„Dabar suprantu, kad mano prigimtis yra pernelyg estetinė ir galbūt tai eina iš gamtos kosmoso, begalinio gamtos estetikos lobyno, kuris mus veikė tūkstančius metų dar iki menų atsiradimo“, – teigia poetas ir fotografas.
Apie gamtos patirtis vaikystės vienkiemyje, žaliuosius anuomet ir dabar, ornitologiją, tiksinčią apokalipsę ir laisvą buvimą protėvių sodyboje Alį Balbierių kalbino Gediminas Kajėnas.
– Kokie vaizdiniai Jums iškyla prisiminus savo vaikystę?
– Gamtos kosmosas vienkiemyje, žolynų, medžių, krūmų, balų pasaulis ir jo gyventojai – mano broliai ir seserys, nes kitų neturėjau... Ir sovietinio laiko grubi, grėsminga technika – vikšrinis traktorius, ropojantis per lauką ir viską slegiantis, smirdantis dūmais ir visai svetimas tam gamtos kosmosui. Technika manęs nedomino, domino gyvybės formos, natūralios ir švarios savo natūralumu.
– Vienoje ankstyvųjų savo esė knygoje „Žalias Nojaus laivas“ (1990) žmogaus pradžią siejate su jo gebėjimu pamatyti ir patirti gamtą. Kiek vėlesni Jūsų gyvenimo pasirinkimai buvo nulemti gimtosios namų aplinkos?
– Sunku tiksliau nusakyti, poveikių būta įvairių, pasirinkimų ir minčių apie juos – daug. Norėjau tapti gamtininku kaip koks legendinis, o dabar jau beveik pamirštas Tadas Ivanauskas ar Geraldas Durrellas, kurio pirma knyga pateko į rankas paauglystėje.
Bet anksti tapo aišku, kad yra ribos – apie tokias keliones (T. Ivanausko į Braziliją ar G. Durrello – po visą pasaulį...) nebuvo galima net pasvajoti, nes niekas iš mano pažįstamų rato provincijoje nebuvo kur nors toliau išvažiavęs – geležinė siena net neįsisąmoninta veikė dar vaiką.
Tačiau ta gamtos kosmoso sėkla daug lėmė ir lemia iki šiol: ornitologo ir gamtosaugininko darbus, Sąjūdžio laikais – aktyvų pasinėrimą į Lietuvos žaliųjų judėjimą su naiviu tikėjimu, kad žmonių ekologinis sąmoningumas augs; o su šių laikų politiniais žaliaisiais apsišaukėliais neturiu nieko bendra, jie kompromituoja žaliąją ideologiją.
– Lygiagrečiai Jūsų gamtos kosmosui vyko socializmo statybos, buvo naikinami vienkiemiai, plečiamos kolūkių teritorijos, žmonės keliami į gyvenvietes... Pamažu daugelis turbūt ėmė tikėti, kad komunizmas atėjo visiems laikams. Kaip šios dvi, rodos, nieko bendra neturinčios, tikrovės sugyveno Jumyse?
– Vaikystėje ir paauglystėje būta tik tos vienos tikrovės – gamtos ir šeimos, artimųjų. Visa kita buvo svetima ir gana grėsminga, bet nutekėdavo kaip vanduo nuo žąsies. Tik vėliau tos ideologijos pradėjo prievartauti sąmonę ir sielą, nebegalėjai visiškai nuo jų atsiriboti... Ir, tiesą sakant, jos veikė, plovė smegenis, nors vienkiemy klausydavom ir „Amerikos balso“, tačiau nelabai tikėjom, kad kas nors pasikeis, nes po karo amerikonai taip ir neatėjo mūsų gelbėti...
Tiesa, to komunizmo irgi nebuvo matyti, bet kad santvarka pasikeis, mažai kas tikėjo ir tiesiog gyveno, stengdamiesi nekišti pirštų į tos santvarkos dantračius... Mano senelė ir motina sovietų valdžią įvardydavo kaip „kurvų valdžią“... Nugirsdavau, nors mano ausis nuo tų dalykų saugojo, ypač senelė, kuri buvo gimusi 1901 metais ir daug ką regėjusi bei patyrusi per abu karus ir įvairias okupacijas.
Dabar suprantu, kad anais laikais instinktyviai, pasąmoningai stengiausi kurti savo tikrovę ir savo gyvenimą. Manau, kai kas ir pavykdavo.
– Ar turėjote, kas Jums pasakoja alternatyvias istorijas apie nepriklausomą Lietuvą, sovietinę okupaciją, partizanus?
– Partizanų mano giminėj (kaip ir stribų) bent iš motinos pusės lyg ir nebuvo. O apie nepriklausomos Lietuvos laikus, apie savo gyvenimą ir darbus daug pasakojo senelė, nors ji, buvusi mokytoja, gana kritiškai vertino tarpukario tvarką ir jos neidealizavo. Man regis, ji manė, kad rusai atėjo ilgam ir kad vis tiek reikia gyventi čia ir dabar. Nuo mažens sakydavo, kad užaugęs jokiu būdu nelįsčiau į politiką, nesvarbu, kokia valdžia bus... Tas noras apsaugoti buvo labai didelis.
Pats jos gyvenimas buvo alternatyva. Ji daug pasakojo, kaip ir kur mokytojavo, kaip gyveno jos tėvai ir broliai. Beje, pastarieji tarpukariu buvo prasimušę – vienas tapo inžinieriumi, pavyzdžiui, buvo pastatęs tiltą per Nemunėlį Skaistkalnėj iš Lietuvos į Latviją; kitas – dingo be žinios užėjus rusams, nes dirbo ministro referentu... Atsimenu, kaip dar vaikui man parodė vienoj senoj knygoj įdėtą trispalvę juostelę ir paaiškino, kad tokia buvo mūsų tikra vėliava, bet apie ją kalbėti ar pasakoti nereikia.
– Priklausote kartai, kuri šalyse, gyvavusiose už geležinės uždangos, yra siejama su kontrkultūros samprata ir ją įprasminusia roko muzika, seksualine revoliucija, maištu prieš nusistovėjusias normas, grįžimo į gamtą ir pasaulinės taikos idėjomis, domėjimusi sąmonės praplėtimais, Rytų kultūromis ir pan. Žinoma, sovietinėje Lietuvoje tai negalėjo egzistuoti, na, bent jau tokiu mastu kaip Amerikoje ar Vakarų Europoje. Ir vis dėlto, ar kokiu nors būdu Jus pasiekdavo žinios apie tai, kas vyksta laisvuose kraštuose, apie hipius ir jų gyvenimo vizijas? Ar jos buvo ir Jūsų gyvenimo dalimi?
– Pasiekdavo, bet aš tada mažiau tais dalykais domėjausi negu dabar. Gamtos stebėjimai ir tyrinėjimai, knygų skaitymas ir sportas (lengvoji atletika) užimdavo visą mano laiką ir mintis; intensyviai gyvenau mokykliniais metais ir didžiausias vargas būdavo išsėdėti mokykloje per nuobodžias pamokas.
Gerai atmenu Romo Kalantos susideginimo metą, kai raudonraiščiai patruliavo ir mūsų miestelio gatvėse, o dvi paneles už užrašus, rodos, ant tilto, labai „nubaudė“ – išmetė iš „komsomolo“... Ilgus plaukus mėgau ir nešiojau, kartais net reikėdavo juos patrumpinti, nes neįleisdavo į šokius.
– Žvelgdamas į Jūsų kūrybinę biografiją negalėčiau pasakyti, esate labiau fotografuojantis rašytojas ar rašantis fotografas. Man rodos, Jūsų poezija yra labai fotografiška, o fotografija – poetiška. Kaip Jumyse pačiame sugyvena šios meninės raiškos? Kuri iš jų buvo pirmoji?
– Sąvoka „fotografuojantis rašytojas“ yra idiotiška. Dabar fotografuoja visi, visų profesijų žmonės, pavyzdžiui, išmaniaisiais telefonais ar planšetėmis. Svarbu, ką ir kaip padaro, visa kita neturi reikšmės.
Galbūt norėčiau, kad mano fotografijos būtų mažiau poetiškos ir estetiškos, deja, prieš prigimtį nedaug ką gali padaryti. Ne kartą esu sakęs, kad tos visos raiškos manyje sugyvena taip pat, kaip visa pasaulio įvairovė – vienyje, tokiame vienyje, kuriame yra ir prieštaravimų, ir kontrastų, ir pan. Pirmiau atėjo rašymas – apsakymai apie indėnus ir fantastikos bandymai, septintoje anų laikų klasėje.
– Papasakokite plačiau apie pirmuosius rašymus ir fotografijas. Iš kokios būtinybės, gal smalsumo tai atsirado.
– Iš vidinio jausmo, kad pats galiu parašyti arba nufotografuoti. Paauglystėje ir vėliau labai daug skaičiau. Anksti pramokta rusų kalba atvėrė daugiau knygų ir autorių, nes kitom kalbom sovietinėj provincijoj, savaime aišku, beveik nieko nebuvo. Sužinojau, kad galima atsisiųsti knygų iš respublikinės bibliotekos, iš Vilniaus... Dabar sau pavydėčiau tokio aistringo anų laikų skaitymo. Apmaudu, bet daugybė legendinių knygų tais laikais, kai buvau imlesnis, buvo už geležinės sienos ir nieko apie jas nežinojau...
Fotografija radosi iš susižavėjimo... fotografijomis. Man tada patiko Vitalijus Butyrinas, jo negyvą kirą – „Rekviem“ – išvydau „Nemuno“ žurnale. Ta nuotrauka mane ir mano draugus veikė. Tai buvo kitokios nuotraukos nei socialistinio realizmo šlovinimo portretai ir kiti vaizdai, pavyzdžiui, tokia banalybė kaip „darbininkų portretai“...
Dabar suprantu, kad mano prigimtis yra pernelyg estetinė ir galbūt tai eina iš to paties gamtos kosmoso, begalinio gamtos estetikos lobyno, kuris mus veikė tūkstančius metų dar iki menų atsiradimo.
– Teko girdėti, kad sovietmečiu jaunuoliai, norintys išvengti ideologizuotų studijų, neretai rinkdavosi geologijos mokslus. Ar tai tinka ir Jūsų pasirinkimui studijuoti biologiją?
– Ne, netinka. Maniau, kad tai pašaukimas. Pirma būti gamtininku, o kartu – ir rašyti.
– Viena įdomiausių Jūsų biografijos detalių – tai ornitologo darbas Ventės rage. Papasakokite apie šią savo patirtį ir tuos, kaip pats vadinate, „ornitologinio pamišimo laikus“.
– Tai buvo tiesiog puiku, ypač žvelgiant iš atstumo. Maniau, kad pasinersiu į tą pasaulį visam gyvenimui. Ilga būtų kalba apie tai pasakot – tas kraštas tapo mano savastimi, neatskiriama dvasinės patirties dalimi. Tai vienas iš daugelio gyvenimų, kuriuos bandžiau gyventi, ir džiaugiuosi, kad yra ta patirtis, nors ji tiesiogiai ir „nepanaudota“ – neparašiau net kokios knygelės, nors vis apie tai pagalvodavau ar net kokį sakinį ar etiudą brūkštelėdavau.
– Vėliau apsigyvenote Vilniuje. To meto eilėraščiuose ypač justi gamtos ilgesys ir kartu beviltiško gyvenimo „antrinių daiktų labirintuose“ nuotaikos. Iš tų tekstų kyla įspūdis, kad Jums, gamtos vaikui, gyvenimas Vilniuje buvo tarsi išvarymas iš rojaus.
– Ne, nebuvo išvarymo iš kokio „rojaus“. Vilniuje daug metų gyvenau Verkių parke, o ten anais laikais dar nebuvo tokio antropogeninio spaudimo gamtai: parkas knibždėjo gyvybės, kaip ir netolimos Žaliųjų ežerų apylinkės – čia daug kuo turtinga gamta, plius dar graži.
Išvarymas iš rojaus – tai totalus, globalus žmonijos išvarymas iš laukinės gamtos, baisus pasaulinis procesas. Jei jį jauti, seki daugiau ar mažiau tuos signalus, tą beprasmį visko, kas gyva ir gražu, naikinimą vardan pseudoprogreso ir pelno, tuomet pasidaro baisu gyventi šioje trapioje mažoje planetoje. Na, o jei turi gamtos jausmą, tai jos ilgesys yra amžinas, nes tam tikra prasme vis labiau civilizuodamiesi mes ją prarandame.
– Atgimimo metais įsijungėte į žaliųjų judėjimą. Kada apskritai Lietuvoje užgimė šis sąjūdis? Kas buvo pirmeiviai, viešai pradėję kalbėti apie gamtos niokojimą ir iš to kylančias grėsmes?
– Na, bandymų judėti tada buvo net Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijoje. Vaidotas Daunys gerai suprato ekologijos problemas, tad prieš tą žalią sąjūdį grupė žmonių plaukėm Žeimena ir Nerimi, pasikvietę į žygį ir tuometinius gamtosaugininkus. Įrašėm gana aštrų ir įdomų pokalbį su visais dalyviais, tačiau jis taip ir nepasirodė spaudoj, ir visai ne dėl kokios cenzūros...
Kaune veikė legendinis keliautojų klubas „Atgaja“. Vėliau jis ir Vilniaus „Žemynos“ klubas, nors ir prifarširuotas komjaunuolių, tapo to judėjimo pradžia.
Tačiau viskas pratrūko po 1988 metų ekologinio protesto žygio iš Vilniaus iki Klaipėdos, kurį puikiai organizavo Kauno „Atgaja“. Jaučiuosi laimingas, kad buvau to pirmojo žygio dalyvis ir po jo man, kaip buvusiam gamtininkui ir gamtosaugininkui, nekilo abejonė, kur link eiti. Tačiau Vilniuje nuo „Žemynos“ klubo atšokau dar judėjimui neprasidėjus – du draugai gamtininkai mane buvo nusivedę į šito klubo diskusijas, bet jos man nepaliko įspūdžio, atrodė visai tuščias dalykas, be to, su pernelyg dideliu komjaunimo atspalviu...
Beje, Rašytojų sąjungoje su Vladu Braziūnu ir jau a. a. gamtininku Jonu Tauginu buvom įkūrę ekologijos ir kultūros klubą „Žalioji plunksna“... Veikė vos keletą metų.
– Kas sudarė žaliųjų bendruomenę? Ar šis judėjimas buvo nepolitizuotas ir tai užtikrino daugiau galimybių veikti? O gal nepavyko išvengti persekiojimų ir grasinimų?
– Stengėmės kaip įmanoma ilgiau nepolitizuoti judėjimo, nors tos politikos būta nemažai. Esmė buvo ta, kad skirtingų pažiūrų žmones vienytų gamtosaugos idėjos ir žalias gyvenimo būdas kaip tam tikra alternatyva.
Grasinimai, persekiojimai? Gal kas ir buvo individualiam lygmeny, bet mirštantis socializmas ir jo valdžiažmogiai žaliųjų bijojo kaip maro... Vienu metu net atrodė, kad judėjimas stipresnis ir platesnis negu Sąjūdis.
– Ar judėjimas buvo kaip nors susijęs su pagoniškosios pasaulėžiūros atgimimu? O Jūs pats domėjotės baltų tikėjimu ir ar tai paliko žymę Jūsų kūryboje, sąlytyje su gamta, pasaulėjautoje?
– Taip, senieji tikėjimai buvo vertinami. Vadinamoji pagonybė yra visų religijų motina, tik kvailiai to nesupranta. Domėjausi ir domiuosi ne tik baltų, bet ir pasaulio senaisiais tikėjimais. Man artimesnės yra Rytų religijos. Jos, pavyzdžiui, budizmas ar džainizmas, yra artimos gamtai ir gyvybei. Man tebėra sakralios visos gyvybės formos: jos – ne medžiaga mūsų progresui ir europocentristinei ekspansijai.
– Prieš tris dešimtmečius žalioji mintis buvo išties labai novatoriška. Šiandien kalbos apie gamtos saugojimą ir minimalizmą namų aplinkoje, sveiką gyvenimo būdą ir dvasios ekologiją tapo visuotina norma, net savotiška mada. Nepaisant to, Jūs kūryboje vis grįžtate prie šios temos ją aktualizuodamas, o neretai brėždamas ir apokaliptinius scenarijus.
– Nebūkim naivūs – apokaliptinis scenarijus tiksi. Vargu ar nykstančioms rūšims ir ištisoms ekosistemoms padės sveika mityba... Bet gerai ir tie milimetrai, kas vyksta buitiniam lygmenyje, toje namų aplinkoje.
– Jūsų kūrybai labai pritinka R. W. Emersono mintis, užrašyta jo esė „Poetas“: „Gamta atiduoda poetui visa, ką yra sukūrusi, kad jis galėtų semtis iš jos vaizdinių ir žodžių. Kai poetas atkreipia dėmesį į gamtos kūrinius, jo kūryba įgyja naują vertę, kur kas didesnę nei ankstesnioji.“
Pats savo tekstuose taip pat prisipažįstate, kad daugiau mokėtės iš žaliųjų lapų foliantų, paukščių ir sraigių, o ne filosofijos ar literatūros. Ar galima sakyti, kad esate poetas romantikas, o gamta Jūsų tekstuose gyvuoja ne tiek kaip fonas, metafora ar neatsiejama tikrovės dalis, bet, visų pirma, kaip estetinė kategorija, būdas pažinti ir patirti pasaulį?
– Taip, gamta buvo mano pirmasis guru, tačiau filosofija ir literatūra buvo šalia ir taip pat mokė, papildydamos tą pirmapradę gamtinę patirtį. Vienu metu norėjau studijuoti filosofiją. Su liūdesiu kartais žvelgiu į storas filosofijos knygas lentynoje, kurių, bijau, jau nespėsiu perskaityti, nes virtualios realybės amžiuje visiems – net jaunimui – sumažėjo ar nebeliko laiko skaitymui.
– Vienoje esė rašote, kad „gamta visuose kūriniuose jaučia savo ribas“. Gal iš čia ir Jūsų paties vis didesnis polinkis į minimalizmą – taupesnius žodžius ir skaidresnes formas tiek poezijoje, tiek fotografijoje?
– Minimalizmas ne iš gamtos, o iš rytiečių, ypač japonų (pavyzdžiui, „skurdo grožis“ – vabi), haiku kartais yra daugiau negu romanas, o tuščia erdvė popieriaus lape pasako daugiau nei spalvos ar linijos... Minimalizmas gamtoje – tai žiemos metas.
– Prieš gerą dešimtmetį sugrįžote atgal į Biržus, tapote savotišku atsiskyrėliu. Koks šiandien Jūsų gyvenimas tame vaikystės rojuje? Na, bent jau iš fotoreportažų matyti, kad padykinėti po Biržų krašto laukus ir paežeres laiko ir ūpo tikrai netrūksta.
– Nesu atsiskyrėlis, gal tik nuo Vilniaus pernelyg atitolau. Vaikystės rojus miręs, bet kontūrai išlikę. Neplanuotai grįžęs į tėviškę, pakeičiau gyvenimo būdą ir šiek tiek padirbėjau keliose kūrybos srityse. Ir užsibuvau čia. Kartais įsijungiu į miestelio kultūrinį ar net įkišu trigrašį į politinį gyvenimą...
Tvarkausi protėvių sodybėlę ir ten dabar mano pagrindinė kūrybinė ar šiaip laisvo buvimo erdvė – aplink regioninis parkas, šiek tiek privačios žemės, gamta nėra visai nustekenta, nors agrarinės invazijos daug. Tas privatumas šiais laikais pasidarė svarbus – neateis joks kvailys man po langu daryti „pertvarkos“ – nupjauti medžio ar iškasti griovio, išbetonuoti tvenkinio kranto...
– Kaip, atsitolinus nuo intensyvaus sostinės gyvenimo, šiandien Jums iš Lietuvos pakraščio regisi gyvenimas provincijoje? O kaip atrodo sostinė ir jos kultūriniai vyksmai?
– Visos lazdos turi ne du, o n galų. Provincija yra provincija, esu šiek tiek čia svetimas, kitoks. O Vilnius taip pat keičiasi, svetimėja, draugai sensta arba miršta; daug jų išmirė per anksti, kai kurie artimi net nespėjo perkopti penkiasdešimties...
„Kultūrinių vyksmų“ visur nemažai kaip pajūryje putų, tačiau jų kokybė ar gylis visada kelia abejonių. Kartais manau, kad jei valstybė remia tiek daug tų kultūrinių putų projektų, tai gal geriau labiau remtų menininkus kaip individualybes... Pavyzdžiui, neseniai mirė įdomi rašytoja Jolita Skablauskaitė, tačiau, kiek žinau, ji vos ne visą gyvenimą skurdo... Kultūros vadybininkai ir biurokratai, regis, neskursta, o kai kurie tų putų darytojai ir tunka...
Man kultūroje visada svarbiausia buvo individualus kūrėjas ir jo galios.
– Skaitant Jūsų knygas į galvą atėjo Jūsų kraštiečio Jono Meko pasakojimas apie avį, užrašytas „Laiškuose iš Niekur“: „Labai lengva eiti į priekį: nereikia galvoti, nes eini su minia: su televizija, su technologija, kompiuteriais, Amerika... Eini į priekį ne su galva, bet tik kad kiti jau eina į priekį. Aklai, kaip visos avys eina, taip ir aš einu... Bet viena avis ėjo prieš srovę, atgal... į senas, žalias pievas. Avis dar sapnavo, dar prisiminė...“ Man rodos, Jūs irgi esate ta avis su savo gamtmeldyste, ekologijos temomis, šiuolaikinės civilizacijos kritika, galų gale, grįžimu į tėviškę.
– Tu čia taip suformulavai, lyg mes pasmerkti būti niveliuotomis minios avimis. Deja, avys, regis, visais laikais dominavo... Tačiau ir šiais eurosovietinio biurokratinio standartizavimo laikais ne taip jau mažai avių eina prieš srovę, gyvena savo gyvenimus, tik jų nereklamuoja TV ekranai ar žiniasklaidos priemonės, beveik visos tapusios geltonąja spauda.
Beje, niekada nesijaučiau jokia avimi, net nebuvau bandoje, nors kadaise mėgau draugų kompaniją ir bohemiškus susibūrimus. Tačiau visada išeidavau į tam tikrą savo erdvę. Gal todėl neretai tapdavau, ar net ir dabar esu, daugiau ar mažiau svetimas...
