Savo profesijai aš esu dėkinga ir už tai, kad ji mane nuolat nukreipia ten, kur nesu buvusi. Žinoma, nėra taip, kad dailininkas Chaimas Soutine'as man būtų buvęs „nežinoma sritis“. Priešingai, šiuo dailininku seniai žaviuosi, jis – vienas mano mylimiausių iš XX amžiaus.
Tiesą sakant, pirmiausia dėl jo ir susidomėjau žymaus šveicarų literato, poeto ir vertėjo iš rusų kalbos, Osipo Mandelštamo kūrybos tyrinėtojo, Ralpho Dutlio pirmuoju romanu. Ir vis dėlto jį skaitydama, o ypač versdama, ne kartą atsidūriau ten, kur niekad nesu buvusi.
Pirmiausia atsidūriau praėjusio amžiaus pradžioje, atsidūriau prie Vožiraro skerdyklų, atsidūriau „Avilyje“, skulptoriaus Alfredo Boucher pastatytame varganiems atvykėliams į Paryžių, būsimoms dailės pasaulio garsenybėms.
Atsidūriau Katalonijos pasienyje tarp Serė kalvų ir šaltoje palėpėje Rue de la Grande-Chaumiere, kur ištikimoji, mažoji madona Jeanne rymo prie mirštančio Modiglianio, prie savojo princo. Ir atsidūriau okupuotame Paryžiuje jau per Antrąjį karą. Su Soutine'o angelu sargu, žydaite iš Magdeburgo, su madmuazele Gard, – Žiemos velodrome, o paskui 15 metų po karo stovėjau ant Grenelės tilto ir mačiau, kaip velodromas išlekia į orą.
Buvau paveikslų pirklio Zborowskio kambaryje, kai šis vieną po kitos traukė iš po sofos Soutine'o drobes ir rodė jas milijardieriui iš anapus Atlanto daktarui Barnesui. Tai tik keletas tų vietų, tų akimirkų ir dienų, kuriose atsidūriau, tų žmonių, su kuriais susidūriau.
Bet man teko ir geriau su jais susipažinti, kad paskui galėčiau išversti galbūt kelias pastraipas, o gal tik vieną kitą sakinį, parašytą apie juos romane. Dar teko skaityti Osipo Mandelštamo, Vladimiro Nabokovo, Josifo Brodskio poeziją, Dantę ir Lautréamont'ą, susirasti Césaro Vallejo eilėraščių vertimus, klausytis Bacho kantatų (su didžiu malonumu).
Bet svarbiausia – pasiskolinti iš draugų nuostabų Chaimo Soutine'o reprodukcijų albumą ir keletą mėnesių gyventi su šio įspūdingo dailininko paveikslais. Ir dabar jau tikrai ir galutinai, kaip man atrodo, jį pamilti. Tiesą sakant, nuostabiausia būtų skaityti „Paskutinę Sutino kelionę“, leidyklos „Sofoklis“ išleistą su kai kurių konkrečių paveikslų reprodukcijomis, nes vargu ar įmanoma žodžiais apsakyti, ką ir kaip Soutine'as nutapė savo drobėse.
Tačiau, matyt, ne tokį uždavinį ir kėlė sau rašytojas. Viename laiškų – nes verčiant romaną teko su juo truputį susirašinėti, – jis pabrėžia: „mano romanas – tai ne „dailininko biografija“, o literatūros kūrinys su teologinėmis implikacijomis ir daugybe literatūrinių užuominų į Bibliją, Dantę, Boudelaire'ą, Rimbaud, Mandelštamą [...]“
Tad nors Soutine'o žinovai, be abejo, atpažins istorijas ir personažus iš dailininko gyvenimo – arba galbūt ko nors (net labai) pasiges – pačiam Dutliui svarbu ne papasakoti biografiją, bet įsijausti į žmogaus – ir ne vien tik dailininko Chaimo Soutine'o! – gyvenimą ir likimą.
Autorius-pasakotojas tarsi persikūnija į savo romano Sutiną, karščiuojantį, apsvaigintą morfino, ir į paskutinę jo gyvenimo palydovę, lydinčią jį ir myriop, – įsibaiminusią ir sumišusią Mari Bertą Oranš. Kartu su jais jis važiuoja per okupuotą Prancūziją, ilgame juodame katafalke, kartu su jais dar sykį išgyvena jų likimo scenas: „Dabar ji sėdi priešais kavinėje, veidas nervingai trūkčioja, ji meluoja esanti dvidešimt penkerių ir žino: jis žino, kad ji meluoja.
Tačiau jos melas gražus ir kupinas nevilties. Blyškūs palūžusios, sugniužusios mūzos griuvėsiai. Maksas privertęs ją pasidaryti abortą, prisipažįsta ji vėliau...“ Sužeistoji Mari Berta traukia Sutiną. „Dailininkui patiko jos gaikčiojanti neapykanta tiems, kurie ją apgavo, jos įtūžyje jis atpažino savąjį.” – Aistringos, sunkios meilės istorija. Dutliui pavyksta ne tik sukurti ryškų Sutino paveikslą ir savaip pagerbti savo mylimą dailininką, bet ir įtaigiai pavaizduoti abi svarbiausias – labai skirtingas – dailininko moteris: įnoringąją, triukšmingąją Mari Bertą ir jo santūriąją, ištikimąją madmuazelę Gard.
Ekspresyvus poetinis Ralpho Dutlio stilius tikriausiai įtiks ne kiekvienam, bet autorius mėgina pagauti ritmą žmogaus, gyvenusio vien dėl savo tapybos, tūžmingai dirbusio ir tūžmingai naikinusio savo paveikslus, jei jie jam neįtikdavę. Panašiai kaip Soutine?as įnirtingai skverbiasi į savo siužetus, taip ir rašytojas savo stilistinėmis priemonėmis – variacijomis, pakartojimais – stengiasi prasiskverbti į šio kūrėjo ir apskritai žmogaus egzistencijos branduolį.
Turėdamas didžiulę – poeto, vertėjo – darbo su kalba patirtį, Dutlis sukuria jausmingą, intensyvų, pulsuojantį tekstą, kurį versti buvo labai įdomu. Labai tikiuosi, kad ir skaityti jį įdomu, nors gal ir ne visai lengva.
