Po pirmojo popiežiaus apsilankymo 1993 metais atmintyje išliko tiktai tvoros. Daugybė medinių tvorelių, pagamintų atsiginti nuo duonos ir reginių ištroškusių katalikų. Lietuva dar tik vadavosi iš sovietinio marazmo, religija vis dar buvo viena iš rezistencijos formų, be to, viena iš aiškiausiai suvokiamų vadinamojo dvasingumo formų.
Įdomu, ką dabar reiškia religija, arba, konkrečiau, katalikybė lietuviui.
Mano gimtajame miestelyje buvo du kultūros židiniai – kultūros namai (kur rodydavo indų filmus apie dramblius ir vokiečių filmus apie indėnus) ir bažnyčia. Kinas atstovavo popkultūrai, bažnyčia priklausė elitui. Tai buvo mano pirmoji dailės galerija, pirmasis santykis su metafizika, su poezija, su tūkstantmečius gyvuojančia krikščioniška vaizduote ir jos sukurtais vaizdiniais.
Deja, pats neįdomiausias būdavo kunigas. Piktas, nelaimingas, uždarytas šaltoje bažnyčioje, mažytėje klausyklos dėžutėje su grotelėmis, sukaustytas celibato įžadų, grasinantis pragaro liepsnomis.
Katalikybė ir komunistinė ideologija kažkuo buvo labai panašios. Daug gražios retorikos, neturinčios ryšio su tikrove, o žmogus nei vienai, nei kitai nerūpėjo. Akivaizdu, religijos indėlis į kultūros lobyną nuostabus, o ideologija – banalybė, žudanti grožį.
Vis dėlto įdomu, ar tos minios žmonių, kurios eis pasižiūrėti į popiežių, vis dar turi ką nors bendra su tikėjimu. Su tobulėjimo paieškomis? Ar jie tiki šventąją dvasią, šventąją visuotinę Bažnyčią, šventųjų bendravimą, nuodėmių atleidimą, kūno iš mirusiųjų prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą? Ką visos šios baugios formulės reiškia XXI amžiuje, šalia samsungų ir aifonų? Ar tiesa paprasta, – mūsų demonai ir prietarų žvėrys nesikeičia, keičiasi tik jų formos.
Ko žmonės tikisi iš popiežiaus? Pažado, kad katalikų kunigai nebedulkins vaikų? Kad atsiprašys už kryžiaus karus? Už raganų medžiokles, eretikų laužus? Pažadės amžinąjį gyvenimą už gerą elgesį? Juk tai iš esmės vienintelis argumentas, kurį dar turi Bažnyčia. Tik ar tas amžinasis gyvenimas kam nors dar rūpi, kai ir čia, Žemėje, amžina palaima, amžina kokybė, amžinos nuolaidos, neseniai mačiau dešreles – ant jų pakuotės parašyta: amžinas skonis!
Kai dabar jaunimas mums priekaištauja, kad jaučiamės kalti nežinia dėl ko, kad nejaučiame gyvenimo džiaugsmo, nemokame atsipalaiduoti, mėgautis gyvenimu, turėtume prisiminti ne tik sovietinį feodalizmą, bet ir katalikybę – visa tai ateina iš ten, iš vaikystės, jaunystės, iš nuožmių bukapročių kunigų ir sovietinių ideologinių klišių. Žinoma, galima sakyti, kad tai neteisingai suvokta, blogai praktikuota katalikybė (apie socializmą lygiai taip pat sakyta), bet žudo ne teorija – žudo praktika.
Jeigu atmesime ideologinį politinį aspektą, kad religija pasitelkiama ne išganyti, o valdyti, religija, šiuolaikiniais terminais kalbant, yra saviugdos („self-help“) programa. Dabar labai populiarios tokios knygos, kuriose aiškinama, kaip tapti turtingam, laimingam, seksualiam, pasitikinčiam, džiaugsmingam (manau, sąvoką „gyvenimo džiaugsmas“ sugalvojo LSD prisirijęs narkomanas).
Kad ir kaip būtų, Dievo sąvoka tinka saviugdai, nes tai ir yra vidinio pasaulio programa, kuri, jeigu gerai veikia, reguliuoja mūsų etinį dorovinį santykį su pasauliu ir savimi, palaiko vertybinę hierarchiją, ryšį su metafizika, pasąmone ir t.t. Taigi ir kunigas galėtų būti ne ideologas, kalantis į galvas neginčijamas, dėl to atgrasias religines tiesas, o psichoterapeutas, drįstantis pasakyti, kad ne mes Dievui, o Dievas mums tarnauja. Ir nepersiryti reikia ne dėl to, kad tai nepatinka kunigui, Dievui ar kad tai nuodėmė. Persirydamas (meluodamas, žudydamas, vogdamas, pavydėdamas ir t.t.) kenki sau, griauni savo psichiką (kartu ir bendruomenę, Lietuvą, pasaulį).
Religiniai vaizdiniai ir priesakai sukurti ne bauginti, o atvirkščiai – padėti mums, kad galėtume susitvarkyti su savo pasąmone, versti jos galingą iracionalią energiją sau ir visuomenei palankia jėga. Dievas yra treniruoklis, ir, jeigu norite dvasinių raumenų, reikia jį minti, o ne garbinti.
