Taip portalui LRT.lt sakė literatūrologė Viktorija Daujotytė. Jos nuomone, meilė ir mirtis – didžiosios jėgos, kurios išbandė ne tik poezijos klasikus, bet ir jaunąją kartą: „Jauni žmonės nėra abejingi zombiai. Aplinkui daug jautrių žmonių. Nesakau, kad nėra kitokių, bet ne amžius ir kartos skiria žmones, o skirtingos prigimtys.“
– Tyrinėjote daugelio poetų kūrybą, o ar domitės jaunųjų kūrėjų darbais, populiaria internetine poezija?
– Skaitau. Labiau mėgstu spausdintą žodį, bet domiuosi ir poezija internete. Tai įdomi forma. Poezija užsiėmė savo vietą internetiniame pasaulyje, to niekada nesitikėjau. Pagalvojau, kad ši erdvė suteikia galimybių ir tiems, kurie negalvojo, kad rašys poeziją ir bus poetai, kad literatūra taps jų gyvenimu. Žmogus jaučia tokią būseną, kai jis nori kažką pranešti kita kalba. Tai ypatinga, ritminė kalba.
– Kaip vertinate naują poezijos formą?
– Didžioji dalis žmonių internete yra mėgėjai, todėl į juos žiūriu palankiai. Jie turi tam tikrą erdvę, kuri tokia gili ir plati, kad vietos užtenka visiems.
Tik pagalvojau, kad tokių eilėraščių vertinimas irgi yra mėgėjiškas, tad trūksta, kad kažkas jiems paaiškintų eilėraščio tvarkos standartus, pasakytų, kas yra blogai. Filologai ir studentai galėtų būti dėmesingesni ir internetinės poezijos vertinimas galėtų būti gera poezijos kritikos mokykla.
– Kada eilėraščių kūrėjas gali save vadinti poetu?
– Sunku pasakyti nes poetas – ne specialybė, ne tarnyba. Būti poetu yra mįslinga. Iš vieno sukurto eilėraščio galima pasakyti, ar jį sukūrė tikras poetas.
O šiaip literatūros procese lyg ir egzistuoja kriterijai, pagal kuriuos galime klijuoti poeto titulą: kelios išleistos knygos, nuoseklus žmogaus darbas. Poezija yra susijusi su tam tikra ištverme, nuoseklumu. Nėra taip, kad išleidi savo kūrybą ir pamiršti. Jeigu taip vyksta, vadinasi, žmogus neturi poeto prigimties.
– Internetinius poetus socialinėje erdvėje pamėgta vadinti internetiniais šekspyrais. Ar šis skambus terminas tinkamas ir į kokiam žanrui tokią kūrybą priskirti?
– Tai labai graži metafora, aš su ja visiškai sutinku. Kadangi poezijoje metaforos labai svarbios, šis pavadinimas tikrai pavykęs. Jame yra ir ironijos, ir aukščiausio poezijos lygio užuomina. Taip sukuriama daug prasmių.
O į kokį žanrą tą kūrybą skirti, priklauso nuo pateikimo būdo. Jei tekstas išdėstomas po žodį, sukuriama eilėraščio forma, ritminis ir vaizdinis eilėraščio pavidalas. Tai – eilėraštis miniatūra.
– Kaip manote, kas leidžia vienam ar kitam poetui išsiskirti iš kitų savo gyvenamojo laiko kūrėjų?
– Galia rašyti poeziją. Tik tai. Apie galią ir poeziją nieko daugiau pasakyti neįmanoma. Galima konkretinti ir sakyti, kad galia poezijai yra galia kalbai. Poetas turi galimybę kalbėti tokia kalba, kurios paprasti žmonės nemoka. Pavyzdžiui, Vytauto Mačernio laiškai, kuriuos jis rašė mylimai mergaitei būdamas gimnazistas, parodo jo brandą.
V.Mačernis kažkada sakė: „Aš taip noriu eilėraščių, negaliu be jų gyventi, noriu eilėraščių kaip vandens.“ Kaip galima taip gražiai pasakyti? Kai nori skaityti kitų poeziją, tada pradedi kurti ir savo. Tai paslaptingas dvasios ir kalbos veikimas.
V.Mačernį poetu padarė likimas. Jis yra pats jauniausiais literatūros klasikas, dėl kurio nesiginčijama, jo eilėraščiai lieka gyventi. Manau, poetus kuria likimai ir iš jų spinduliuojanti šviesa.
– Kalbant apie klasikus – yra nuomonių, kad vidurinio mokymo programoje nebereikia klasikų, kad jauni žmonės, skaitydami Kristijono Donelaičio „Metus“, nieko nesuprasdami gūžčioja pečiais. Jūsų nuomone, klasika turi likti programoje?
– Nenorėčiau taip prastai galvoti apie jaunus žmones, jų mentalinės galios nėra menkos. Pagrindinė problema čia yra sąmoningumas ir dalis kaltės priklauso vyresniems. Neturime sąmoningumo savo kultūrai, praeičiai, literatūrai.
Nereikia reikalauti aukščiausio suvokimo lygio iš gimnazistų – užtenka ramiai perskaityti, susipažinti su klasika, suvokti, kokiu būdu lietuvių kalba prabyla, koks tuo metu buvo gyvenimas. Tai gyvenimas, kuriame veikia tie patys dėsniai.
Žinoma, kad aš ginsiu klasiką, niekada nesakysiu, kad jos nereikia. Čia galėčiau pasiremti kunigo Julijono Lindės-Dobilo žodžiais „be klasikos aš nemoku literatūros“. Bet nepaneigsiu ir to, kad reikia domėtis ir dabartine literatūra, ją vertinti, atrasti jaunus vardus, tapti jaunos literatūros bendrakeleiviais ir gynėjais. Šiuolaikinė literatūra laukia gynėjų, kurie brangintų kūrybą.
Ateis laikas, kai jaunimas sugrįš prie klasikos. Jeigu jie nebus atvesti į teisingą kelią, kaip jie grįš atgal į poeziją, kūrybą, kuri gali išaugti į labai didelius dalykus?
– Pati esate tyrinėjusi daug moterų poezijos. Ar manote, kad moterų kūrėjų balsas yra pakankamai išgirstas šiuolaikinėje poezijoje?
– Galėčiau šį klausimą formuluoti plačiau – ar moteriškumas kultūroje yra pakankamai atskleistas, ar sutinkame gilų, autentišką, įdomų moteriškumą? Drįsčiau manyti, kad dabar nėra laisvo, ramaus ir moters jausmų reprezentavimo. Sunku tokiam moteriškumui pasirodyti, nes mūsų kultūra palankesnė vyriškumui. Dabar poezija yra tokia, kokia ji gali būti. Žmogaus dvasia veikia pagal savo programą. Jei man reikėtų pasakyti jaunos poezijos pavyzdžių, kurie man atrodo patrauklūs, nebūtų lengva.
Dėmesngai seku Giedrę Kazlauskaitę. Atsimenu jos kūrybos pradžią, kaip poetė keitėsi. Studentai man taip pat seniau atnešdavo savo kūrybos, visada įvertindavau, patardavau. Vieni iš tikrųjų turi talentą, kiti nori tik išgarsėti, nesutinka su kritika.
– Filmų kūrėjas Jonas Mekas yra pasakęs „jei gali nekurti, tai nekurk, nes reikia užleisti vietą tikriems talentams“. Ar pritariate tokiai nuomonei?
– Su klasikais sunku ginčytis, bet manau, kad vietos po saule užtenka visiems. Dar nebuvo taip, kad jos pritrūktų. Ypač dabar, kai internetas tokia plati erdvė poezijai.
Galėjimas rašyti yra labai sąlyginis. Vieną dieną žmogui gali atrodyti, kad jis be eilėraščių gali puikiai apsieiti, bet praeina laiko ir jis grįžta prie poezijos kaip ištroškęs prie šaltinio. Žmonės parašo labai gerų eilių, bet tai nevyksta kasdien.
– Ar galima prisiversti parašyti eilėraštį?
– Kiekvienas, kuris moka rašyti ir yra skaitęs kitų kūrybą, gali parašyti eilėraštį. Bet ar iš tokio eilėraščio gali kas nors būti? Ar jis turi galios gyventi, ar jis išnyks ir išsisklaidys?
Parašyti eilėraštį nieko nereiškia. Svarbi poetinė ištvermė. Visi tikri poetai išgyvena rašymo pauzes, nes rašymas, kaip kasdienis darbas, man kelia abejonių. Rašyti eilėraščius lengva tada, kai kas nors iš aukščiau padiktuoja pirmąją eilutę. Žmogus turi jausti tam tikrą būseną, plevenimą, ypatingą spalvą, vėjo balsą, melodiją. Tam tokra būsena, kurioje yra dabartis, bet yra ir atsiminimai.
– Ar nemanote, kad daug rašydami ir keldami poeziją į internetą tarsi prarandame kūrinio vertę?
– Žmogus jaučia, ką jis gali laisvai paleisti į visuomenę ir ką norėtų pasaugoti. Manau, kad kai kurie poetai dalį kūrybos saugo ir jos neišleidžia. Ir gerai, turi likti kas nors, prie ko žmonės galbūt grįš.
Bet kiek dabar skaitau ir domiuosi, neaptinku poetų, kuriuos reiktų saugoti, atrodo, kad jie gana paprasti, stereotipiniai, jų kūryba nei pavojinga, nei skaudi. Bet gal aš tiesiog nesutikau tų, kuriuos galima vadinti gyvybingos poezijos ląstelėmis.
– O gal mūsų karta neišgyvena stiprių jausmų ir nemoka jų dėstyti?
– Negali būti. Nesikeičia pagrindinė egzistencija, ji yra amžina ir pasikartojanti. Mes visi, karta po kartos, neišvengiamai tai patiriame. Mirtis, skaudžios netektys. Meilė ir mirtis – didžiosios jėgos, kurios žmogų išbando.
Niekada nepastebėjau, kad jauni žmonės būtų apatiški ir nepažeidžiami. Jie juk nėra abejingi zombiai. Aplinkui daug jautrių žmonių. Nesakau, kad nėra kitokių, bet ne amžius ir kartos skiria žmones, o skirtingos prigimtys.
– Sakėte, kad du pagrindiniai dalykai, skatinantys kurti, yra meilė ir mirtis. Prisiminiau rašytojo ir poeto Sigito Parulskio žodžius. Jis sakė, kad moterys ir Dievas yra dvi temos, kuriomis viskas prasideda ir pasibaigia.
– Įdomu, ar moterys pasakytų, kad vyrai ir Dievas yra dvi pagrindinės temos? Man atrodo, kad ne. Jei vyras sako „moterys ir Dievas“, tai juk ir reiškia meilę ir mirtį. Bet vargu ar kūrybinga moteris sakytų, kad vyrai ir Dievas yra svarbiausi. Čia glūdi kažkoks didelis skirtumas, nelengva jį rasti.
Kai vyras pastato moterį šalia Dievo, žodis „moteris“ čia simbolizuoja valdovę, turinčią galią. Šis skirtumas įdomus, reikėtų giliau apie tai pamąstyti.
– Ar dažnai būna, kad taip susimąstote ir nusprendžiate parašyti iš to knygą arba straipsnį?
– Knyga klaidžioja ilgai, bando priartėti, nutolsta, galiausiai grįžta. Visada būna pirmas impulsas, priverčiantis mąstyti.
Pavyzdžiui, knyga apie Žemaitę. Iš pradžių pagalvojau, kad ji sukūrė savitą gyvenimo gramatiką. Tada pradėjo vyniotis mintys: kur moters širdies centras? Kokia ta vėlyvoji žmonių meilė, ką jie mąsto? Žmonės man įdomūs, aš galvoju apie jų gyvenimą, todėl ir rašau.
Man sunku atskirti gyvenimą nuo literatūros. Kartais galvoju, ar mano suvokimas apie gyvenimą atėjo po literatūros. Gal knygų mano gyvenime per daug, bet greičiausiai tiek, kiek reikia.
Aš net neskaičiavau, kiek knygų esu parašiusi, nežinau, kaip tai padaryti... Todėl neįsivaizduoju, kaip suskaičiuoti ir perskaitytas knygas.
