Knygos vertėjas Dainius Gintalas pristatydamas knygą trumpai pasakoja jos istoriją: „Taip jau nutiko, kad buvęs profesionalus ledo ritulio žaidėjas, o dabar šaunus prancūzų rašytojas Francois-Henri Désérable’is (g. 1987), pakeliui į Minską atsidūrė Vilniuje, besibastydamas po miestą J. Basanavičiaus gatvėje netyčia užtiko mylimo rašytojo Romaino Gary atminimo lentą ir, prisiminęs frazę iš jo kūrinio „Aušros pažadas“ apie „liūdną pelę“ poną Piekielnį, nusprendė išsiaiškinti, kas tas asmuo buvo, koks galėjo būti ir ar iš viso toks žmogus gyveno, – taip gimė romanas „Toks ponas Piekielnis“ („Un certain M. Piekielny“), bent jau tokia yra kūrinio pasakotojo versija.
Tai žaismingas ir kartu liūdnas, paprastas ir intelektualus, autobiografinis ir tiriamasis pasakojimas apie Vilnių, Vilniaus žydus, Vilniaus getą, nacius, Antrąjį pasaulinį karą, nacių okupuotą Prancūziją, Londoną, ten įsikūrusį generolo Charles’io de Gaulle’io Prancūzijos išvadavimo štabą ir, žinoma, apie poną Piekielnį bei R. Gary.“
Štai kaip Francois-Henri Désérable’io romaną „Toks ponas Piekielnis“ pristatė lietuvių literatūros tyrinėtojas, vertėjas Vytautas Bikulčius: „Ar pamenate Romaino Gary romano „Aušros pažadas“ VII skyrių, kur pasakotojas kalba apie poną Piekielnį, mažą, į liūdną pelę panašų žmogeliuką su parudavusia nuo tabako barzdike? Būtent jis paprašė pasakotojo, kad šis sutiktiems didiems žmonėms pasakytų, jog Vilniuje, Didžiosios Pohuliankos gatvės 16-ajame name gyveno toks ponas Piekielnis.
Tad ar reikia stebėtis, kad jaunas prancūzų rašytojas Francois-Henri Désérable’is, atsitiktinai patekęs į Vilnių, ir išvydęs paminklą rašytojui R. Gary, kuris jame įkūnytas kaip devynmetis berniukas, rankose spaudžiantis kaliošą, prisimena šį romaną iš mokyklinės programos ir nutaria išsiaiškinti, ar toks ponas Piekielnis iš tiesų gyveno minėtame name, ar jį tik sukūrė rašytojo fantazija.
Nejučiomis romanas „Toks ponas Piekielnis“ tampa savotišku tyrimu, kuriame susipina tikrovė ir išmonė. Rašytojas imasi atkurti pono Piekielnio paveikslą. Jis šį personažą įsivaizduoja kaip tipišką to meto žydą su juodu redingotu ir liemene, kurios kišenėlėje pūpso kišeninis laikrodis, baltais marškiniais ir per trumpu kaklaraiščiu, juodomis kelnėmis su petnešomis ir gerai nublizgintais batais.
Autorius spėja, kad jam buvo tarp keturiasdešimties ir penkiasdešimties metų, o profesija greičiausiai – kirpėjas. Bet autorius taip pat įsitikinęs, kad Piekielnis – viengungis, bevaikis ir tikriausiai griežęs smuiku.
Nors F. H. Désérable‘is daugiausia dėmesio skiria ponui Piekielniui romane išryškėja trys klodai – įsivaizduojamo Piekielnio istorija, rašytojo R. Gary literatūrinė linija, susijusi su jo romanu „Aušros pažadas“, ir paties F. H. Désérable‘io gyvenimo intarpai.
Lietuvos centrinio valstybinio archyvo atsakymas autoriaus nenudžiugina, nes jis skelbia, kad nuo 1921 m. iki 1925 m. Didžiosios Pohuliankos gatvės 16 name, kur gyveno Romanas Kacewas (R. Gary) ir Mina Kacew, neaptikta jokių pono Piekielnio pėdsakų.
Tačiau, kai sužino, kad tikrasis kiemas, kuriame su motina gyveno Romainas, šiandien priklauso 14 namui, neskuba atsisakyti minties, jog iš tiesų gyveno toks ponas Piekielnis.
Autorius atkreipia dėmesį, kad be fikcijos neapsiėjo ir paties R. Gary gyvenimas. Jis cituoja tą „Aušros pažado“ epizodą, kuriam motina su savo sūnumi priversta palikti Vilnių, nes bankrutavo: jų baldai areštuojami ir mažasis Romainas prisimena „lenką (...) lydimą dviejų klapčiukų, kurie atrodė tarsi išžengę iš Gogolio raštų“.
F. H. Désérable‘is neatsitiktinai pabrėžia, kad R. Gary buvo skaitęs garsųjį rusų rašytoją ir būtent Gogolis galėjęs nulemti Piekielnio atsiradimą „Aušros pažade“: juk pjesėje „Revizorius“ Bobčinskis prašo Chlestakovo, kad šis Peterburgo didikams ir net imperatoriui pasakytų, kad tokiame mieste gyvena Piotras Ivanovičius Bobčinskis. F. H. Désérable‘io tyrimas įgyja netikėtą posūkį, nes autorius akivaizdžiai įsitikina, jog ponas Piekielnis – tik R. Gary fantazijos vaisius.
Kita vertus, F. H. Désérable‘is prisimena, kad ir jis pats patikėdavo išgalvotais personažais, nes jie jam atrodė lyg iš tikro egzistavę žmonės. Rašytojas primena, kad ir H. de Balzacas, gulėdamas mirties patale, šaukėsi gydytojo Bjanšono – jo sukurtos „Žmogiškosios komedijos“ personažo.
Tad kur baigiasi tikrovė ir kur prasideda išmonė? Gal išmonė tėra „subjektyvi tikrovės variacija“? Tarsi norėdamas įtvirtinti išmonės pergalę prieš tikrovę, F. H. Désérable‘is suranda netikėtą išeitį. J. Basanavičiaus gatvės 18 namo kieme sutikta senutė, pasirodo, pažinojo poną Piekielnį. Jis miręs karo metais, tačiau jo tikroji pavardė buvusi Džengelis...
Plėtodamas R. Gary liniją F. H. Désérable‘is atskleidžia, kad tikrovė ir fikcija pynėsi ir „Aušros pažado“ autoriaus gyvenime. Prisimenama ir rašytojo susikurta pavardė Gary, svarstoma, kada jis galėjo priminti generolui de Gaulle‘iui apie poną Piekielnį (šitaip šio romano autorius kuria fikcijos fikciją), užsimenama apie brolių Goncourt‘ų premiją už „Dangaus šaknis“ ir mistifikaciją, kai R. Gary, prisidengęs Ajaro pavarde, antrąsyk pelnė tą pačią – Goncourt‘ų – premiją už romaną „Gyvenimas dar prieš akis“.
Šitaip F. H. Désérable‘is dar sykį patvirtina, kad literatūra turi savo jėgą, nes tikrovę imituojanti fikcija, neretai priimama už gryną pinigą.“
