Viena įdomiausių lietuvių rašytojų G.Radvilavičiūtė šiemet išleido trečiają esė knygą „Tekstų persekiojimas“ (“Apostrofa“). Rugpjūčio 16–19 d. Biržuose vyks tradicinis literatų forumas „Šiaurės vasara“, kurį prieš 15 metų sumanė G.Radvilavičiūtė.
G.Radvilavičiūtė 2004 m. išleido esė rinktinę „Suplanuotos akimirkos“. Už 2010 m. išleistą esė rinkinį „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ autorė buvo apdovanota Europos Sąjungos literatūros premija.
Šiais metais Europos Sąjungos literatūros premija švenčia 10-metį. Ta proga surengtas trumposios prozos konkursas, kuriame dalyvauja visų šios premijos laureatų kūriniai. Jame galima balsuoti ir už G.Radvilavičiūtės apsakymą „Ausis“.
Balsavimas vyksta štai čia.
Kas slypi po naujosios knygos viršeliais? Apie ką bus diskutuojama „Šiaurės vasaroje“? Kas pataiso nuotaiką ir įkvepia vilties? Apie tai kalbėjomės su G.Radvilavičiūte.
– Wislawa Szymborska sykį pajuokavo, kad neįmanoma sukurti įdomaus filmo apie rašytoją. Įsivaizduokite, sakė ši lenkų poetė, rašytojas sėdi prie stalo, rašo, kartkartėmis pakelia mąslų žvilgsnį į lubas, ir taip dvi valandas. Jei jūsų gyvenimo akimirkas sutrauktume iki dviejų valandų, kokio žanro filmą pamatytume?
– Rašytojas, kol pakelia „mąslų žvilgsnį į lubas“, gyvena. Kai jaunas, intensyviai. Visada žavėjausi rašytojais, kurie gyveno su literatūra, rašymu nesusijusį gyvenimą ir iš jo parašė įtikinamas knygas.
Lubose juk yra tik „abažūras“, be jokių nuotykių. O kūryboje yra visko. Kaip sakė Kęstutis Navakas apie savo mansardą: „Joje jau daugybę metų išsitenku su, tiesą sakant, tais pačiais daugybe metų.“
Filmą apie save įsivaizduoju kaip kelių nederančių scenarijų lydinį: melodramos, detektyvo ir trilerio be kraujo. Arba tiesiog filmuočiau tamsoje apšviestą langą, neplastikinį, už kurio kambaryje neryškiai matytųsi vieniša figūra.
Faina Ranevskaja sakė, žmogus yra vienišas tada, kai turi telefoną, o skamba tik žadintuvas. Na, pas mane skamba ir tas, ir tas. Bet žadintuvo skambutis filme irgi galėtų būti: 6 val. 30 minučių.
– Atrodo, kad tas filmas neapsieitų be kasmet vykstančio literatų forumo „Šiaurės vasara“. Nesigilinantys į forume vykstančių diskusijų esmę ir prasmę šį renginį greičiausiai apibūdintų kaip vienas feisbuko „rašytojas“: „Jėzusmarija, kaip jie ištveria? Sėdinėja ant laiptų, pliurpia, užkandžiauja ir išgerinėja. Pily. Kaži kiek dienų tai trunka?“ Šiaip ar taip, kodėl jums svarbi „Šiaurės vasara“, kurioje pramogų mažiau nei rimtų diskusijų?
– Ta nuomonė feisbuke man labai patiko. Dėl forume vykstančių diskusijų buvo diskusijų: siūlyta „Šiaurės vasarą“ padaryti tokią, kokie ir būna normalūs vakarietiški renginiai: alus, vynas, džiazas, atviri mikrofonai. Man tai nebuvo įdomu, pasiūliau rengti forumą kam nors kitam.
Forume atsidūriau atsitiktinai, pasiūlius Lianai Ruokytei–Jonsson. Dabar jį rengiame su Rūta Elijošaityte padedant daugeliui gerbėjų.
Taip, reikia ar nereikia, važiuoju į Jurbarką ir į Biržus 15 metų. Apie pramogas, vykstančias „Šiaurės vasaroje“, galėčiau papasakoti nemažai. Bet po tų pramogų vis dar gyvi, išskyrus tris, jaunesni už mane jų dalyviai.
Na, reikėtų jums atsakyti kaip Clintui Eastwodui. Vienoje televizijos laidoje jo, vedusio keliasdešimt metų jaunesnę žmoną, žurnalistas paklausė: „Ar jūsų nešokiruoja amžiaus skirtumas?“ Aktorius atsakė: „Na, ką... Jei ji numirs, tai numirs... Tada ir papasakosiu.“
Laikai keičiasi, dabar nebesu tokia kategoriška kaip prieš keliolika metų. Manau, kad forumas turi sparčiai eiti modernyn, jaunyn, „elijošaityn“.
– Šių metų forumo tema – „Valstybė: proza ir poezija“. Truputį juokaudamas spėčiau, kad valstybėje apskritai ir mūsų valstybėje konkrečiai prozos daugiau nei poezijos, bet vis dėlto kokios temos ir problemos bus šiemet narpliojamos Biržų krašto muziejuje „Sėla“?
– Ne kartą yra buvę, kad per metus susikuria naujas, neplanuotas forumo turinys. Su „Šiaurės vasaros“ orgnizatore R.Elijošaityte esame dėkingos visiems žmonėms, ypač iš Biržų, kurie patys sumano temas, tinkančias bendram forumo pavadinimui.
Šiemet prisiminsime, kokia buvo Vilniaus J.Basanavičiaus gatvė anksčiau ir kas joje joje yra pasikeitę švenčiant valstybės šimtmetį. Folosofas Dalius Jonkus aptars priešingą mūsų jauseną mieste, remdamasis Arvydu Šliogeriu ir Leonidu Donskiu.
Keli pranešimai skirti klasikams: Tomui Venclovai, Ričardui Gaveliui ir Robertui Musiliui. Smagu tai, kad apie savąjį R.Musilį kalbės austras, žinomas lietuvių literatūros vertėjas į vokiečių kalbą Cornelius Hellis.
Istorikas Aurimas Švedas pasakos apie tai, kodėl istorinėmis temomis parašyti literatūros tekstai yra svarbus dėmuo tyrinėjant istoriją. Lyginsime Lietuvą ir kultūros, ir turizmo sklaidos požiūriu su Estija ir Latvija – kuri iš respublikų yra „valstybiškai“ patraukliausia ir kaip tai pavyksta padaryti? Vienas vakaras bus skirtas Petrui Vileišiui.
Visų pranešimų nevardysiu, programą galima rasti feisbuke. Tik noriu priminti, kad forumas nėra konferencija. Kiekvienas atėjęs gali pasisakyti, papasakoti, ką nori, ir paklausti, jei smalsu, ne tik auditorijoj, bet ir ant dekio pievoj ar prie uogienių.
Į Biržus vėl atsivešime pačių virtų uogienių. Šiemet jų aukcioną ves rašytojas Alvydas Šlepikas. Surinktas lėšas skirsime knygoms pirkti, o jas dovanosime socialiai remtinoms šeimoms. Nemanau, kad šiemet nuvils ir skaitymo vakarų dalyviai: poetai Daiva Čepauskaitė, Rimvydas Stankevičius, rašytojas Herkus Kunčius.
– Tiek „Šiaurės vasara“, tiek jūsų naujausia knyga „Tekstų persekiojimas“ mini gerus tekstus, parašytus, kaip jūs sakote, rašytojų nuo Dievo, o ne rinkos sportininkų. Galvodamas apie knygos pavadinimą prisiminiau įkyrias melodijas ar dainas, kurios net nebūdamos labai geros, netikėtai ima persekioti. Literatūros atžvilgiu, regis, yra kitaip – neatsitiktinai jūs vienu geros literatūros kriterijų laikote nevalingą kūrinio išlikimą atmintyje?
– Taip, aš irgi tai patyriau ne vieną kartą, pavyzdžiui, Ryčio Cicino dainos melodija ir žodžiai „Jei meilės laivas kitam krante“ mane kartais persekioja net tada, kai to kranto nesimato.
Keletą kartų bandžiau specialiai išmokti atmintinai banalų eilėraštį, na, kad palinksminčiau žmones, kai apninka liūdesys, nieko neišėjo. Galvoj plakėsi berželiai, šalia – keleliai pramaišiui su žuvėdrom ir burėmis.
Matyt, suvokę tą fenomeną reklamos meistrai tekstus ėmė įdainuoti: „Kinder“ siurprizas kasdien suteikia daug laimės akimirkų vėl...“ Saldžioji „Felicita“ melodija.
O paskutinė nevalingai dabar nepaliekanti galvos frazė yra iš gero romano – Marishos Pessl „Naktinio filmo“: „Čia reikėjo vengti staigių judesių, kad nesuplėšytum sapno“. Nesu tikra dėl tikslumo, sendama pamirštu ir nebanalius dalykus.
– Knyga turi paantraštę „Esė apie rašytojus ir žmones“, kuri man priminė Algirdo Juliaus Greimo mitologijos studiją „Apie dievus ir žmones“. Nors dabar populiaru teigti, kad rašytojai visuomenėje prarado išskirtinumą, jūs tarsi ir laikotės nuomonės, kad kai kurie rašytojai, tie, pasak jūsų, jautrūs niekšai, yra arčiau dievų. Kodėl?
– Na, matau, kalbuosi su optimistu. Gal kaip tik arčiau niekšų. Tik fantazija daro rašančius žmones dievais, nes jie perkelia skaitančiuosius į kitą realybę, pavyzdžiui, gulėjimą odontologo kėdėj laukiamajame skaityta Nancy Huston gali pakeisti į „dolce agonia“ (liet. saldi agonija). O visa kita... Patys žinote.
– Rašote nedaug ir turbūt retai. Tad nepriklausote, kaip jūs sakote, raštingiems darbštuoliams. Norėčiau paklausti apie tikslą, kuris priverčia sėstis rašyti teksto. Ir ar šiais visuotinio paranojiško veiklumo laikais kartais neužplūsta neracionalus kaltės jausmas, kad gal ir per mažai rašote?
– Rašau tada, kai susinervinu ar kai labai liūdna. Bet tam reikia daug laiko. Ir dar reikia laiko atsistatyti. Tai pasidarė problema. Kaltės jausmai mane kankina dėl kitų dalykų, bet vis mažiau.
– Vilniaus knygų mugėje prisipažinote, kad vienu metu supratote, jog jus labai domina aktualijos, atsirandančios iš savotiškos aplinkinės beprotystės, prasilenkimo su sveiku protu. Ką konkrečiai turėjote omenyje?
– Pakalbėkime apie taikomus dvejopus standartus ir ideologijas. Apie judėjimą #MeToo.
Protestuodamos prieš seksualinį priekabiavimą aktorės šių metų „Auksinių gaublių“ ceremonijoje sutarė apsirengti gedulingos spalvos, t. y. juodos, suknelėmis.
Kai kurių suknelių dekoltė prilaikė tik spenelių tamprumo jėga ir, jei kai kurios protestuotojos būtų su kelnaitėmis, tai jas iš po suknelės žiūrovai būtų matę... Na, buvo aprangos, atitikusios „žinutę“, pavyzdžiui, mano itin mėgstamos Frances McDormand.
Mes didžiuojamės teisine valstybe ir teigiame, kad tik teismas gali įrodyti asmens kaltumą. Bet taikome nuobaudas režisieriui, apie kurio 1999 m. sapnuotus sapnus papasakoja tebeskraidanti tuose sapnuose herojė, taip pat ir už niekaip niekada neįrodomus, net ir anonimių pateikiamus pasakojimus.
Fotografas Gintautas Trimakas dėl keturių metų senumo įvykių pasitraukė iš dėstytojo pareigų ir nedalyvavo Nacionalinės premijos įteikime. Nuobaudos, taikytos be įrodymų, įvairiais aspektais palietė Šarūną Bartą, Joną Vaitkų, Joną Gasiūną.
Apie tai, kaip gera idėja virsta nuožmia ideologija, galėčiau parašyti atskirą straipsnį. Atsidurčiau geroje kompanijoje: tarp Kanados rašytojos Margaret Atwood ir nebijančio pažvelgti tiesai į akis žiauraus humanisto Michaelio Hanekes.
Bet tikiu, kad po keliasdešimt metų koks nors kritiško proto jaunasis Czeslawas Miloszas aprašys, kaip visada dėl kilnių tikslų, savarankišką mąstymą laidojantį „pavergtą protą“.
Lengvos pornografijos su intymių fiziologinių detalių gausa iš feisbuko merginų skaitėme įvairiuose portaluose prieš Vasario 16-ąją. Na, pažymėjom...
Iš kai kurių pasakojimų juokiausi kaip iš Herkaus Kunčiaus „Lietuviškų apybaraižų“. Seksualinio priekabiautojo, psichologinio smurtautojo auka pasakojo, kad su dėstytoju (ne prievarta) nuvesta į kažkokią lūšną gėrė alų, degtinę, pasimylėjo, paskui, visai natūralu, buvo labai bloga. Bet vėliau, mano supratimu, išsiblaivai, ir jau neini vėl su juo mylėtis, kur liepiama.
Kita aprašė, kaip į ją trynėsi autoritetas – ji nesuvokė, kas vyksta, tik norėjo, kad visa tai greičiau baigtųsi. Kita dar ilgai „kažkur galvoje girdėdavo jo balsą...“
Niekaip nesuprantu, kaip galima šiais emancipacijos laikais pilanametėms, protingoms, mentaliai sveikoms moterims save pateikti kaip fiziškai neįgalias, nemąstančias bent dviem žingsniais į priekį, praradusias orumą.
Tiesa, kai kurios prisipažino, kad atsidavė dėstytojui dėl užuominų į žadamą išskirtinumą, net dėl geresnių pažymių. O čia kokia tada problema? Merginų, ne tik dėstytojų. Jie, jei kėlė tokias sąlygas, irgi turi didelių problemų.
„Aukų“ fone žaviuosi drąsia aktore iš Panevėžio teatro, kuri kaltindama priekabiautoją rėmėsi ne sapnais, o rizikuodama būti išmesta iš darbo, kreipėsi į atitinkamas institucijas pateikdama skundą, padariusi pokalbių įrašus.
Kitos merginos gali man paprieštarauti, kad anksčiau, prieš kokius ketverius metus, niekas jų nebūtų supratę, nes buvo kiti papročiai. Taip, toks priekabiavimas nebuvo laikomas priekabiavimu, nes vis dėlto tai ne išprievartavimas. Net ir išprievartavimas ilgai ir preciziškai įrodinėjamas renkant įkalčius.
Patriarchato papročiai tikrai leido kai kuriems vyrams siautėti. Papročiai keičiasi. Kaip ir įstatymai. Prieš keletą metų girtas rašytojas galėjo pasirodyti susitikime su skaitytojais ir pasiųsti juos visus labai toli. Tai, deja, irgi buvo norma, net buvo vertinama kaip menininko šaunumas. Tai išmeskime dabar juos visus iš Rašytojų sąjungos ir nebeleiskime kitos jų knygos.
– „Tekstų persekiojimas“ kupinas ir feisbukinių aktualijų, nors esate sakiusi, kad socialiniuose tinkluose nesilankote. Kodėl? O gal šiuo požiūriu kas nors pasikeitė?
– Kad turėčiau bendravimo su žmonėmis iliuziją, susikursiu paskyrą, kai išeisiu į pensiją ir persikelsiu gyventi į mažą miestelį.
Šiandien pas mane namuose apsilankė keturi žmonės. Paliko amerikietiškų traškučių, eklerų, lagaminą ir daug istorijų. Feisbuko man būtų per daug.
– Vienoje esė užsiminėte apie sentimentų infliaciją literatūroje ir gyvenime, kitoje rašote: „Nuoširdumas šioje epochoje pasmerktas žlugti, dažniausiai dabar jis tapatinamas su primityvumu“. Atrodo, šis reiškinys jums išties rūpi – jūsų manymu, kokios gali būti to nuoširdumo išgyvendinimo pasekmės?
– Jausmus pavertė anachronizmu gyvenimo funkcionalumas. Visus jausmus. Nuoširdi reakcija į ką nors nėra išimtis. Mes ėmėme gėdytis nuoširdumo, kaip ir, pavyzdžiui, ašarų, gedulo, pykčio, atviriau reiškiamos aistros. Už aistrą be partnerių aiškaus žodinio patvirtinimo kai kuriose Europos valstybėse yra taikomos bausmės.
Funkcionalumą sustiprino gyvenimo tempas ir technologijos. Žmonės tampa pragmatiški ir techniški. Jausmams reikia laiko, kurio, lengvėjant komunikacijai, paradoksas, vis mąžta. Į granitinį mamos kapo paminklą tuoj žvelgsim kaip į „motininę plokštę“.
– Jūsų kūrybos skaitytojai ir kritikai turbūt sutiktų, kad joje žaižaruoja intelektas ir erudicija, kurie yra ne prikišamai rodomi, o tarsi pridengti žaismingumo, šmaikštumo, humoro, ironijos staltiese. Tačiau vienoje knygos vietoje perskaičiau: „Intelektą ir erudiciją visada, o eidama senyn – ypač, laikiau didžiausiu ir svarbiausiu savo stygiumi“. Nejaugi? O gal tai kuklumas ar ta pati autoironija?
– Ne, ne autoironija. Visada jutau kompetencijos stygių. Mąstydama ar kalbėdama bet kokia tema. Net ir batus valydama. Įsižiūriu, kaip preciziškai seriale tai daro Erkiulis Puaro.
Nieko iki galo neišmanymo jausmas persekioja nuo jaunystės. Tada sakydavau, man trūksta teorijos. Norėdavosi asociatyvų mąstymą pagrįsti faktais. Manau, kad dėl to praradau daug džiaugsmo.
– Nors gyvenime, skirtingai nei filmuose, laimingos pabaigos nebūna, bet šį pokalbį pabaikime optimistiškesne gaida. Kas jums pataiso nuotaiką, kas įkvepia vilties?
– Neseniai gulėjau ligoninėje. Nusprendžiau, kad greitąja važinėti yra pigiau, saugiau ir greičiau nei taksi.
Sėdėjau koridoriuje stebėdama, kaip per tropinius karščius ligoniai pamažu išsirengia. Kondicionierius ten turbūt buvo tik reanimacijoje. Iš pradžių vyrai ėmė vaikščioti be viršutinės pižamos dalies, bet su marškinėliais.
Kitą dieną jie nusirengė iki pusės pliki. Po pietų nusimovė kelnes ir slankiojo su trumpikėmis, senukai – su pampersais. Seselės budėjimo poste atsisegė chalatus ir pildė ligos istorijas apsimovusios baltomis kelnėmis šviečiant apatinėms bliuzelėms. Tokioms su mezginėliu ant krūtinės ir vos įžiūrimomis petnešėlėmis, na, kaip aktorių „Auksinių gaublių“ ceremonijoje suknelių viršutinė dalis.
Priėjo prie manęs aiškiai valstiečių sauso įstatymo keliasdešimt metų nepaisantis vyras ir sako: „Kroviklį gal turit? Plokščią. Mane ką tik atvežė be sąmonės iš gatvės su išsikrovusiu telefonu.“ Aš įsitvėrusi sienos nusivedžiau jį į savo palatą. Mano kroviklis netiko, bet tiko kaimynės.
Maloni moteris ilsėjosi lovoj, kaip sakėte pirmame klausime, kartkartėm pakeldama mąslų žvilgsnį į lubas, nes eidama į tualetą pamatė, kaip į lauką iš antro aukšto išnešė, anot jos, „du trupikus“ (liet. lavonėlius).
Jos kroviklis tiko. Po kiek laiko tas vyras atnešė į palatą du pomidorus. Jų rūšis – „jaučio širdis“. Ir sako: „Ačiū už kroviklį, prašiau Valės, kad atvežtų kelis pomidorus, bet kai atvežė, maža nepasirodė.“
Išėjusi iš ligoninės radau kurso draugės laišką. Ji rengia projektą, kuriame aš turiu dalyvauti jame nedalyvaudama. Tai man labai patinka. Ji rašė: „Atsimenu mūsų pokalbius, kai gyvenome „Čiurlionkėj“. Kalbėjomės vieną vakarą apie Lotianu (Emilis Lotianu – šviesaus atminimo kino režisierius – Red.). O germanistė Vilma paklausė, kas tai yra? Tu atsakei: „Tokia dekoratyvinė lėkštė ant sienos.“
Kitą dieną nuvažiavau žiūrėti Lotianu filmo „Mano meilus ir švelnus žvėris“, jį rodė Naujojoje Vilnioje. Filmas baigėsi naktį. Transporto nebuvo. Teko ten ieškoti nakvynės. Bet baisiausia ne tai. Aš gal esu snobė, man labai svarbu apranga.
Gėdijausi Vilmos, kaip ji rengiasi. Atsimenu jos drabužius nuo skrybėlės iki baltų suvarstomų basučių. Bandžiau jai padėti, papasakojau apie lenkiškame žurnale matytus modelius, apie vieną suknelę su drambliuku prieky.
Vilma nusimezgė megztinį su drambliu ant krūtinės ir visas kursas vadino ją Vilma-dramblys. Nes jos biustas siaubingai iškreipė idėją. Manau, kad taip buvo ir su komunizmu. Visais laikais ir visur, ne tik Rusijoj.“
Ar aš atsakiau į jūsų klausimą?
– Taip. Ačiū už pokalbį.
* * *
Dirbo mokyklose ir redakcijose
G.Radvilavičiūtė (g. 1960 m. Panevėžyje) – Lietuvos prozininkė, eseistė. 1983 m. baigė lituanistiką Vilniaus universitete ir mokytojavo provincijoje. 1986 m. persikėlė į Vilnių, ilgą laiką dirbo redakcijose. 1994–1997 m. su šeima gyveno Čikagoje. Šiuo metu gyvena Vilniuje.
Debiutavo kaip apsakymų rašytoja 1986 m., bet tikrąjį žingsnį į literatūrą žengė 1999 m., kai kultūrinėje spaudoje pradėjo skelbti esė. 2002 m. penkios esė paskelbtos kolektyviniame esė rinkinyje „Siužetą siūlau nušauti“. 2004 m. išėjo atskira esė rinktinė „Suplanuotos akimirkos“. Už 2010 m. išleistą esė rinkinį „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ autorė apdovanota Europos Sąjungos literatūros premija. 2015 m. pelnė Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.
