Britų mokslininkai gal dar nepriėjo prie išvados, kad šiuolaikiniai žmonės nesapnuoja, bet jei jie vis dar sapnuoja, tai, regis, jau daug rečiau ir už tikrovę kur kas banalesnius sapnus. Tiesiog laiko net tam nebelieka.
Todėl, kaip minėjau, nepatartina pradėti istorijos nuo sapno.
Šiaip ar taip, šiąnakt sapnavau visuomeninio futbolo rungtynes.
Pabandysiu tą sapną papasakoti, nors tai greičiausiai taip pat neįmanoma, kaip ir papasakoti gyvenimą.
Tai, ką pavadinau rungtynėmis, sapne vyko ne aikštėje, ne mieste, ne tikroviškame pasaulyje ir net ne netikroviškame feisbuke.
Labiausiai tos erdvės buvo panašios į P.Bruegelio nutapytą Babelio bokštą ar vieną iš keistųjų nematomų miestų, kuriuos savo garsiojoje knygoje sufantazavo I.Calvino, nuostabus į pasaulio futbolo čempionatą nepatekusių italų rašytojas.
Toje ir žavioje, ir baugioje sapno tikrovėje zujo galybė dvikojų padarų.
Kad geriau juos įsivaizduotumėte, iš smiliaus ir didžiojo piršto suformuokite pergalės ženklą, tada plaštaką nukreipkite žemyn, tų dviejų pirštų pagalvėles atremkite į stalą ir pabėgiokite jais per paviršių.
Tie neįmanomomis trajektorijomis ir neįtikėtinu greičiu judantys dvikojai gyviai priminė hiperaktyvius vaikus, kurie elgsenos įkvėpimo paprastai semiasi iš kvarkų, leptonų ir bozonų.
Įdomiausia, kad be paliovos laigydami po siurrealius užkaborius jie meistriškai darė tai, ką pabudęs pavadinau futbolu, – spardė vienas kitam kamuolį.
Na, tą spardomą daiktą tik su didelėmis išlygomis galėtum pavadinti kamuoliu. Labiausiai jis priminė Kempiniuką Plačiakelnį, tik buvo ne kempinės, o kamuolio formos.
Kitaip tariant, jis turėjo rankytes, kuriomis nepajėgė pasiekti net savo pilvo, tabaluojančias kojytes, kuriomis į nieką negalėjo tvirtai atsiremti, ir veidą su akimis, nosimi ir lūpomis, kuris slankiojo per visą apvalų kūną niekur ilgėliau neužsibūdamas.
Iš akių, nosies ir lūpų formos neklysdamas galėjai suprasti, kad jos – Gražulio.
Šio politiko veido bruožai sapne buvo vienintelis dalykas, atklydęs tiesiai iš šios socrealistinės tikrovės, kurią ne sykį aprašė pasaulio futbolo čempionatą surengusių rusų rašytojai.
Bet įdomiausia ir keisčiausia, kad tas dvikojų spardomas Kamuoliukas Plačiakelnis nuolatos keitė mimikas ir laidė replikas, kurios tik įliedavo žibalo ir paskatindavo dvikojus gyvius smūgiuoti dar stipriau ir meistriškiau.
Smūgis. „Gyvatė!“ Smūgis išorine pėdos dalimi. „Išgama!“ Smūgis kaire koja. „Pyderas!“ Smūgis kulnu. „Kad tave sutrauktų!“ Smūgis keliu. „Už Lietuvą, vyrai!“ Galingas smūgis vidine pėdos dalimi...
Kiekvieną smūgį ir kiekvieną repliką lydėjo nuolatinis švilpuko skleidžiamas garsas ir iš aukštybių išlindusios dvi rankos, bergždžiai vis kartojančios ženklą, siūlantį pakviesti į pagalbą VAR sistemą.
Galiausiai Kamuoliukas Plačiakelnis plyšo kažkur per klyną, išleisdamas garsų „pšššš“, kuris ir pažadino mane, burnoje vietoj švilpuko laikantį du pirštus – tarsi būtent aš būčiau buvęs tų košmariškų rungtynių teisėjas.
Šioje vietoje savo istoriją galėčiau ir baigti, bet pabaigti pasakojimą sapnu – prasto stiliaus ženklas.
Žinoma, išskyrus vienintelį atvejį, kai baigi tuo, nuo ko pradėjai. Šiuo atveju – sapnu.
Bet be moralo, nes sapno moralas visada bus banalesnis ne tik už patį sapną, bet ir už tikrovę.
Štai kad ir toks: jeigu, kaip sakoma, gyvenimas yra žaidimas, tai tas gyvenimas sykiu yra ir futbolas, kuriame kiekvienas mūsų gali virsti kamuoliu, bet nuo šios siaubingos minties ginamės spardydami kitus kamuolius ir naiviai pasikliaudami visuomeninės VAR sistemos teisingumo svarstyklėmis.
