Zurbos romanai. Ir nenuostabu, nes jų kalba nepaprastai turtinga, poetiška, vaizdinga, autorius meistriškai įsiskverbęs į personažų vidinius pasaulius, nulipdė išraiškingus, įsimintinus jų charakterius. Didelio susidomėjimo Biržų krašte, kaip ir visoje Lietuvoje, susilaukė biržietiškos tematikos romanai „Molžemis“ (1986), „Savūnė“ (1994), „...eina “ (2000), „...jai tešviečia“ (2002), „Aušrų migloje“ (2016).
Neeilinis prozininko talentas buvo greitai pastebėtas – 1985 m. jam paskirta Gabrielės Petkevičaitės-Bitės literatūrinė premija už knygą „Skersvėjis“, o 1995 m. – Juozo Paukštelio premija už romaną „Savūnė“. Vėliau šis kūrinys išsirutuliojo į jau minėtą įdomią trilogiją: „Savūnė“, „...eina“, „...jai tešviečia“, už kurią 2003 m. Algimantas Zurba buvo apdovanotas Žemaitės literatūrine premija, o 2011 m. pasirodęs romanas „Krisius“ pelnė autoriui net dvi premijas: Vlado Šlaito literatūrinę premiją ir Antano Baranausko premiją.
Taigi nenuostabu, kad šiam talentingam, išskirtinio braižo prozininkui 2003 m. buvo suteiktas gimtojo Biržų rajono garbės piliečio vardas, o 2007– aisiais įteikta Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija.
Romano „Savūnė“ pagrindinė herojė prieš mirtį panoro, kad jos paminklo akmenyje būtų įrašyta: „Eidama šypsojausi“. Nepaisant, kad gyvenimas buvo itin vingiuotas ir nelengvas. Algimantas Zurba atmintyje taip pat išliks kaip žmogus, kuris eidamas per gyvenimą visų pirma šypsojosi. Ne tik šypsojosi, o smagiai kvatojosi, kikeno, plačiai ir dosniai žarstė savo neišsenkamą humorą. Kolegoms gera ir smagu buvo su juo bendrauti.
