A. Grybauskas pasakė, kodėl sovietiniais laikais „Poezijos pavasaryje“ dalyvavo vos sykį

71 metų A.Grybauskas penktadienį Kaune vainikuotas „Poezijos pavasario“ ąžuolo vainiku už eilėraščių knygą „Toli blizga“ (išleido „Homo liber“). 

Simboliška, kad poetui įteikta ir Maironio premija. „Dar skaityti nemokėjau, o jau kelis Maironio posmus mokėjau atmintinai“, – interviu  „Lietuvos rytui“ sakė A.Grybauskas.

– Vieną po kito dalinu interviu. Tuoj balsą prarasiu besigirdamas. (Juokiasi.)

Tačiau nemanau, kad čia yra kuo girtis. Tiesiog susiklostė tokia tradicija, kurią norisi palaikyti. Vienas tos tradicijos elementų – „Poezijos  pavasario“ laureato apdovanojimas. 

Šiuo požiūriu man itin miela, kad laureatui įteikiama Maironio premija – šis poetas man buvo ir tebėra nepranokstamas. Dar nei skaityti, nei  rašyti nemokėjau, bet kelis Maironio posmus jau mokėjau atmintinai. Senelė  buvo išmokiusi, nors pokario laikais jo knygos dar nebuvo leidžiamos.

– Sovietiniais metais į šį festivalį žiūrėjau kreivai. Tuomet vienintelį kartą jame dalyvavau – su būriu poetų keliavau po šalies miestelius. 

Atsimenu, tarp mūsų buvo net ir toks poetas Justas Paleckis. Juokinga, kai dabar pagalvoji. Bet labiausiai nepatiko, kad toje išvykoje reikėjo  bendrauti su visokiais partiniais sekretoriais, nomenklatūrininkais,  kurie vežiodavo po „kolchozus“. Tuose susitikimuose netrūko vienintelio  dalyko – gėrimų ir užkandos.

Tai mane atgrasė nuo dalyvavimo „Poezijos pavasaryje“. Tad antrąsyk šiame festivalyje sudalyvavau tik pernai. Kita vertus, net anais laikai stengdavausi įsigyti „Poezijos pavasario“ almanachą, kuriame rasdavau  tokių anuomet ignoruotų kūrėjų kaip Vytautas Petras Bložė ar Tomas  Venclova kūrybos.

– Mano trečioji eilėraščių knyga buvo gerokai išcenzūruota. Ir šiaip buvau nuolat saugumo prižiūrimas, kadangi mano tėvui teko miške pabuvoti.

Ne vien dėl to, kad tai žinojau, vengiau dalyvauti viešuose renginiuose ir stengiausi užsiimti mėgstamais dalykais vienumoje. Mat pastebėjau, kad net ir normalūs žmonės, anais laikais įsisukę į valdžios smagračius, tapdavo kažkokiomis kaliausėmis, kartojančiomis retorinius komunistų partijos šūkius.

– Tai man skaudi tema. Kurį laiką tėvas priklausė vienam partizanų būriui. Tačiau greitai tas būrys buvo iššaudytas ir tėvui teko slapstytis. 

Įbrolis, kuris buvo iš komunistų pusės, padėjo jam susitvarkyti dokumentus, su kuriais jis galėjo daugiau ar mažiau normaliai gyvalioti. Tačiau tėvui, anuometinės tikrovės sužlugdytam žmogui, taip ir nepavyko atsigauti.

– Man pasirodė, kad šiose eilutėse tinkamai pagautas poeto dviprasmiškumas – yra akimirkų, kai pasijunti kone pašvęstasis, bet anksčiau ar vėliau vėl esi nubloškiamas į kasdienybę. 

– Taip, minėtoje knygoje savo balsą pakeičiau, o vėliau jis daugiau ar  mažiau vystėsi viena kryptimi. 

Nesakyčiau, kad „Toli blizga“ poetikos atžvilgiu itin skiriasi nuo ankstesnių, kad ir ketvirtosios, pavadintos „Mugė“. 

Tik tiek, kad naujoje knygoje aiškiai atskirtos dvi dalys. Pirmojoje tarsi kalbuosi su mirusiais ir gyvais lietuvių poetais. Antroji yra asmeniškesnė, susijusi su nugyventu nemažu gyvenimo gabalu – tai kartkartėmis iškelia esminių klausimų, kurie pažadina naktį ir priverčia kelias eilutes užsirašyti.

– Be abejo. Kuo skaitytojai daugiau prasmių pavadinime įžvelgs, tuo bus geriau. Aš tikrai nenorėjau ir nenoriu akcentuoti vienos prasmės. 

Tiesa, yra ir toks posakis „toli blizga“, apibūdinantis niekį – tai, kas yra nereikšminga, tai, apie ką neverta kalbėti. 

– Kaip pažiūrėsi. Poetas kartais pavadinamas Dievo skrepliuku. Vadinasi, jis turi menkinamąją atspalvį, bet kartu tai yra ir jo išaukštinimas, nes vis dėlto jis susijęs su Dievu. 

– Taip, Cz.Miloszas man artimesnis, kadangi jis net ir kilęs iš Lietuvos. Jo vėlyvoji poezija, kurioje jis labai proziškas ir samprotaujantis, man gan svetima, bet jo „Ulro žemė“ man padarė didžiulį įspūdį.

Šioje autobiografijoje atradau ne kažką nauja, o tai, apie ką pats buvau ilgai galvojęs, bet nesugebėjęs sau suformuluoti. Skaitydamas linksėjau  galva: „Taip Czeslawai, viskas būtent taip ir yra.“

* * *

A.Grybauskas gimė 1947 m. kovo 1 d. Gilūšyje, Kaišiadorių raj. Baigė Vilniaus pedagoginį institutą. Dirbo mokytoju Klaipėdoje, vėliau – laikraščių, žurnalų redakcijose. 

1993 m. vadovavo lietuvių kultūros seminarui Prahos universitete, 1998 m. – T.Masaryko universitete Brno. 2002 m. ir 2003 m. vadovavo čekų kalbos  seminarui Vytauto Didžiojo universitete. 

Išleido sptynis eilėraščių rinkinius: „Spalvoti nuotaikų žibintai“ (1976), „Bandymai apkabinti“ (1978), „Atklydimai“ (1983), „Mugė“ (1988), „Apžvalgos spiralė“ (1975), „Žuvys“ (2007), „Toli blizga“ (2017).

Verčia iš čekų, lenkų, slovakų, ukrainiečių, vokiečių kalbų. Išvertė  M.Kunderos, V.Havelo, J.Hašeko, Cz.Miloszo, G.Meirinko ir kitų rašytojų  knygų.

Apdovanotas PEN klubo diplomu už geriausią metų vertimą į lietuvių kalbą (J.Hašeko „Šveikas“, 2000), Vilniaus mero prizu už poeziją apie Vilnių  (eilėraščių rinktinė „Apžvalgos spiralė“, 2007), Jotvingių premija už eilėraščių knygą „Apžvalgos spiralė“ (2007).

* * *

tviskančiu kaktos traktoriumi
jis griauna šventyklų sienas
ne vieną orų pilietį
apspjaudo sieros oksidais
toks neigiamas pavyzdys
tvirkina jaunąją kartą
ir šiaip jau labai doras
merginas bei kitokias moteris
jis paruoštą bakchanalijoms
išgėrė visą mūs vyną
ir ėmė šokti aikštėj
laukinių šokį kankaną
įsikišus tvarkos sargams
užtraukė vagantų dainą
su nešvankiom užuominom
apie senato sudėtį

kilmė neaiški namų
neturi jokių kaip manoma
tad nuolatos valkatauja
ar šlykščiai drybso šventoriuje
kai žygiuojam darniom gretom
į privalomuosius darbus

kadangi šito toliau
kęsti nebeįmanoma
nutarta likviduoti jį
ir visą jų sėklą
           Kanceliarijos viršininkas

Mūša eilučių. Muzika benamė.
Sukluso stabdžiai ir nustebo kelias,
Kur riedame sustingę ir banalūs?
Kur galas, kur pradžia?
Kaip tyliai gelia

garsų dermė, musytė įkyrioji...
Ko tu zyzi tą patį ir tą patį?
Tikiu, tikiu – tu iš šalies, kurioj
nėra nei abejingų, nei apatijos,

Bet kelias, stabdžiai, tabeliai bei rangai –
kita sfera, – čia pavojinga klysti.
Vis tiek negyja lyg žavingas randas
fantastiška, nepavaldi vaikystė.

Kas džiaugias televizija ir muskulais,
kas ūžauja, kas į viršūnę mušasi...
Musele, mūza!
Balsas tirpsta, lūžta,
o ausys tartum smėlio pilnos ūžesio.

neherojiškas būstas dėžutė
imituota diogeno statinė
smegenų subjaurota ląstelė
ir švarutė siela piligrimo
gal apsaugos nuo laikrodžio dūžių
abėcėlinio bėgsmo į niekur
transcendentinio žalgirio mūšio
nuo ratu raudonų vėliavėlių
ten tauruoja kariai ir kentaurai
ten melsva liepsnele alkoholikai
rodo kelią prie lobių tezaurų
išminties prakilniųjų golgotų
ten dreifuoju prie stiklo prikaltas
panardintas į ledkalnį butelio
lyg prieš dzeusą kilęs gigantas
hipotetiškai būsimas judas

O vilko miestas, mistikas, šėtonas,
jis kaip Mefistas perka ir parduoda.

Sentencija ant sklidino aruodo:
„Gyvenimas ištiško kaip kaštonas“.

Mus laikrodžiai kas dieną ketvirčiuoja,
bet kirčių šičia niekas neskaičiuoja.

– O rūtos, panelyte, kiek kaštuoja?

Senatvės apšarmojęs ešafotas
iš skersgatvio geltono išrėplioja.

Čia kerpa, perka, verpia...
– Kas čia verkia,
gal nori jis pakelti savo vertę?

Ir angelas, į sostinę atklydęs,
nuvaikomas šalin, kad netrukdytų.

Aš tyliai žinau
vieną sunkią konstrukciją:
tavo antakių įtampą
draugo šypsenos sopulį
metafizinę miesto grafiką
griūnančiam jaunume

aš garsiai tyliu:
nesustok
be atodūsio keiskis
nutolus iki gražumo
iki stingstančios laiko būsenos
atbulinėj šviesoj

grįžtu aplankyti savęs
einančio manęs pasitikti