„Norėjau panagrinėti klausimą, ar tokias skirtingas moteris gali sieti seseriškas ryšys. Patriarchalinės kultūros šalyse gyvenančių moterų susiskaldymas naudingas tik patriarchatui“, – sakė E. Shafak interviu dienraščiui „The New York Times“.
Romano veiksmas vyksta mūsų laikais – 35-erių Perė dalyvauja aukštuomenės vakarėlyje Stambule, nemalonus atsitikimas, įvykęs prieš pat jį, sukelia moteriai prisiminimus apie gyvenimą Oksforde, kur ji studijavo.
„Trys Ievos dukterys“ – tai romanas, narpliojantis aktualias feminizmo, pamaldumo, abejonių ir politinių neramumų temas. Elif Shafak gimė Prancūzijoje, kur tuo metu studijavo jos tėvas, vėliau ji gyveno daugelyje šalių, tarp jų – Ispanijoje ir JAV. Jau aštuonerius metus autorė dalį laiko leidžia Londone, dalį – Stambule.
Interviu „The New York Times“ kultūros apžvalgininkui Johnui Williamsui rašytoja Elif Shafak kalba apie moterų balso ir pozicijos visuomenėje svarbą, apie menininkus, kurie ją įkvėpė, apie tikėjimą ir abejones.
- Kada ir kaip jums kilo mintis parašyti šį romaną?
- Pati knygos idėja mano galvoje sukosi jau seniai. Mane įkvėpė visa, kas vyko aplinkui. Mes gyvename labai nepastoviame pasaulyje. Kai visuomenė žengia žingsnį atgal ir ima grimzti į izoliaciją bei autoritarizmą, moterys praranda daug daugiau nei vyrai.
Šiuo metu visame musulmonų pasaulyje tarp jaunų moterų netyla karštos diskusijos, nes socialinis poslinkis atgal vyksta daugelyje kraštų, tarp jų ir mano gimtojoje Turkijoje, be to, labai sparčiai.
Didžiausia problema, kad moterų balso negirdėti viešojoje erdvėje. Savo romanu stengiausi atspindėti privačius moterų pokalbius, jų diskusijas apie tikėjimą, seksualumą. Norėjau parašyti knygą, kurios centre būtų moterys, taip joms suteikdama galimybę prabilti viešojoje erdvėje.
- Ką supratote rašydama šią knygą? Koks atradimas Jus labiausiai nustebino?
- Iš pradžių mąsčiau apie tas tris merginas Oksforde kaip apie visiškai skirtingas asmenybes. Bet vėliau ėmiau jas tapatinti su trimis vieno žmogaus gyvenimo tarpsniais. Juk mūsų gyvenime būna tarpsnių, kai ypatingą reikšmę įgyja tikėjimas, o būna ir taip, kad mus užvaldo abejonės.
Galiausiai, nepaisant akivaizdžių jų skirtumų, man ėmė atrodyti, kad šie etapai yra takūs, ir aš susimąsčiau, ar galime pereiti iš vieno etapo į kitą.
Rašydama knygą praleidau labai daug laiko Oksforde. Turkija – tai kolektyvinės amnezijos šalis, o tokiose vietose kaip Oksfordas žinios ir patirtis kaupiamos, egzistuoja tęstinumas. Čia vis dar galima rasti bibliotekos rėmėjų sąrašą – jis pildomas nuo pat XIII amžiaus. Turkijoje nieko panašaus nepajusi. Tad ši knyga taip pat suteikė galimybę palyginti kolektyvinę atmintį su užmarštimi.
- Ar galutinis rezultatas skiriasi nuo pirminės kūrinio idėjos?
- Yra du būdai rašyti romaną. Pirmąjį pati vadinu tradiciniu, tėvo būdu, kai autoriaus santykis su tekstu yra kaip Dievo su kūriniu, kai rašytojas iš anksto gali numatyti kiekvieną savo personažų žingsnį. Tai man šiek tiek primena inžineriją, bet pati niekada nebuvau artima šiai tradicijai.
Man patrauklesnis antrasis būdas, kai remiamasi intuicija. Pasirinkęs šį būdą ne visada žinai, kur pakryps istorija ar ką veiks herojai po kokių penkiolikos puslapių.
Visos trys merginos romane lanko vieno iš personažų, profesoriaus Azuro, seminarus apie Dievą. Azuras – smalsus, neeilinio proto vyras, metantis iššūkį nustatytoms normoms. Kai pradėjau rašyti, šis veikėjas man buvo tikra paslaptis. Tuomet dar nežinojau, kaip toks personažas pakreips knygos siužetą.
Žmonės vis klausia, su kuria iš trijų merginų tapatinuosi, bet aš labiau mėgstu pasislėpti savo vyriškuose personažuose.
- Ar galite išskirti kūrėją (ne rašytoją), kuris padarė įtaką jums ir jūsų kūrybai?
- Vaikystę ir paauglystę praleidau Madride. Niekada nepamiršiu, kaip pirmą kartą įžengiau į Prado muziejų ir pamačiau Francisco Goya‘os paveikslus. Jie mane labai paveikė. Goya‘os kūryboje galima išskirti tam tikrus periodus, bet tuo metu dar nežinojau jo darbų chronologijos. Vieni spalvingi, gyvybingi, vaizduojantys XVIII a. gatvės gyvenimą, kiti – pilni sielvarto, žiaurumo ir karo, dar kiti – pamišimo.
Tada aš, paauglė, žvelgdama į paveikslus mačiau viską kartu: Goya‘os daugialypiškumą, minčių ir vizijų įvairovę.
Kiek vėliau, atradusi Pinos Bausch šokio meną, pasijutau panašiai ir vėl susimąsčiau, koks sudėtingas kūrėjo protas. Man tai buvo labai svarbu. Kai kuriose šalyse, ypač Turkijoje, einu kalbėti į mokyklas ir ten visuomet atidžiai stebiu mergaites – septynerių, aštuonerių, devynerių metų – ir kiekvieną kartą nustembu, kokios jos drąsios ir kokia laki jų vaizduotė.
Kai paklausiu, ar kuri nors norėtų tapti poete arba rašytoja, pakyla tiek daug rankų! Mergaitės pasitiki savimi ne mažiau nei berniukai, gal net labiau. Tačiau prasidėjus brendimui viskas pasikeičia. Nė viena nebenori būti rašytoja. Nė viena nebesidomi menu, o jei ir domisi, to nesako.
Visuomenė žlugdo kūrybiškumą, moterys išmoksta būti baugščios ir santūrios, joms vis labiau ima rūpėti, ką kiti žmonės apie jas pasakys.
Aš paauglystėje žvelgiau į tokius menininkus kaip Goya ir Pina Bausch, jų siunčiama žinia man buvo aiški: tiesiog daryk tai, kas tave žavi. Negalvok, ką kiti žmonės pasakys ar kaip vertins tavo darbą. Tiesiog dirbk savo darbą ir būk tuo, kas tave patį žavėtų.
Keliais sakiniais pasakykite, kodėl žmonės turėtų skaityti „Tris Ievos dukteris“.
Gyvename dualumo amžiuje. Pamažu nyksta niuansai, vienas iš jų – tikėjimo ir abejonės pusiausvyra. Tačiau mums vis dar reikia iššūkio, kurį vienas kitam meta šie du pradai.
„Trys Ievos dukterys“ – tai bandymas kalbėti apie abejones ir tikėjimą kitaip, persikelti už dualumo ribų.
Parengė Monika Grigutytė
