A.Tyler laikoma viena žymiausių šiuolaikinių JAV rašytojų, tačiau Lietuvoje apie ją girdėjo nedaugelis. Siūlome susipažinti su išskirtine autore.
Pirmasis romanas – dvidešimt trejų
Palyginti su kitais šiuolaikiniais amerikiečių romanistais, A. Tyler tikra slapukė – ji ilgai vengė susitikti su žurnalistais ir į klausimus atsakydavo tik raštu. Rašytoja gimė 1941 metais Minesotoje, chemiko ir socialinės darbuotojos šeimoje. Abu jos tėvai buvo kvakeriai, tad dalis A.Tyler vaikystės prabėgo religinėse komunose.
Mokyklą Anne pradėjo lankyti tik vienuolikos ir iškart kone apsigyveno bibliotekoje, sužinojo apie tokius autorius kaip Francis Scottas Fitzgeraldas, Gabrielis García Márquezas, Eudora Welty (su ja Anne dažniausiai ir lyginama). Universitete ji studijavo rusų kalbą – būsimai rašytojai atrodė, kad būtų šaunu dirbti vertėja, bet niūri sovietinė tikrovė pasirodė ne tokia patraukli kaip ta Rusija, kurią ji pažino iš knygų.
Dvidešimt vienų A.Tyler sutiko savo būsimą vyrą – iraniečių kilmės vaikų psichologą (tarpkultūrinės santuokos pėdsakų galima rasti ir jos kūriniuose), su juo rašytoja pragyveno iki pat jo mirties.
Dvidešimt trejų ji publikavo savo pirmąjį romaną „Jei kada išauš rytas“ (If Morning Ever Comes, 1964). Po jo pasirodė dar 19 knygų, už kurias ji pelnė daugybę apdovanojimų (įskaitant ir Pulitzerio premiją už „Kvėpavimo pamokas“ (Breathing Lessons, 1988) ir skaitytojų palankumą. Jos karščiausiais gerbėjais tapo tokie autoriai kaip Johnas Updikeʼas („Ji ne šiaip gera, o fantastiškai gera rašytoja!“) ir Nickas Hornby.
Kai kurios Tyler knygos buvo ekranizuotos, o Lawrenceʼo Kasdano režisuotas „Atsitiktinis turistas“ (The Accidental Tourist) pagal to paties pavadinimo romaną sulaukė net 4 Oskaro nominacijų ir pelnė statulėlę aktorei Geenai Davis.
1967 m. rašytojos vyrui buvo pasiūlyta dėstyti Merilando universitete ir nuo to laiko ji gyvena Baltimorėje. Savo kūrinius A.Tyler rašo ranka ant neliniuoto popieriaus, paskui surenka tekstą kompiuteriu, įskaito į diktofoną ir daro pataisas elektroniniame variante.
Apsėdusi tema – šeimos santykiai
Rašytoja nesigėdydama pripažįsta, kad jai būdingas tam tikras teminis ribotumas. Pasak jos, kiekvieną savo knygą ji pradeda šventai įsitikinusi, kad ji bus kitokia, bet ir vėl rašo apie tą patį.
„Aš neteisinu tokio ribotumo. Suprantu, kad nebūsiu Tolstojus. Aš turiu savo mažytį pasaulėlį ir apie jį rašau“, – sakė autorė dienraščiui „The Guardian“ duotame interviu.
Štai jau pusę amžiaus ją apsėdusi viena tema – šeimos santykiai. Vyro ir žmonos, tėvų ir vaikų, brolių ir seserų. Jos knygų veikėjai – eiliniai amerikiečiai, kurių gyvenimą ji stebi pro savo namo Baltimorėje langus.
A.Tyler rašo apie tai, kaip funkcionuoja santuoka ir kodėl kartais sutuoktiniai savo santykių istoriją vertina labai skirtingai. Ji rašo apie tėvų meilę vaikams ir vaikų meilę tėvams, apie paslaptis ir legendas, kurių netrūksta kiekvienoje šeimoje, apie priklausomybės jausmą, savivoką ir tapatybės paieškas, apie lemtingą genų vaidmenį, apie vaikų prisiminimus ir tėvų lūkesčius, apie troškimą ištrūkti iš tų lūkesčių pančių ir atrasti savo „aš“.
Pagaliau ji rašo apie tai, kad pagrindiniu traukos centru vis tiek lieka namai – vieta, į kurią nieko panašaus nėra visame pasaulyje.
„Jaukus“ ir „šeimyniškas“ – tokiais epitetais dažniausiai apibūdinami Anne Tyler romanai, kartais jai netgi dėl to priekaištaujama. Sunku ginčytis, kad ji kur kas malonesnė autorė nei, pavyzdžiui Philipas Rothas, bet būtent jos talentas paversti nuobodžią kasdienybę meno kūriniu daro ją didžia rašytoja.
Provincijos istorijos – tarsi detektyvai
Glaustai apibūdinti Anne Tyler stilių, ko gero, neįmanoma. Kolegos rašytojai jos rašymo manierą pakrikštijo „stilius be stiliaus“. Bet tėvynėje ir visame pasaulyje Anne Tyler mylima būtent už tai, kaip meistriškai ji dirba su tekstu. Vos jai prisilietus, eilinės provincijos istorijos virsta aštraus siužeto detektyvu.
Sprendžiant iš visko, taip nutinka todėl, kad Anne Tyler puikiai, ne, tiesiog fenomenaliai pažįsta žmogaus prigimtį. Kritikai vienbalsiai žavisi jos talentu kurti charakterius. Personažai jai reiškia viską. Ir nors paprastai jų labai daug, rašytoja nė už ką nepaliks nė vieno jų be dėmesio. Priešingai, ji perteiks personažų charakterį pasitelkdama tokias menkutes, o kartu ir stulbinamai tikslias detales, kad skaitytojui nė sekundės nekils mintis suabejoti jų realumu.
Ko gero, detalumas – mėgstamiausia rašytojos gudrybė, ir būtent dėl jos skaitytojas pasijunta panardintas į trimatį jausmų verpetą.
Anne Tyler romanai visada apima didelį laiko tarpą (dažniausiai keletą dešimtmečių), bet autorė niekada nepasakoja įvykių chronologiškai. Toks neįprastas kompozicijos metodas leidžia apnuoginti vis naujas smulkmenas ir iš pažiūros ne pačius svarbiausius įvykius, nepastebimai dėliojant viską į didžiulę dėlionę.
Įpinti į pasakojimą tokius šuolius rašytojai pavyksta taip pat lengvai ir natūraliai, kaip ir kurti siužeto vingius (dažniausiai tai būna apdulkėję skeletai šeimos spintose) ir veikėjų portretus. Siužeto vingius ji kruopščiai, kone juvelyriškai įaudžia į tolygiai plaukiantį pasakojimą, persmelktą ironijos ir atjautos žmonėms.
Mėlynų siūlų ritė – kartų ryšio metafora
Iš pradžių buvo klaidingai pamanyta, kad „Mėlynų siūlų ritė“ – paskutinis A.Tyler romanas, bet pati autorė nė neketina atsisakyti mėgstamo užsiėmimo, juolab kad 2016-ųjų birželį JAV išėjo jos romanas „Užsispyrusi mergiotė“ (Vinegar Girl), parašytas W. Shakespeareʼo komedijos „Užsispyrėlės sutramdymas“ motyvais.
„Mėlynų siūlų ritė“ – literatūriškai vertingas kūrinys ir puikus priminimas, kokia talentinga yra Anne Tyler. Dabar ji laikoma viena svarbiausių pastarojo dešimtmečio amerikiečių autorių.
„Mėlynų siūlų ritė“ – tai subtiliais pustoniais papasakota, paprastumu kerinti Višankų šeimos istorija, kurioje netrūksta nuopuolių ir pakilimų, paslapčių ir nelaimių (beje, patys Višankai laiko save ypatingais ir labai didžiuojasi savo talentu viską pataisyti).
Knygos pavadinimas – tai užuomina į vieną epizodą iš pačios rašytojos gyvenimo: kai mirė jos mama (artimųjų mirtis ir mirtingumas – viena iš A.Tyler jaudinančių temų), ji atsidarė spintą, ketindama susiūti tėvo marškinius, ir jai tiesiai į rankas atriedėjo mėlynų siūlų ritė – lyg pati motina būtų jai įdavusi tuos siūlus.
Lygiai tas pats nutinka vienam iš knygos veikėjų. Toji siūlų ritė – tai skirtingas šeimos kartas siejančio ryšio metafora. „Mėlynų siūlų ritėje“ Anne Tyler, kaip visada, įtaigiai ir patraukliai pasakoja apie tai, ką reiškia būti šeimos nariu ir apskritai gyventi.
Parengė Jūratė Dzermeikaitė
